Kristijonas Donelaitis Vydūno akimis

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Mažoji Lietuva
AUTORIUS: Vaclovas Bagdonavičius
DATA: 2014-04

Taip jau buvo lemta, kad didžiam XX a. Prūsijos lietuviui Vydūnui teko padėti bene paskutinius lietuvių raštijos šiame krašte taškus. Pradžią jai savo katekizmo prastais žodiais lietuvinkump iržemačiump 1547 m. davė Martynas Mažvydas, o XVIII a. į pasaulinio lygio aukštumas savo „Metais“ iškėlė Kristijonas Donelaitis. Paradoksalu: nors pirmąją lietuvišką ne tik šio krašto, bet ir visų lietuvių knygą – minėtąjį katekizmą (ne kopiją, o Karaliaučiuje spausdintą originalą) galime net ir pavartyti, užsukę į Vilniaus universiteto biblioteką, nors „Metai“ šiandien milijoniniais tiražais įvairiomis pasaulio kalbomis pasklidę po didžiąją planetos dalį, tačiau bene paskutinioji užnemunės Rytprūsiuose, Tilžėje, atspausdinta lietuviška knyga, kurios autorius – Vydūnas, atrodo, dingusi amžiams. Jo traktatą „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose“ 1941 m. atspausdino O. Mauderodės spaustuvė, bet autorius laikytas politiškai nepatikimu, todėl valdžia nedavė leidimo knygą platinti. Visas tiražas, akylai saugomas, trejetą metų išgulėjo spaustuvės sandėlyje, o vėliau jį prarijo besibaigiančio karo liepsnos. Žinoma, tai ne paskutinė Vydūno ar apskritai šio krašto žmogaus parašyta lietuviška knyga, po karo jų pasirodė ne viena, bet Karaliaučiaus krašte – jau nebe.

Vydūnas 1947–1948 m. išleido 5 nedidelės apimties knygeles (jeigu pridėsime vienos iš jų dar ir vokiškąjį variantą, bus 6). Paskutinę, pavadintą „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“, išleido mažlietuvių, pasitraukusių į Vokietijos gilumą, 1947 m. įsteigta Mažosios Lietuvos Tarybos Spaudos Komisija, atspausdino Kaselyje-Matenberge veikusi leidykla ir spaustuvė AISTIA. Komisija šią Vydūno knygelę prieš metus jau buvo išleidusi vokiškai (Die Lebenswelt im Preussischen Litauen ums Jahr 1770 nach den Dichtungen des Pfarrers Christian Donelaitis mit ihrer voelkischen Bedeutung). Taigi paskutinė Vydūno knyga (lietuviškasis variantas) – tai studija apie XVIII a. būrų dainiaus nemirtingąją poemą su keletu Vytauto Kazimiero Jonyno iliustracijų, sukurtų „Metų“ 1940-ųjų leidimui.

Donelaitis atsidūrė Vydūno akiratyje gana anksti. Sprendžiant pagal kai kurias su tautiškumu susijusias idėjines paraleles, būrų dainiaus kūryba paskatino tilžiškį mąstytoją eiti su savo tautos dalimi, nuo amžių gyvenusia Rytų Prūsijoje, regis, tiesiog pasmerkta vokiškajai asimiliacijai, bet prabudusia ir ėmusia priešintis lemčiai. Sunku pasakyti, ar jaunasis Vydūnas, kai tvirtai apsisprendė savo veikimu „garbėn kelti lietuviškumą“, jau buvo įdėmiai perskaitęs „Metus“, įsigilinęs į poemoje juntamą gadynės, „kai prūsai vokiškai kalbėt dar nemokėjo“, ilgesį. Tačiau gyvenimo pabaigoje mąstytojas pabrėžė „Metuose“ radęs patvirtinimą to, ką pats visa savo kūryba skelbė ir stengėsi įgyvendinti. Poeto intencijos tautiškumo atžvilgiu nuostabiai sutapo su Vydūno siekiais.

Apie Donelaitį bene pirmą kartą jis viešai prabilo istoriosofiniame 1911 m. traktate „Mūsų uždavinys“. Apžvelgdamas laikus po krikščionybės įvedimo, mąstytojas aptarė, koks svarbus Donelaičio vaidmuo lietuvybės gaivinimui ir saugojimui. Iki jo lietuvių raštija tarnavo išimtinai religinėms reikmėms, gimtoji kalba turėjo padėti, kad lietuviai geriau priimtų naująjį – krikščioniškąjį tikėjimą, o ne tam, kad išlaikytų ir stiprintų patį lietuviškumą, kaip būtiną prielaidą reikštis žmoniškumui. Anot Vydūno, lietuvių raštijos puoselėtojams, tiek protestantams, tiek katalikams, nebuvę „aišku, kad norint augint gyvą daiktą, reikia jo paties gyvybę [t. y. įgimtąjį tautiškumą – V. B.] maitinti, o ne jo gyvybę naudoti kam kitam padidinti, nors tai būtų ir kaži koks aukštas ir kilnus dalykas“. Tikroji tautos gyvybė apsireiškusi „lietuvių būdais, apeigomis, pasakomis, dainomis ir naminiais išdirbiniais“, kuriuose „pasirodo gentiškumo ryšių supratimas. Dargi gyvenimo įstatymų numanymas. Kartais net senovės tikybos jausmai. Pasakose ir dainose atsispindina tautos amžiai. Naminiai moterų išdirbiniai apreiškia gyvąjį meno ir dailės numanymą“. Būtent čia „susibranduoliavusi“ tautinė lietuvių gyvybė „turėjusi būti šildoma ir žadinama“. Tačiau „niekur nebuvo tvirtinami, ginami tie gyvybės reiškiniai“, lietuvių dvasiniai vadovai tuo nesirūpino.1 Tik paprasti žmonės „vis dar taip, kaip senovėje lietuviai gyveno“. Donelaitis tuo įstabus, kad buvęs „pirmasis šiek tiek iškilęs lietuvis, kurs savo prityrimus ir jausmus išreiškė kaipo lietuvis, nieko kito nenorėdamas2 [paryškinta mano, – V. B.], t. y. nesiekdamas konfesinių ar kitų pragmatiškų tikslų. Vydūnas apgailestauja, kad Donelaičio kūriniai ilgą laiką buvo neprieinami tautai, net pagaliau paskelbti, jie „pasiliko kone vien raštijos dalyku ir teko vien lietuvių kalbos tyrinėtojams. Tautai iš jų beveik jokio gaivinimo neparėjo“. Tačiau savo poezijos grožiu, kalbos galia Donelaitis esąs amžinoji vertybė ir kaip tik atgimimą žyminčiais „mūsų laikais tautai pradedąs svarbėti“.3

1914 m. poeto vardas Mažojoje Lietuvoje skambėjo ypač dažnai – Donelaičio gimimo 200-ąsias metines minėjo ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai. Prūsijos lietuviams dar 1913-aisiais kilo mintis ant Rambyno kalno pastatyti jam paminklą. Šiam reikalui susibūrė komitetas, pradėta kaupti lėšas, kurių surinkta gana nemažai. Tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sugriovė visus planus. Sumanymą bandyta įgyvendinti po 90 metų – 2004 m. pavasarį Bitėnų kapinėse, kur 1991 m. buvo perlaidoti ir Vydūno palaikai, atsirado juodo marmuro stela, skirta Donelaičiui. Ją savavališkai pastatė architektai Marija ir Martynas Purvinai, parinkę stilistiką, aštriai disonuojančią su kapinaičių erdve ir kukliais tradiciniais antkapiais. Negana to, steloje iškaltas įrašas (beje, pažeidžiantis Valstybinės kalbos įstatymą, t. y. ignoruojantis jos pirmumą) skelbia akivaizdžią netiesą, neva 1914 m. statyti paminklą Donelaičiui nutarė ir to ėmėsi vokiečių šviesuoliai. Užtenka pavartyti lietuvių spaudos to meto ir vėlesnes publikacijas, kad įsitikintume – tai buvo Prūsijos lietuvių iniciatyva.

Vydūnas pritarė idėjai statyti paminklą, savo žurnale Jaunimas nemažai rašė apie komiteto veiklą, nors pats jam nepriklausė. 1913 m. rugsėjo numeryje priminė, kad vienas iš pirmųjų apie tai kalbėjo žinomas lietuvininkų veikėjas, Vokietijos Reichstago deputatas Jonas Smalakys, o dabar šio reikalo imasi kunigas Vilius Gaigalaitis. Vylėsi, kad paminklas Donelaičiui bus pastatytas ir tai taps lietuvininkus vienijančiu, tautinę jų savigarbą stiprinančiu veiksniu: „Dar ir būtų labai svarbu, kad šio paminklo statymą atsakomieji žmonės padarytų ir iš tikrųjų tautiniu dalyku, o ne kokių išrinktų žmonių.“ Kartu abejojo, ar pavyks „didįjį lietuvių skaičių tam sutelkti“, nes Donelaitis esąs dar nepakankamai plačiai žinomas, jo poezija kol kas labiau rūpi tik kalbininkams.4

Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos jautė pareigą pagal savo išgales iškilmingiau ar kukliau paminėti Donelaičio 200-ąsias metines. 1913 m. gruodžio 31 d., sutinkant Naujuosius metus ir Donelaičio gimtadienį, bene pirmą sukaktuvinį vakarą Klaipėdoje surengė čionykštė „Vienybės“ draugija. „Aš pats apie Donelaitį, jo gyvenimą ir raštus papasakojau“,5 – rašė Vydūnas. Sausio 8 d. Tilžės lietuvių klubas surengė vakarą, kurio programos pagrindinę dalį sudarė Tilžės lietuvių giedotojų draugijos dainos ir jos pirmininko Vydūno išsamus pranešimas „Donelaitis – poetas“ (Prūsų lietuvių savaitraštis jį spausdino net 4 numeriuose – 1914 m. nr. 10, nr. 12, nr. 13, nr. 14). Katyčių „Vainiko“ parengtame vakare sausio 18 d. Vydūnas vėl sakė kalbą.

Jaunimo informacijoje apie Donelaičio minėjimus reiškiamas susirūpinimas, kad paminklo statymo komitetas neveiklus, o visuomenė abejinga. Vydūnas aiškino, kad būtina pagerbti Donelaičio atminimą, tą darbą jis laikąs „labai naudingu tautiniam mūsų judėjimui.“ „Tik rodos, kad reikėtų Donelaičio atminimui naudingesnį dalyką statyti negu bokštas ant Rambyno“,6 – pridūrė, matyt, turėdamas galvoje tautos kultūros turtinimą ir tautinės savimonės ugdymą. 1914 m. vasario mėn. Jaunimo numeryje ragino ne tik aukoti poeto paminklui, bet ir paremti „Jaunimo fondą“, kuris šelpia besimokantį jaunimą: „Gal padarytume tikrą Donelaičio Fondą tuo tikslu.7

1914 m. kiekviename Jaunimo numeryje (iki rugsėjo) buvo spausdinamas „Metų“ fragmentas, paprastai susietas su atitinkamu metų laiku (žiema, pavasaris) ar pritaikytas prie kokios nors aktualijos (pvz., ištrauka, paskelbta rugpjūčio numeryje, asocijavosi su prasidėjusiu karu). Kovo numeryje greta „Metų“ išspausdinta indų poeto Rabindranato Tagorės poemos „Gitandžali“ ištrauka. Tiek vienur, tiek kitur, anot Vydūno, išreiškiama toji pati visaapimančios Dievo meilės idėja, nors „ten kalba hindas, nekrikščionis, šišon lietuvis krikščionis“.8

Ryškiausias Donelaičio 200-ųjų metinių akcentas – Tilžės lietuvių klube 1914 m. sausio 8 d. Vydūno skaitytas pranešimas „Donelaitis – poetas“. Tai kūrėjas iš Dievo malonės, jo eilės išreiškiančios vidinę gyvastį, lietuvių kalba čia skamba įkvėptai kaip muzika: „Jo žodžiai ir sakiniai yra tarsi gyvybės prisisunkę. […] Jo gabumas yra jo gyvybė, yra širdies ir sielos sąmoningumas. Todėl poetas dalykus tarsi iš jų vidaus pamato ir prasitaria vaizdingai.“9 Ypatingas nuopelnas esąs tas, kad jis „lobino“, t. y. praturtino, mūsų kalbą, gaila, kad tuo „lobinimu“ nebuvo pasinaudota. Negalime poeto „geriau gerbti, kaip puošdami savo kalbą Donelaičio kalbos vaizdingumu“.10 Pabrėždamas, kad Donelaitis savo poemoje labai teisingai, detaliai atspindėjęs lietuvininkų gyvenimą, jų buitį ir dvasią, Vydūnas teigė, esą tasai meistriškas atspindėjimas pernelyg sutelktas į paviršinį gyvenimą, į „mažmožius ir menkumus“, poetas pristigęs galios įžvelgti gilesnius „žmonių troškimus, tautos, žmonijos klausimus ir pasiilgimus“.11 Todėl būrų noras dainių „statyti į didžiųjų pasaulio poetų eilę“ esąs perdėtas, nors Donelaitis neabejotinai „yra tikras poetas […] ir mūsų tautos poetams paveikslas“.12 Būsimos pasaulinės poeto šlovės mąstytojas tada dar neįžvelgė.

Karo metais jis pristatė Donelaitį lietuvių literatūros apžvalgoje, įtrauktoje į istoriosofinę knygą „Lietuva praeityje ir dabar“, parašytą vokiečių kalba,13 aptarė „Metus“ okupacinės valdžios leistame Zeitung der 10. Armee. Iš straipsnių apie Lietuvą, paskelbtų šiame laikraštyje, buvo sudaryta ir 1918 m. išleista „Lietuvos knyga“ (Das Litauen-Buch), į ją įdėti 5 Vydūno tekstai, tarp jų – lietuviškosios raštijos apžvalga, kurioje pasakojama ir apie Donelaitį.14 Abi publikacijos iš esmės sutampa. Pirmiausia paneigiamas vokiečių autorių tvirtinimas, esą „Metų“ autorius – vienintelis lietuvių poetas, daugiau lietuviai neturį kuo pasigirti. Vydūnas įrodo, kad po Donelaičio sukurta aukšto lygio kūrinių, labiau išskiria Antaną Baranauską, pamini Dionizą Pošką, Antaną Strazdą, Simoną Stanevičių, Simoną Daukantą, Motiejų Valančių, daugelį aušrininkų, Vincą Kudirką, kai kuriuos XX a. pradžios rašytojus. Aiškina, kad Donelaičio „Metai“ nuo tada, kai Liudvikas Rėza juos paskelbė, dėl savo vaizdingumo, išraiškingumo, kalbos turtingumo ir skambesio tapo „tuo žodiniu kūriniu, iš kurio paprastai buvo mokomasi lietuvių kalbos“. Ilgainiui poema vis labiau populiarėjusi, vis ryškiau skleidęsis jos grožis ir tarsi savaime ji „tapo vieninteliu dėmesio vertu lietuvių poezijos kūriniu“.15 Pabrėždamas, kaip meistriškai poetas pritaiko hegzametrą, kokius išraiškingus, sodrius poetinius vaizdus kuria, apžvalgos autorius pripažįsta, kad šiandieniniam išsilavinusiam lietuviui ausį rėžia vartojamų barbarizmų, ypač slavizmų, gausa, juos „buvo galima pakeisti labai gerais nuo seno vartojamais lietuviškais žodžiais“.16 Vydūnas pakartoja 1914 m. pranešimo „Donelaitis – poetas“ mintį, esą jo vaizduojamasis objektas pernelyg žemiškas, „Metai“ stokoja gilesnės metafizinės prasmės. Tačiau ši aplinkybė nesumenkina to vaidmens, kurį poema jau yra atlikusi ir toliau atlieka, skleisdama įstabų lietuvių kalbos grožį, joje įaustą tautos gyvybingumo, kūrybiškumo galią. Iki Donelaičio lietuvių kalba buvo šešėlyje, o dabar „ji pasirodė netikėtai, tarsi iš niekur ir nuostabiai sušvito. Lietuvių kalbai tai buvo gera lemiantis ženklas. Pelenė pasirodė iš tikro esanti princesė“.17

Vydūnas apie Donelaitį trumpai užsiminė ir savo garsiajame, 1932 m. išleistame istoriosofiniame traktate vokiečių kalba Sieben Hundert Jahre deutsch- litauischer Beziehungen (lietuviškas vertimas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ išėjo 2001 m.). Čia konstatuojama, kad iki tol lietuviai turėjo tik dainas, sakmes ir pasakas, kurias visi kūrė ir kurios visus džiugino, „o Donelaitis buvo pirmasis, kūręs lietuvių poeziją“. Be to, pasireiškęs novatoriškai net vokiečių literatūros kontekste, nes „Metai“ sueiliuoti hegzametru, „kurio didieji vokiečių poetai iki to laiko dar nevartojo“. Primenama, kad „mokslininkai iki pat šių dienų šį kūrinį laiko pagrindiniu lietuvių raštijoje“.18

Aišku, daugiausia ir konceptualiausiai apie Donelaitį pasakyta paskutiniame Vydūno veikale „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“. Ši po Antrojo pasaulinio karo išleista (vokiečių k. 1947 m., lietuvių k. 1948 m.) nedidelė 47 puslapių knygelė skirta tiek vokiškai, tiek lietuviškai besimokantiems moksleiviams, kurie kartu su tėvais buvo priversti bėgti iš bolševikų okupuojamos tėvynės (daugiausia iš Mažosios Lietuvos), o laikinu ar nuolatiniu jų prieglobsčiu tapo Vokietija. Didžiąją knygos dalį sudaro „Metų“ atpasakojimas savais žodžiais. Poemos turinys, netgi pasakojimo tonas ir stilistika perteikiami gana tiksliai, tačiau į viską subtiliai žvelgiama per filosofijos prizmę. Savo požiūrį knygelės autorius paaiškina įvadiniame ir baigiamajame tekstuose.

Supažindinęs su „Metų“ radimosi ir paskelbimo istorija, parodo, koks išskirtinis šio kūrinio vaidmuo, įtvirtinant lietuvių kalbą – svarbiausią tautiškumo raiškos priemonę. Primena Donelaičio novatoriškumą, nes jis anksčiau už vokiečių literatūros klasikus (Friedrichą Gottliebą Klopstocką, Johanną Wolfgangą Goethe, Friedrichą Schillerį…) savo kalbai pritaikė hegzametrą: „Galėtum manyti beveik, kad [minėtus vokiečių poetus, – V. B.] tam skatino tai, kaip Kr. Donelaitis buvo apsireiškęs“, nors tada „apie jo kūrinius težinojo jo kaimynai ūkininkai lietuviai ir jo draugai kunigai“.19 Vydūnas įžvelgė ir dar vieną „Metų“ sąsają su antikine graikų kultūra – išraiškingi būrų pasikalbėjimai primena Platono dialogus, nors aptariami objektai, bendravimo būdas smarkiai skiriasi.20 Priminęs, kokį svarbų vaidmenį, skleidžiant žinias apie lietuvių tautą, savitą jos kultūrą, atliko Johanno Gottfriedo Herderio dainų rinkinyje „Tautų balsas dainose“ (Stimme der Voelker in Liedern, 1805) paskelbtos kelios lietuvių liaudies dainos, kurias savo kūryboje panaudojo Goethe, koks reikšmingas vėliau, 1825 m., Rėzos išleistas lietuvių liaudies dainų rinkinys, Vydūnas pabrėžė: „lietuviškumas vis garsiau skelbėsi vokiečiams, bet kartu ir plačiau“. Rėzos išleisti Donelaičio raštai (1818 m. – „Metus“, 1824 m. – pasakėčias)buvo „paskui iš naujo spausdinami“. Pamini Augusto Schleicherio parengtą „Metų“ leidimą lietuvių kalba, 1865 m. pasirodžiusį Peterburge, įvertina jo svarbą lietuvybės tarptautiniam įtvirtinimui: „Ir pastebėtina, kad taip Donelaitis su savo lietuviškumu skelbtas Rusijoje.21 Ne mažiau reikšmingas tuo požiūriu esąs ir 1869 m. Karaliaučiuje pasirodęs Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno parengtas Donelaičio raštų leidimas, kuriame tekstai pateikiami ir lietuviškai, ir vokiškai.22

Knygoje „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje…“ Vydūnas, skirtingai negu kitose Donelaičiui skirtose savo publikacijose, sutelkia dėmesį ne tik į poeto kaip pasaulietinės lietuvių poezijos pradininko nuopelnus – kad atskleidė lietuvių kalbos turtingumą, išraiškingumą, vaizdingumą, įtvirtino ją tautos vartosenoje, parodė jos vertę kitataučiams ir pan. Mąstytojui rūpi ir idėjiniai „Metų“ motyvai. Susiedamas juos su savo paties filosofiniais postulatais, aiškina, kad žmogaus būtis yra glaudžiai susijusi su tautos būtimi, jos pasaulėjauta, doroviniais gyvenimo pagrindais, papročiais, gyvensena. Kiekviena tauta turi Kūrėjo jai skirtą būties uždavinį, todėl niekam nevalia ginčyti jos teisės į buvimą, tada savo uždavinį ji galės įvykdyti. Taigi, Dievo akyse nei nutautinimas, nei nutautėjimas nėra pateisinami. Kur toks pateisinimas ar pasiteisinimas atsiranda, prasideda žmoniškumo nuosmukis, – tvirtina Vydūnas. Jo manymu, Donelaitis tą akivaizdžiai patvirtino, nemirtingoje savo poemoje pavaizdavęs ciklišką Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimą. Mat po maro, nusiaubusio Prūsų Lietuvą XVIII a. pradžioje, čia buvo atkeldinta nemažai kolonistų kitataučių – vokiečių, šveicarų, prancūzų, kurie senbuviams, išlaikiusiems lietuviškąjį etnosą, primetė vienokias ar kitokias ne visada į gera išėjusias naujoves. Pavyzdžiui, skatino atsižadėti savo papročių, kalbėti svetima kalba, kad taptų panašesni į neva labiau civilizuotus naujakurius. Prūsijos lietuvių nutautėjimą lydėjo dorovinis nuosmukis. Didžiausia iš negerovių – nepagarba Dievo duotai tėvų kalbai, etniniam protėvių paveldui. Toks tautiškumo niekinimas „Metų“ kūrimo laikais buvo jau gana ryškus, o evangelikų liuteronų pastorius Donelaitis neapsimetė nieko nematantis, neliko tam nuopuoliui abejingas. Jis laikė tai prasikaltimu prieš Dievą, ši didelė nuodėmė esanti visų kitų blogybių ir lietuvininkų ydų šaltinis. Tiems būrams, kuriuos vadino „nenaudėliais“, poetas negailėjo karčių priekaištų, pabarimų: „Donelaičio raštuose ir labai prasiveržia negeros lietuvių ypatybės, visokios nedorybės, kad skaistusis lietuviškumas pasilieka lyg jau už jų.23

Tarsi sekdamas „Metų“ autoriumi, negailestingos pajuokos, aštrios kritikos tiems lietuvininkams, kurie savo noru vokietėja, komedijose pažerdavo ir Vydūnas. Tačiau tų blogybių migla mąstytojui ir dramaturgui neužgožia tautiškai nuspalvinto tauraus žmoniškumo, kurį galima įžvelgti ir Donelaičio kūryboje, nes jis „ne vien skelbė lietuviškumą apskritai, bet leido ir numanyti, koks malonus, koks žmoniškas yra esmiškasis lietuviškumas“.24 Vydūnas gyveno laikais, kai Prūsų lietuvių nutautinimas ir nutautėjimas pasiekė apogėjų. Savo kultūrine veikla kaip įmanydamas stengėsi švelninti to padarinius, iš kurių skaudžiausias jam, kaip ir Donelaičiui, atrodė smunkanti nutautėjusių tėvynainių dorovė, akivaizdus žmoniškumo menkėjimas. Donelaitį laikė pirmtaku, dar XVIII a. įžvelgusiu lietuvininkų nutautėjimo grėsmę, parodžiusiu, kokie pragaištingi viso to padariniai. Tiek Donelaičio, tiek Vydūno manymu, tikrąjį žmoniškumą išlaiko ir puoselėja tik žmonės, neatskilę nuo savo tautos.

Literatūrologas Darius Kuolys tvirtina, kad Donelaitis ugdė dvasinį lietuvininkų atsparumą nutautinimui. „Metai“, anot jo, esąs „politinio pobūdžio tekstas, turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programą. Visą kūrinį yra persmelkusi tautos likimo ir išlikimo idėja“.25 Žinoma, toji „pasipriešinimo programa“ buvo, nors ir aiški, bet neišplėtota, labai paprasta – tiesiog išlaikyti savo papročius, kalbą, tapatybę. Aktyvios kovos, tiesą pasakius, čia ne tiek jau daug, nors išlikti tuo, kuo esi gimęs, kai sąlygos tam tokios nepalankios, irgi reikia nemažai pastangų. To išlikimo dvasią lietuvininkams padėjo palaikyti protestantiškasis tikėjimas, mokydamas, kad su Dievu reikia bendrauti ta kalba, kurią Jis davė žmogui nuo gimimo. Todėl tautiečių religingumu Donelaitis, pasak Vydūno, rūpinosi ne tik kaip pastorius, bet ir kaip lietuvybės saugotojas. O grįžtant prie minėtos tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programos, derėtų pasakyti, kad ją, išsamią, gilią, konceptualiai pagrįstą, sukūrė ir visa aktyvia plačiašake savo veikla įgyvendino būtent Vydūnas, bet jau XX a. Tos programos išeities tašku tiek Donelaitis, tiek Vydūnas laikė iš esmės tą patį – tai vidinis, dvasios galia pagrįstas atsparumas bet kokiai prievartai. Donelaitis ragino būrus paprasčiausiai neapsileisti, nesižeminti prieš įžūlius kolonistus. Reikia būti elementariai padoriems, pamaldiems, netapti „nenaudėliais“ ir laikytis dar gyvų senovės papročių, kad neprapultų tautinis atsparumas, kol kas tebesilaikantis savaime. „Metų“ autorius savo ganomąsias aveles to ir mokė.

Po poros šimtų metų atsirado tarp lietuvininkų kitas toks mokytojas – Vydūnas. Tačiau tada sąlygos buvo jau visai kitokios, negu Donelaičiui klebonaujant Tolminkiemyje, – metodiškai diegta vos ne prievartinė lietuvininkų ir kitų tautinių mažumų germanizacija. To padariniai iš esmės tokie patys, dėl kokių sielojosi būrų ganytojas, tik didesnio masto ir gerokai skaudesni, – tai atvira, ciniška panieka gimtajai kalbai, tradicinėms vertybėms, etninei savo kilmei, kai gėdijamasi, kartais netgi išsižadama tėvų. Visa tai lydi dorovinis nuosmukis, didėjantis nusikalstamumas. Tokiomis sąlygomis išlaikyti tautinę tapatybę darosi ypač sunku. Paprasta donelaitiška tautinio išlikimo programa dabar jau nebeveikė. Reikėjo kitokios, ir Vydūnas ją sukūrė.

Po keliolikos metų kūrybinės, švietėjiškos, teatrinės, muzikinės veiklos, turėdamas galvoje ne tik save, bet ir bendražygius, mąstytojas pelnytai didžiavosi: „yra be abejonės daugiau gyvų lietuvių dabar kaip pirm 17 mt., man prasidedant dirbti“.26 Per tuos 17 metų Mažojoje Lietuvoje ne tik padaugėjo susipratusių lietuvių, bet ir suaktyvėjo kultūrinis jų gyvenimas, steigėsi lietuviškos draugijos, ypač aktyviai ėmė reikštis jaunimas. Visa tai vyko intensyvios germanizacijos fone – dėl ekonominių sąlygų daugelis tų Prūsijos lietuvių, kurie buvo mažiau susipratę, nutautėjo savo noru, ypač kad mokyklose nei skaityti, nei rašyti lietuviškai jau nebebuvo mokoma. „Metų“ būrams lietuvybės išlaikymo sąlygos dar tik pradėjo sunkėti, o Vydūno amžininkai gyveno lietuvybei jau visiškai atšiauriais laikais. Jo sukurtoji programa ypatinga dar ir tuo, kad čia nesitenkinama tik išlikimu, nes XIX ir XX a. sandūroje tautos atgimimui nebeužteko vien to, kad žmonės kalba gimtąja kalba, laikosi tėvų papročių. Reikėjo modernėti, prisitaikyti prie dinamiškai besikeičiančio pasaulio, reikėjo ne tik būti, bet ir keistis, kurti, kūrybos galia įrodant tautos gyvybingumą. Vydūnas sukūrė ir stengėsi įgyvendinti būtent tokią tautos atgimimo programą. Ji išdėstyta filosofiniuose traktatuose „Mūsų uždavinys“, „Tautos gyvata“, draminiais vaizdais išreikšta trilogijoje „Amžina ugnis“, misterijoje „Jūrų varpai“, tragedijoje „Pasaulio gaisras“, ją švietėjiškai propagavo žurnalai Šaltinis, Jaunimas, Naujovė, Darbymetis, rėmė Tilžės lietuvių giedotojų draugija savo koncertine ir teatrine veikla.

Sau artimą pasaulėžiūros bruožą Vydūnas įžvelgia ir pietizmu dvelkiančiuose religiniuose Donelaičio pamokymuose, skirtuose būrams, – poetas pabrėžia ne išorinį parodomąjį pamaldumą, o tiesioginį žmogaus ir Dievo santykį. Mąstytojas tai vadina gyvuoju tikybiškumu: „Bet kaip labai reikšminga žmogaus taurėjimui, Kr. D. skelbia gyvąjį tikybiškumą. Kur toks yra, čia žmogus visame, kas tenka patirti, kas vyksta, mato Viešpaties Dievo valią, malonę ir galią. Žmogus turi Jam atsiduoti ir visa, kas jam gyvenime tenka, priimti kaip Dievo duota.27 Per tokį Donelaičio parodytą žmogaus santykį su Dievu, anot Vydūno, „apsireiškia pats lietuviškumas“. Lietuviškumą išreiškiantis tikėjimas rodo, kad „ir tuo laiku, kada lietuviai dar nebuvo pažinę krikščioniškus tikybos mokslus, tikybiniai jų išmanumai pralenkė toli ir krikščioniškų tautų nuomones“.28

Ryškus Donelaičio užčiuoptas ir iškeltas lietuvių valstiečio bruožas, turintis religinį atspalvį, yra iš esmės panteistinis ryšys su gamta. Poetas žmogų matąs „viduje, pačiame gamtos gyvenime ir jo vyksmuose. Jam atrodo žmogaus gimimas, augimas, brendimas, vytimas ir išnykimas visai panašus į tą, kuris darosi augmenijoje ir gyvijoje […]. Dažnai Kr. D. primena, kaip labai naudingos yra visos šio gyvenimo sritys vienos kitoms, bet ir tai, kaip augmenija ir gyvija iš žmogaus laukia visokio padėjimo. Todėl žmogus ir turėtų visa, kas gyva, pasitikti tauriausiu žmoniškumu“.29 Toks žmogaus ir gamtos santykio apibūdinimas, priskirtas Donelaičiui, iš esmės sutampa su paties Vydūno filosofiniu požiūriu, aiškiai rodančiu panteistinę mąstytojo nuostatą. Žmogus yra iš gamtos išaugusi ir ją praaugusi dvasinė esybė, bet savo kūniškumu tebebūna joje: „Vis dėlto svarbu žmoniją priskaityti gamtai, visam jos gyvenimui. Nereikėtų nepagrįsta nuomone aptemdinti santykį viso to, kas esti, atskirą su visata. Tas santykis nėra suardomas. Ir žmogus yra visatos, yra gamtos dalis. Jis jai priklauso.30

Vydūnas, paprašytas žinomo Prūsijos lietuvių veikėjo Erdmono Simonaičio, knygelę apie Donelaitį rašė moksleiviams, tačiau jo tikslas buvo kur kas bendresnis: sutelkti tautiečius, karo audrų išblokštus iš Tėvynės, sustiprinti jų tikėjimą tautos ateitimi. Laisvė neabejotinai bus atgauta, bet dėl jos būtina net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis išlaikyti savąjį tautiškumą. Deja, tokią misiją ši knygelė vargu ar bus atlikusi, nes išeivijoje, atrodo, mažai kas ją pastebėjo. Sprendžiu iš to, kad apie Donelaitį rašę išeivijos literatūrologai, kiti autoriai jos apskritai nemini. Nors veikaluose apie būrų poetą Vydūnas minimas gana dažnai, tačiau cituojami kiti jo veikalai ir straipsniai.31 Vis dėlto prie šitos kuklios knygelės verta sugrįžti ir šiandien – ji nėra praradusi švietėjiškos savo vertės ir padeda geriau suvokti Donelaičio kūrybos prasmę, aktualumą tiek praeityje, tiek dabar. Poreikį labiau gilintis skatina ir didžiojo lietuvininkų poeto gimimo 300 metų sukaktis. Šia proga Vydūno draugija abu knygos variantus – lietuvišką ir vokišką – fotografuotiniu būdu išleido pakartotinai.

1      Vydūnas, Raštai, t. 1, Vilnius: Mintis, 1990, p. 192.

2      Ten pat, p. 193.

3      Ten pat.

4      Vds., Apžvalga, In: Jaunimas (Tilžė), 1913 m., rugsėjo nr., p. 14–15.

5      Vds., Iš dabarties, In: Jaunimas (Tilžė), 1914 m., sausio nr., p. 15.

6      Ten pat.

7      Vds., Iš dabarties, In: Jaunimas (Tilžė),, 1914 m., vasario nr., p. 19.

8      Kristiono Donelaičio atminimui, In: Jaunimas (Tilžė), 1914 m., kovo nr., p. 7.

9      Vydūnas, Žvilgis į gyvenimo gelmes. II. Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys, Klaipėda: Vydūno draugija, 2008, p. 178.

10     Ten pat, p. 179.

11     Ten pat, p. 174.

12     Ten pat, p. 180.

13     Vidunas W. St., Litauen in Vergangenheit und Gegenwart, Tilsit: Verlag „Lituania“, 1916, S. 96–97. Ši knyga 1916 m. Ženevoje buvo išleista prancūzų k., 1919 m. Vilniuje lenkų k., 1921 m. Vilniuje rusų k. Vokiškąjį jos variantą fotografuotiniu būdu 2013 m. išleido Vydūno draugija.

14     Vidunas W. St., Litauisches Schrifttum, In: Das Litauen-Buch. Eine Auslese aus der Zeitung der 10. Arme, o.O., 1918, S. 42–44.

15     Vidunas W. St., Liauen in Vergangenheit und Gegenwart, S. 97.

16     Ten pat.

17     Ten pat.

18      Vydūnas, Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių, Vilnius: Vaga, 2001, p. 402

19      Vydūnas, Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis, Išleido Vydūno draugija, Kaunas: Print easy, 2014, p. 8.

20      Ten pat, p. 13.

21     Ten pat, p. 9.

22     Ten pat, p. 10.

23     Ten pat.

24     Ten pat.

25     Darius Kuolys, Laimei, Donelaitis. Prieiga internete: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-01-01-darius-kuolys-laimei-donelaitis/112178/p.4. Žiūrėta 2014-03-19.

26     Jaunimas (Tilžė), 1921 m., gruodžio nr., p. 12.

27     Vydūnas, Gyvenimas Prūsų Lietuvoje…, p. 11.

28     Ten pat, p. 12.

29     Ten pat, p. 11.

30     Vydūnas, Sąmonė, Vilnius: Vaga, 2013, p. 85.

31     Žr. Egzodo Donelaitis: Lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį, Vilnius: Aidai, 2001, p. 528.