Kryžiai ir koplytėlės svetur: po Europos šalis pasidairius

ŽURNALAS: TAUTODAILĖSMETRAŠTIS
TEMA: Kultūrinis paveldas
AUTORIUS: Skaidrė Urbonienė

DATA: 2012-07

Kryžiai ir koplytėlės svetur: po Europos šalis pasidairius

Skaidrė Urbonienė

2011 m. dėka podoktorantūros stažuotės turėjau galimybę lankytis keletoje Europos šalių[1]. Po mėnesį stažavausi Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejuje Vienoje, Nyderlandų Meertenso institute Amsterdame, kiek trumpiau – Slovėnijos etnologijos institute Liublijanoje, taip pat savaitę praleidau Prahos nacionalinėje bibliotekoje. Skaitytojui pateiksiu įspūdžius, patirtus stažuočių metu. Šiuo metu tyrinėju šiuolaikinę liaudies skulptūrą, taip pat kryždirbystės tradicijas, todėl buvo įdomu pasižiūrėti, ar kitose Europos šalyse dar gyvuoja panašios tradicijos.

Tradicija statyti memorialinius paminklus su šventųjų atvaizdais pakelėse, miestelių, miestų aikštėse, prie namų nuo seno gyva visuose katalikiškuose Europos kraštuose. Europos šalys – agrarinės, todėl žmonėms buvo ypač svarbu apsaugoti derlių, gyvulius, turtą nuo įvairių negandų, nelaimių – kenkėjų, oro stichijų ir pan., kurias sukelia, kaip buvo tikima, piktosios dvasios. Pagrindinė apsauga – tai malda Dievui, Mergelei Marijai ir šventiesiems globėjams, todėl daugelyje katalikiškų kraštų būdavo statomi kryžiai, koplytėlės su šventųjų atvaizdais kaip auka Dievui už prašymų, malonių išpildymą, taip pat ir kaip padėka (taipogi auka) už išpildytus prašymus. Paminklų statymo motyvai buvo panašūs įvairiose šalyse: tai ir žūties vietų, karo ar kitos tragedijos, svarbių įvykių atminties ženklinimas. Taip pat paminklai buvo statomi ir kaip žemės ar kaimo ribų ženklai. Prie namų koplytėles ar kryžius žmonės statėsi melsdami geresnio derliaus, sveikatos, laimės ir pan. Nors paminklų statymo priežastys panašios visur, šiek tiek labiau skiriasi paminklų tipai, formos, medžiagos. Lietuvoje vyrauja mediniai memorialiniai paminklai, medinių paminklų taip pat daug statyta ir Lenkijoje. Mano aplankytose šalyse – Čekijoje, Austrijoje, Slovėnijoje, katalikiškose Olandijos dalyse dažniausiai buvo statomi mūriniai ar akmeniniai koplystulpiai ir koplytėlės. Tik kryžiai buvo daromi iš medžio, bet taip pat ir kalami iš akmens, kalami ar liejami iš metalo. Vidurio ir Vakarų Europoje taip pat būta tradicijos kabinti koplytėles ant namų sienų, kai kur kryželiai ir nedidelės koplytėlės kabintos ir į medžius. Taip pat nemažai būta ištapytų ant pastatų sienų šventųjų atvaizdų. Būdingas bruožas, kad daugelyje Europos miestų žmonės šventųjų skulptūrėles įkeldavo į specialias nišas ar specialiai padarytas koplytėles ant namo sienos. Antai Slovėnijos pietuose tokios koplytėlės pastatų sienose buvo itin paplitusios, dabar jos yra tuščios, tačiau slovėnų paveldosaugininkai nori jas „atgaivinti“, t. y . atkurti ten buvusius šventųjų atvaizdus. Tiek šventieji koplytėlėse, tiek ir ištapyti šventieji ant pastatų sienų atliko tą pačią – namų, šeimos apsaugos – funkciją, kurią Lietuvoje turėjo sodybos kieme stovintis kryžius ar koplytėlė, sodybos medyje ar ant namo sienos pakabinta koplytėlė.

Austrijos-Vengrijos monarchijos miestuose buvo paplitę saviti akmeniniai (mūriniai) stulpai-kolonos su Švč. Mergelės Marijos, Švč. Trejybės arba kitų vardų šventųjų skulptūromis viršuje. Šios kolonos vadintos pagal paskirtį, pvz., „maro stulpais“, jei jų statymo motyvas buvo apsauga nuo maro. Taip pat vadintos ir pagal pagrindinį skulptūrų siužetą, antai kolonos su Švč. Trejybės skulptūrine grupe įvardijamos Trejybės stulpais, su Švč. Mergelės Marijos skulptūra – Madonos, Švč. Mergelės Marijos, Dievo Motinos stulpais. Būta ir akmeninių koplytstulpių, kurių koplytėlėse įstatydavo žibintą arba žvakę, – tokie paminklai vadinti „šviesos stulpais“. Paprastai tokie stulpai buvo aukšti, neretai jų papėdėje dar būdavo įkomponuojamos kitos skulptūros. Kai kurie turtingi gyventojai įstengdavo pastatyti dar ir paauksuotomis detalėmis puoštus stulpus (ypač tai ryšku Vienoje stovinčiuose paminkluose). Yra išlikusių šios rūšies paminklų iš XVII a., yra statytų ir XX a. Tokio masto paminklai daugiausia buvo užsakomi miestiečių, ar tam tikrų gyventojų grupių, todėl statyti miestų aikštėse ar prie bažnyčių apsaugai nuo maro, epidemijų, karo, kitų nelaimių, taip pat kaip miestelėnų padėka Dievui už kokią nors malonę ar ženklinant kokią svarbią miestui ar valstybei datą. Lietuvoje vargiai kuris miestas ar miestelis būtų įstengęs turėti tokio masto paminklą, bet mūsuose panašias funkcijas – padėkos ar apsaugos nuo maro, gaisro, įvairių istorinių įvykių paminėjimo – atliko koplytstulpiai ir koplytėlės miestų ar miestelių aikštėse, šventoriuose, prie įvažiavimo į miestą (miestelį). Bendrai statytas paminklas su Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos, taip pat ir kitų šventųjų atvaizdais dažniausiai išreikšdavo to miestelio ar kaimo gyventojų siekį užsitikrinti įvairiopą Dievo pagalbą. Koplytstulpiai su šv. Florijono figūra saugojo Lietuvos miestelius ir kaimus nuo gaisro. Miesteliuose dažnai tai buvo mūrinis koplytstulpis su medine šv. Florijono skulptūra (Plungėje, Tryškiuose, Utenoje ir kt.). Vadinamieji „karavyko“ (dvikryžmiai) kryžiai saugojo gyventojus nuo maro ir kitų epidemijų, taip pat nuo karo, bado nelaimių.

Lietuvoje įvairiuose memorialiniuose paminkluose būdavo patalpinami kuo įvairiausių vardų šventųjų atvaizdai. Labiausiai paplitę šventųjų Jono Nepomuko, Jurgio, Antano, Roko, Florijono, Juozapo, Barboros, Agotos, Onos atvaizdai. Šventųjų globėjų atvaizdai dažniausiai buvo komponuojami su Marijos ir Jėzaus figūromis. Kokie šventieji dominuoja kitose Europos šalyse?

Katalikiškose šalyse buvo populiarūs panašūs šventieji, kaip ir Lietuvoje. Kokios figūros bus statomos į paminklą, priklausė nuo toje vietoje katalikų bažnyčios diegiamų kultų, taip pat ir nuo paminklo statymo motyvų, vietovės ypatumų.

Įprasta manyti, kad Rūpintojėlio siužetas populiarus tik Lietuvoje. Tačiau anaiptol – jis populiarus daugelyje šalių: Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Austrijoje (ypač Pietų Tirolyje). Europoje labai populiarus ir šv. Jonas Nepomukas. Jo kultas Europoje išplito kontrreformacijos metu. Šio čekų šventojo skulptūras, stovinčias prie tiltų pamatysime ne tik Čekijoje, Slovakijoje, taip pat ir Austrijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje. Nemažai yra ir liaudiškų medinių šio šventojo statulėlių, dabar jau saugomų muziejuose. Tiesa, skirtingose šalyse gali varijuoti vieno ar kito šventojo vaizdavimo būdas. Antai Lietuvoje, Čekijoje, Austrijoje paplitusi šv. Jono Nepomuko ikonografija, kai jis vaizduojamas rankose laikantis krucifiksą ir lelijos šakelę (arba tik krucifiksą). O štai Slovėnijoje (pasitaiko ir Lenkijoje) dažniau šis šventasis vaizduojamas pridėjęs pirštą prie lūpų – gestas simbolizuojantis išpažinties paslapties išsaugojimą.

Be abejo, yra šventųjų, kurių Lietuvoje neaptiksi, kurie svarbūs tik konkrečiai valstybei. Kaip kad lietuviai turi savo šventąjį – šv. Kazimierą, kiti gerbia šv. Vendeliną – piligrimų ir piemenų globėją, šv. Kumernis (arba plačiau žinoma kaip šv. Vilgefortis – nukryžiuota ant kryžiaus barzdota mergina), sunkių vedybų globėją, šv. Liuciją – šviesos globėją, saugotoją nuo neregystės (fizinės ir dvasinės) ir kt.

Pasižvalgius po Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos, Olandijos etnografinių muziejų ekspozicijas, o Austrijos etnografijos muziejuje teko galimybė patyrinėti fonduose saugomus eksponatus, matyti, kad liaudiškoje skulptūroje šventųjų atvaizdų būta daug. Tai ir šv. Jonas Nepomukas, šv. Ona su Marija, šv. Ona Pati Trečia, šv. Barbora, šv. Antanas Paduvietis, šv. Juozapas, šv. Rokas, šv. Jurgis, šv. Mikalojus, šv. arkangelas Mykolas, šv. Vendelinas, šv. Veronika, šv. Florijonas, šv. Martynas, šv. Laurynas, šv. Liucija, įvairių siužetų Marijos ir Kristaus skulptūrėlės, tarp jų – Pieta, Marija su Kūdikiu, Marija Skausmingoji, Nekalto Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija, Lurdo Švč. Mergelė Marija, Marija Maloningoji, Nukryžiuotasis, Rūpintojėlis, Jėzaus krikšto, Kristaus kančios, Bėgimo į Egiptą, Šventosios Šeimos, Švč. Trejybė scenos. Jei neskaitysi metrikų, kartais atrodys, kad matai lietuvių dievdirbių išdrožtas skulptūras… Štai Austrijos Etnografijos ir liaudies meno muziejaus ekspozicijoje esantis šv. Jonas Nepomukas, bareljefu išskobtas medžio kamiene, – tarsi rytų aukštaičių dievdirbių rankų darbas. Šiame muziejuje iš vitrinų žvelgė ir „žemaitiški“ šv. Florijonas, Rūpintojėlis, Nukryžiuotieji. Saugyklose bežiūrinėdama turtingą Eugenie Goldstern etnografinį rinkinį, surinktą ne vienoje Europos šalių, pamačiau „tikrą žemaitišką“ Maloningąją, net paprašiau kuratorės Elizabetos patikrinti metriką (o galgi netikėtai bus iš Lietuvos?) – pasirodo, tai skulptūrėlė iš Italijos…

Be to, Austrijos-Vengrijos monarchijoje valstiečiai baldus dekoravo tapytais šventųjų atvaizdais, siekdami užsitikrinti Dievo globą kasdienybėje. Tad šie tapyti atvaizdai balduose kaip ir minėti tapyti atvaizdai ant namų sienų taip pat praplečia siužetų įvairovę. Austrijoje-Vengrijoje taip pat buvo populiarios mažos, darytos pramoniniu būdu vaškinės šventųjų skulptūrėlės stiklo gaubtuose – jas žmonės įsigydavo kaip votus ir laikė namuose ant spintelės ar namų altorėlyje.

Europos liaudies skulptūroje, skirtingai nei Lietuvoje, tarp Marijos atvaizdų labiau paplitusios Marijos su Kūdikiu skulptūrėlės. Visoje Europoje jos buvo drožiamos pagal tose šalyse garsius stebuklinguosius paveikslus ar skulptūras. O štai Lietuvoje ypač paplitusį Marijos Maloningosios atvaizdą, kai Marija vaizduojama nuleidusi rankas, iš kurių sklinda malonės spinduliai, kitose šalyse retai tepamatysi, be to ir vaizduojama Maloningoji tik nuleidusi rankas ir atsukusi delnus į žiūrovą – malonės spindulių, sklindančių iš rankų, kitų šalių liaudiškose Maloningosios skulptūrėlėse neteko pamatyti.

Atskirai paminėtinos Prakartėlės – tai ištisi pasakojimai apie Jėzaus gimimą ir Trijų Karalių pasveikinimą, sudėti iš figūrėlių, dažnai net ir keliais aukštais. Tokios Prakartėlės pradėtos ruošti XVII a. bažnyčiose, iš kurių paplito į aristokratų ir turtingų miestiečių namus, o XIX a. jos pradėtos įrengti ir kaimo gyventojų namuose. Beje, Prakartėlės labai populiarios ir šiandien, pvz., Slovėnijoje jos daromos iš įvairiausių medžiagų (popieriaus, medžio, molio, gipso), įvairaus dydžio, eksponuojamos parodose, bažnyčiose, namuose.

Man taip pat rūpėjo pasižiūrėti, kokia liaudies skulptūros ir kryždirbystės situacija šiandieninėje Europoje? Kaip ir Lietuvoje, taip ir kitose šalyse šiomis dienomis retai kur autentiškoje aplinkoje tepamatysi senąją skulptūrėlę. Paminklai, ypač mūriniai, akmeniniai yra išlikę iš XIX–XX a. pradžios ar netgi ankstesnio laikotarpio, bet dažniausiai jau stovi tušti, kartais į juos žmonės įdeda paveikslėlius ar naujas fabrikines skulptūrėles. Daugelyje šalių senosios koplytėlės bei koplytstulpiai ir dabar atlieka savo pirminę funkciją. Apie tai galima spręsti iš puošybos: jie dabinami gėlėmis, prie jų statomos žvakutės. Mediniai kryžiai dažniausiai nauji, tačiau statomi arba atkuriami remiantis sena ikonografine medžiaga. Koplytėlės ir kiti memorialiniai paminklai tvarkomi, restauruojami, kai kurie naujai atstatomi ar net naujai pastatomi, prie šventųjų atvaizdų dedamos gėlės, degamos žvakės. Antai Slovėnijoje ir iki šių dienų mediniai kryžiai puošiami raštuotais rankšluosčiais.

Norėčiau atskirai paminėti Čekiją. Čekai labai saugo savo krikščioniškąjį paveldą, rūpinasi juo, restauruoja ir tyrinėja, nežiūrint to, kad visuomenė yra labai sekuliarizuota. Smulkiosios architektūros paminklai kataloguojami, fotografuojami ir aprašomi. Tos fiksacijos pagrindu jau publikuota nemažai leidinių. Pavyzdžiui, jie yra išleidę arti 15 tomų knygų apie stulpus-kolonas su Švč. Mergelės Marijos, Švč. Trejybės, kitų šventųjų skulptūromis[2], kuriose šie paminklai suregistruoti pagal regionus, pateiktos jų fotografijos ir aprašai. Paminėtinos ir dvi knygos, skirtos akmeniniams kryžiams[3] ir dviejų tomų albumas, pristatantis Pietų Bohemijos ir Moravijos mūrines koplytėles ir koplytstulpius[4].

Tad pasidairius po Europą, matyti, kad dievdirbiai gyveno ir kūrė daugelyje katalikiškų šalių, kėlė skulptūrėles į kryžius, koplytstulpius, koplytėles. Anksčiau maniau, kad galėtume prieš kitus pasididžiuoti liaudies skulptūros siužetų įvairove, dabar ėmiau tuo abejoti. Kitose šalyse jų taip pat gausu. Tad imi klausti savęs, kuo gi mes išsiskiriame? Reikia pabrėžti mūsų kryžių, jų formų ir ornamentų įvairovę, taip pat ir stogastulpių, koplytstulpių formas ir dekorą. Reikia taip pat pažymėti, jog išsiskiriame šios tradicijos gajumu. Lietuvoje vis dar statoma palyginti daug naujų kryžių, koplytstulpių, stogastulpių. Tuo tarpu kitose šalyse jie daugiausia tik restauruojami. Taip pat galim džiaugtis, kad turime daug puikių medžio drožėjų, skulptorių, kuriančių ne tik tradicinės religinės ikonografijos skulptūras, bet ir kitokios tematikos (mitologinės, istorinės ir kt.) kūrinius. Mano aplankytose šalyse skulptūrėlės gaminamos, tačiau jos turi daugiau suvenyrinį pobūdį. Būtent dėl tradicijos gyvybingumo UNESCO lietuviškąją kryždirbystę ir priskyrė prie saugotinų nematerialaus paveldo šedevrų.


[1] Podoktorantūros stažuotė, finansuojama pagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos, Mokslininkų ir kitų tyrėjų mobilumo ir studentų mokslinių darbų skatinimo priemonės (VP1-3.1-ŠMM-01) įgyvendinamą projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“.

[2] Ivana Maxová, [et al.], Mariánské, trojiční a další světecké sloupy a pilíře v okrese Svitavy, Praha: Státní ústav památkové péče, 1997; Ivana Maxová, [et al.], Mariánské, trojiční a další světecké sloupy a pilíře v okrese Ústí nad Orlicí, Praha: Státní ústav památkové péče, 1998;  Ivana Maxová, Vratislav Nejedlý, Pavel Zahradník, Mariánské, trojiční a další světecké sloupy a pilíře v okrese Rychnov nad Kněžnou, Praha: Státní ústav památkové péče, 1999; Ivana Maxová, Vratislav Nejedlý, Pavel Zahradní, Mariánské, trojiční a další světecké sloupy a pilíře v okrese Hradec Králové, Praha:Jalna, 2000; Ivana Maxová, Vratislav Nejedlý, Pavel Zahradník, Mariánské, trojiční a další světecké sloupy a pilíře v okrese Náchod, Praha: Státní ústav památkové péče, 2002; Ivana Maxová, Vratislav Nejedlý, Pavel Zahradník, Mariánské trojiční a další světecké sloupy a pilíře v okresech Chrudim a Pardubice, Prahe: Státní památkový ústav v Praze, 2002; Vratislav Nejedlý, Pavel Zahradní, Mariánské, trojiční a další světecké sloupy a pilíře v Libereckém kraji, Praha: Národní památkový ústav, 2003; Kateřina Adamcová … [et al.], Mariánské, trojiční a další světecké sloupy a pilíře v Karlovarském kraji, Praha: Jalna, 2004; Ivana Maxová, Vratislav Nejedlý, Pavel Zahradník, Mariánské, trojiční a další světecké sloupy a pilíře v kraji Vysočina, Praha: Národní památkový ústav, 2006; Vratislav Nejedlý, Pavel Zahradník, Mariánské, trojiční a další světecké sloupy a pilíře v Pardubickém kraji, Praha: Argo, 2008; Ivana Maxová, Vratislav Nejedlý, Pavel Zahradník, Mariánské, trojiční a další světecké sloupy a pilíře v Jihočeském kraji, Praha :Národní památkový ústav, 2009.

3 Zdeněk Procházka, Příběhy vepsané do kamene, aneb putování za drobnými kamennými památkami Domažlicka a Tachovska. Díl I. = Geschichten in Stein geschrieben, oder, Wanderungen zu den kleinen Steindenkmälern der Landkreise Taus und Tachau. Teil I., V Domažlicích: Nakladatelství Českého lesa, 2008; Procházka Zdeněk, Příběhy vepsané do kamene, aneb putování za drobnými kamennými památkami Domažlicka a Tachovska. Díl II. = Geschichten in Stein geschrieben, oder, Wanderungen zu den kleinen Steindenkmälern der Landkreise Taus und Tachau. Teil II., V Domažlicích: Nakladatelství Českého lesa, 2009.

4 Pavel Hájek, Zděná boží muka v jižních Čechách, České Budějovice: Národní památkový ústav, územní odborné pracoviště v Českých Budějovicích, 2009; Zdenka Paloušová, Kamenná boží muka v jižních Čechách a přilehlé Moravě, České Budějovice: Národní památkový ústav, územní odborné pracoviště v Českých Budějovicích, 2009.