KultAi??rinAi?? atmintis: lietuvybAi?? ir Kitas

A?URNALAS: LITERATA?RA IR MENAS
TEMA: Publicistika
AUTORIUS:Ai??Vytautas RubaviA?ius
DATA: 2013-05

KultAi??rinAi?? atmintis: lietuvybAi?? ir Kitas

Vytautas RubaviA?ius

Straipsnis paraA?ytas mokslinAi??je konferencijoje ai??zTautinAi??s maA?umos Lietuvoje: virsmai ir atmintys” (Vilnius, geguA?Ai??s 4 d.) skaityto praneA?imo pagrindu

KultAi??ra kaip sugyvenimo bAi??das

Esame A?pratAi?? gvildenti ir aiA?kinti kultAi??rAi?? iA?skirdami pavienes jos dalis, atsietai nuo kultAi??rinAi??s atminties ir socialiniA? tapatumA?… IA?plitAi?? yra ir A?vairAi??s teoriniai kultAi??ros sistemos vaizdiniai bei modeliai, kurie pretenduoja A? universalumAi?? ir niekaip nAi??ra susijAi?? su konkreA?iomis kultAi??ros A?aknimis bei gyvenimo bAi??dais. O juk kultAi??ra neatsieAi??jama nei nuo gyvenimo bAi??dA?, nei nuo kultAi??rinAi??s atminties, nei nuo konkreA?iA? bendAi??ruomeniA? iA?siugdomo savumo jausenos ir bendresnio bendruomeninio pasaulAi??vaizdA?io. SusiklostAi?? atskiri kultAi??ros, jos daliA? bei aspektA? ir kultAi??rinAi??s atminties tyrinAi??jimo laukai. Kartais net sunku A?A?iAi??rAi??ti, jog tai dvi vieno egzistencinio vyksmo pusAi??s. PanaA?iai kalbos sistemoje iA?skiriame kalbAi?? ir A?nekAi??, abstrakA?iAi?? sistemAi?? ir kalbAi??jimo aktAi??. TaA?iau aiA?ku, kad A?mogus pasaulyje gyvena kaip kalbantis kultAi??ros A?mogus. KultAi??ra visada reiA?kiasi kaip kultAi??rinAi?? atmintis. KultAi??ros ir kultAi??rinAi??s atminties tyrinAi??jimai taip pat pereina A? kultAi??rinAi?? atmintA?. Tad kultAi??ros sistemAi?? galima A?sivaizduoti kaip tam tikrAi?? atminties archyvAi??, iA? kurio atmintis kAi??rybine vaizduote ai??ztraukia” reikalingAi?? A?inijAi?? ir jos vaizdinius. TaA?iau atmintis niekaip negali aprAi??pti viso archyvo, nei A?sisAi??moninti jo ai??zsudarymo” principA?, kadangi juos nulemia A?vairiausios istorinAi??s aplinkybAi??s. Kaip ir paA?iAi?? kAi??rybinAi?? vaizduotAi??. A?mogus gyvuoja pasaulyje kultAi??rinAi??s atminties ir joje aktualizuojamo archyvo teikiamais bAi??dais. A?mogus visada pirmiausia yra konkreA?ios kultAi??ros kAi??rinys, A?gaunantis ir kultAi??riniA? saviugdos bei savirefleksijos priemoniA?. Pasaulyje jis veikia kaip konkretus, savo tapatumAi?? iA?siugdantis ir jA? suvokiantis individas.

KultAi??ros apibrAi??A?A?iA? pateikiama daugybAi??, taA?iau daugeliui jA? bAi??dinga vienoks ar kitoks kultAi??ros sriA?iA? vardijimas. Koks galAi??tA? bAi??ti bendresnis kultAi??ros supratimas, o sykiu ir atsakymas A? klausimAi?? ai??i??Ai?? kas yra kultAi??ra? Suprantama, atsakymas A? tokA? klausimAi?? yra ne aiA?kiA? esmiA? A?vardijimas ir iA?vardijimas, o tam tikrA? santykiA? nusakymas. Ai??iaip jau visos A?mogaus gyvenimo sritys yra kultAi??ringos, tik tos kultAi??ros formos mums gali bAi??ti sunkiai suvokiamos. Tad kultAi??rAi?? drA?sA?iau nusakyti taip. KultAi??ra ai??i?? tai gimtosios kalbos pagrindu istoriA?kai susiklostanti visuma bAi??dA?, laiduojanA?iA? tam tikroje vietovAi??je gyvenanA?iA? A?moniA? ir bendruomeniA? sugyvenimAi?? su ta vietove, jos gamta, su savimi kaip bendruomene, jos istoriniu kultAi??riniu paveldu ir su kaimyniniA? bendAi??ruomeniA?, genA?iA? ar tautA? aplinka. A?ia kalbama apie prigimtinAi?? kultAi??ros paskirtA?, nes sugyvenimas su tam tikra vietove nepanaikina kitokiA? esminiA? valdymo, uA?valdymo, dominavimo santykiA?, todAi??l kultAi??ros ai??zmechanizmai” galimi pasitelkti ir ekspansionistiniams, kolonijiniams, ir kitokiems taikA? sugyvenimAi?? paneigiantiems tikslams.
Nusakytas sugyvenimas suponuoja stiprA? bendruomeniA?kAi?? A?moniA? sAi??ryA?ingumAi??, mes jausenos, taip pat mes ir kiti skirties tvirtinimAi??, kitaip tariant, klaninio, gentinio, tautinio ir galop nacionalinio tapatumo tvirtinimAi??. Tapatumo ugdymas A?manomas tik atsiskiriant ar iA?siskiriant nuo kitA?, todAi??l kultAi??rinAi??je atmintyje visada esama tam tikrA? Kito pavidalA?, kurie galimi aktualizuoti nelygu istorinAi??s aplinkybAi??s ar sociokultAi??riniai bei politiniai poreikiai. PaA?iame tapatume taip pat glAi??di kito skirties ai??zoperatorius” ai??i?? kitas individas, kita bendruomenAi??, kitas, bet savas. Nesama vienalyA?io, kartAi?? ir visiems laikams duoto tapatumo ir to tapatumo esmAi??s ai??i?? tapatumai formuojasi, yra ugdomi tam tikruose santykiuose su kitais ir paA?iais savimi konkreA?iose istorinAi??se aplinkybAi??se. Tapatumai yra santykiA?ki. YpaA? A?itai ryA?ku, kai A?dAi??miau paA?velgiame A? bendresnius etninius, tautinius bei nacionalinius tapatumus: pasimato A?vairios tapatinimosi galimybAi??s pagal kalbAi??, luomus, tikAi??jimus ir jA? variantus, pagal regioninAi??s etninAi??s atminties ypatumus. Virginijus Savukynas iA?kAi??lAi?? ir aptarAi?? kai kuriuos mAi??sA? lietuvybAi??s sampratoje ir nuovokoje glAi??dinA?ius kitoniA?kumo aspektus, susijusius su A?vairiose vietovAi??se vykusiu lietuviA? kalbiniA? bendruomeniA? tapatinimusi pagal skirtingas konfesijas, taip pat istoriniA? aplinkybiA? nulemtus kalbinAi??s asimiliacijos vyksmus.1Ai??TaA?iau kad ir koks santykiA?kas yra bendruomeninis, daA?nai socialiniu vadinamas tapatumas, jis visada yra tikras, aiA?kiai jauA?iamas ir iA?gyvenamas. SantykiA?kumas nenaikina jo tikrumo esmAi??s, kaip kad bando A?teigti kai kurie plaA?iai iA?plitusio socialinio konstruktyvizmo atstovai, nes A?moniA? gyvenamasis pasaulis, jo socialinAi?? materija yra A?moniA? santykiA? materija. Nors tie santykiai kaitAi??s, taA?iau ne tik kultAi??rinAi??je, bet ir individo atmintyje iA?lieka ir kaitos pAi??dsakai, ir tA? santykiA? apibrAi??A?tys (plaA?iai tapatumA? formavimosi ir tapatinimosi lygmenis yra aptarAi??s Kuzmickas2). Visokios savastys yra nepaliaujamai kuriamos, palaikomos ir skleidA?iamos. TaA?iau ta kAi??ryba vyksta ne savavaliA?kai, o kultAi??ros ir kalbos teikiamais bAi??dais.
Apibendrintai kalbant, bendruomeninis ar socialinis ir iA? jo kylantis individualus tapatumas yra tam tikra stabili sugyvenimo forma. MAi??sA? atveju ai??i?? tai A?vairius vietoviA?kus lietuviA?kumus suAi??musi ir nacionaliniu tapatumu pavertusi lietuvybAi??. Visokia A?moniA? veikla, A?moniA? ugdymas, jA? bendravimas ir kAi??ryba galima tik kultAi??rinAi??s atminties teikiamais bAi??dais, apimanA?iais ir religinAi?? patirtA?. Tad kultAi??ra ir jos raiA?ka per kultAi??rinAi?? atmintA? yra socialiniA? santykiA? palaikymo ir tvirtinimo bAi??das, o socialiniai santykiai yra gyvybingas kultAi??rinAi??s raiA?kos aspektas. Pasak Catherine Guissan, praeities pateiktis A?tvirtina simbolinA? universumAi??, padedantA? kurti ir palaikyti socialinius ryA?ius, kurie reiA?kiasi kaip habitus ar sensus communis3. Esminis A?A? universumAi?? struktAi??rinantis dAi??muo yra visoms visuomenAi??ms bAi??dinga religija. Ji A?tvirtina sacrum ir profanum skirtA?, taip pat vertybiA? hierarchijAi??, kurianA?iAi?? bendresnius pasaulAi??vaizdA?io, pasaulio tvarkos ir pasaulAi??vokos rAi??mus, kuriuose rutuliojasi socialiniai santykiai. Religinis matmuo iA?lieka ir sekuliariose visuomenAi??se, tik jA? stengiamasi pakeisti kitu pasaulio tvarkAi?? palaikanA?ios galios A?altiniu: dieviA?koji galia keiA?iama A?mogaus visagalybAi??s vaizdiniu, kuriam teikiamas juridinis pobAi??dis.

VietovAi?? ir tapatumas

Svarstant A?vairius kultAi??ros aspektus, jos ai??zsavybes”, kuriant teorinius kultAi??ros ir kultAi??rinAi??s atminties modelius, daA?niausiai iA? akiA? iA?leidA?iama viena svarbi aplinkybAi?? ai??i?? vieta ar vietovAi??. Visos A?moniA? bendruomenAi??s gyvena tam tikrose vietovAi??se, kurios ir kildina tam tikrAi?? kultAi??rAi?? ir jai bAi??dingAi?? kultAi??rinAi?? atmintA?. BevietAi??s gali bAi??ti tik ypatingos, tam tikriems tikslams A?gyvendinti steigiamos A?moniA? grupAi??s, sAi??jungos, partijos, kuriA? nariais tampa A?vairiA? bendruomeniA? nariai. Tad pirmiausia ai??i?? vietovAi??. VietovAi??, kuriAi?? mes A?pratAi?? vadinti gimtine, svarbi A?mogui dAi??l daugelio prieA?asA?iA?. RyA?ys ai??i??Ai?? egzistencinis, nes A?mogus gimsta tam tikroje vietovAi??je, auga tam tikroje vietinAi??je aplinkoje. VietovAi?? kildina ir palaiko A?mogaus socialinAi?? aplinkAi??, joje rutuliojasi socialiniai santykiai, ritualai, nusAi??da kultAi??rinAi??s kAi??rybos apraiA?kos. BAi??tiA?koji A?mogaus ir vietos sandermAi?? aiA?kiai iA?reikA?ta ir mituose, ir kalboje, kuri kreipia A? A?prastu A?vilgsniu neregimus ir sunkiai apmAi??stymams pasiduodanA?ius vietos ir A?mogaus sAi??lyA?io paribius, kur ai??zA?mogus yra savo vietoje”. Mes patys nejauA?iame, kaip kalba A?vietina mAi??sA? gyvenimAi??, taA?iau puikiai suvokiame tikrAi??jAi?? savo vietoje esanA?io A?mogaus vertAi??. Kalba yra iA?laikiusi gyvenimo ir vietos sAi??ryA?io nuovokAi?? metaforinAi??je reikA?mAi??je, nusakanA?ioje A?mogaus gyvenimo autentiA?kumAi??, likiminA? tikrumAi??. VisA? tautA? mitai vienaip ar kitaip nupasakoja tA? tautA? gyvenamas aplinkas ai??i?? kalnus, lygumas, dykumas ar jAi??ras. TodAi??l visokie tapatumai pirmiausia rutuliojasi kaip vietiniai tapatumai, kuriuos nulemia vietinis, gimtosios kalbos pagrindu susiklostAi??s sugyvenimas su vietove. PirminAi?? tapatumo savikAi??ros medA?iaga yra vietovAi??s vaizdai ir pasakojimai, kitaip tariant, gimtinAi??s vaizdas ir garsas. Tik vAi??liau A?sijungia raA?ytinis pasakojimas, kuris iA?pleA?ia kultAi??rinAi?? atmintA?, ugdo kAi??rybinAi?? vaizduotAi??, teikia kritinAi??s savirefleksijos A?nagius, reikalingus savajam unikaliam individualumui puoselAi??ti ir suvokti. DrA?stu teigti, kad ir visokie socialiniai tapatumai, taip pat etnokultAi??rinis, tautinis ir nacionalinis tapatumai pirmiausia yra vietiniai, kadangi juos palaiko sugyvenimas su kitais A?monAi??mis ir su konkreA?ia vietove.
SugyvenimAi?? su kitais A?monAi??mis grindA?ia tam tikras giminAi??s, klano, genties ar tautos tapatumas bei tam tikra tA? tapatumA? dermAi??. Tad sugyvenimas su vieta yra esmiA?kai susijAi??s su sugyvenanA?iu tapatumu, kurA? tvirtina ir palaiko kultAi??ra ir kultAi??rinAi?? atmintis. TodAi??l kultAi??ra visada yra vietoviA?ka, visada yra A?siA?aknijusi. Savos gyvenamosios vietovAi??s gynimas suvoktinas kaip savojo tapatumo saugojimas: uA?puolAi??jas, A?siverA?damas A? gyvenamAi??jAi?? vietovAi??, paA?eidA?ia bendruomenAi??s, o sykiu individualA? tapatumAi??, ir atkurti tapatumAi?? galima tik iA?vejant uA?puolikus. VietinAi??s kultAi??ros saistosi A? bendresnes, galop ai??i??Ai?? tautines kultAi??ras, apimanA?ias daugybAi?? vietoviA?kA?, su tarmAi??mis suaugusiA? kultAi??rA? ir subendrinanA?ias jas tam tikru tautos gyvenamos teritorijos ir bendresnAi??s kalbos pagrindu. Svarbus tokio subendrinimo veiksnys yra istoriniai ar mitiniai kilmAi??s, taip pat tam tikrus istorinius A?vykius nuA?vieA?iantys pasakojimai, iA?pleA?iantys mAi??sA? minAi??tAi?? simbolinA? universumAi??. SusikAi??rus nacionalinAi??ms valstybAi??ms, kurios kuriamos tvirtinant nacionalinA? tapatumAi??, taip pat plAi??tojant jam reikalingAi?? kultAi??rAi?? ir kultAi??rinAi?? atmintA?, subendrintas kultAi??rinis vietoviA?kumas iA?sipleA?ia ai??i?? jis apima valstybAi??s teritorijAi?? ir tampa svarbiu valstybingumo atributu. NacionalinAi?? kultAi??ra jau yra teritorinAi??, kurios pajauta ugdoma kaip patriotinAi?? jausena.

LietuvybAi?? ir Kitas

LietuviA? kultAi??rinAi??s atminties bruoA?ai ir joje nusAi??dAi?? Kito vaizdiniai ryA?kAi??ja A?dAi??miau A?velgiant A? moderniosios lietuvybAi??s susiklostymo istorijAi??. Rusijos imperijos sudAi??tyje atsidAi??rusios Lietuvos A?emAi??s buvo pats periferinis kapitalizmo sistemos regionas, todAi??l kapitalistiniai santykiai ir su jais susijusi industrializacija bei urbanizacija Lietuvoje vAi??lavo. XIX a. antroje pusAi??je prasidAi??jAi??s tautinis atgimimas buvo valstieA?iA? tautos, kurios kultAi??rinAi??je atmintyje vyravo kaimo kraA?tovaizdis, tradicijas aiA?kinantys pasakojimai bei legendos, sAi??monAi??jimo ir kultAi??rAi??jimo vyksmas. ValstieA?iA? mentalitete iA?skirtinAi?? Kito figAi??ra yra miestas ir miestietis. Juolab kad miestas ir miestietis didA?ia dalimi buvo ir kitakalbis. IA?kalbingas yra apibendrinantis miestA? ir jA? gyventojA? sudAi??tA? tyrusio istoriko Zigmanto Kiaupos teiginys: ai??zLietuvos miestA? gyventojai visada buvo daugiakalbiai. XIX a. pradA?ioje juose vyravo lenkiA?kai, A?ydiA?kai kalbantys. XX a. pradA?ioje jau aiA?kiai pastebimi ir lietuviA?kai kalbantys miestA? gyventojai, maA?esniuose miestuose jA? gal jau buvo dauguma.”4 buy viagra cyprus. Nors pramonAi??s raida A? miestus ginAi?? vis daugiau lietuviA?, taA?iau jiems sunku buvo lygiomis teisAi??mis bendrauti su tomis bendruomenAi??mis, kuriA? kultAi??rinAi?? atmintis siekAi?? kelis A?imtmeA?ius ir kurios buvo iA?siugdA?iusios miestiA?ko gyvenimo gebAi??jimus. BAi??tina atsiA?velgti ir A? kitAi?? svarbiAi?? aplinkybAi??: Lietuvos valstybAi?? kAi??rAi??si be dviejA? didA?iA?jA? kultAi??riniA?, ekonominiA? ir bendruomeniniA? centrA? ai??i?? be Vilniaus ir KlaipAi??dos miestA? bei kraA?tA?. Nors KlaipAi??dos kraA?tas buvo prijungtas prie Lietuvos 1923 m., taA?iau lietuvybAi?? jame taip ir neA?sitvirtino iki Vokietijos paskelbto ultimatumo ir aneksijos 1939 metais. AtsikurianA?ios nepriklausomos valstybAi??s sostine, taip pat ir jos ai??zistorinAi??s erdvAi??s centru” tapo Kaunas, taA?iau egzistenciA?kai ir kultAi??riA?kai buvo iA?gyvenamas ir kitas valstybingumo centras ai??i?? Vilnius, A?gavAi??s likiminio miesto bruoA?A?.
AtkAi??rusi savo valstybAi?? lietuviA? tauta Ai??mAi??si tvirtinti lietuvybAi?? kaip nacionalinA? tapatumAi??. Pirmiausia reikAi??jo vienaip ar kitaip atsisaistyti nuo tos politinAi??s tautos, kuri ilgAi?? laikAi?? etnokultAi??rinAi?? lietuviA? tautAi?? laikAi?? lenkA? tautos dalimi ai??i?? lietuviA?kai kalbanA?ia liaudimi. Ta liaudis A?gauti lietuviA? politinAi??s tautos pavidalAi?? galAi??jo tik lietuviA? kalbos pagrindu atsiskirdama nuo lenkA? politinAi??s tautos. Atsiskirdama ji atskirtA? turAi??jo versti tapatinimosi, santalkos priemone. LDK politinAi?? tauta buvo aukA?tA?jA? valdanA?iA?jA? luomA? lenkakalbAi?? bendruomenAi??. Tiems luomams buvo priskiriami bajorai, dvasininkai ir miestelAi??nai. Luominio tapatinimosi saitai buvo nepaprastai stiprAi??s ir savaime suprantami, todAi??l lietuvio ir lenko skirtis buvo suvokiama vien kaip kilmAi??s vietos ir jos liaudiA?kos aplinkos bruoA?as lenkiA?kojo tapatumo plotmAi??je: ai??zLDK dvasininkA?, bajorA? ir iA? dalies miestieA?iA? luomA? A?monAi??s sena tradicija vadinosi lietuviais, taA?iau iA? tikrA?jA? jie jau buvo politinAi??s lenkA? tautos subtauta. Lietuvoje lietuvio ir lenko etnonimai nesudarAi?? nAi?? jokios prieA?prieA?os, jie imti tiesiog painioti.”5Ai??LenkiA?kajam tapatumui liaudiA?kieji A?vairiakalbiai tapatumai parAi??po tik XIX a. A?sisiAi??bavus modernizacijos vyksmams ir po prancAi??zA? revoliucijos pasikeitus valdA?ios legitimavimo pobAi??dA?iui. Nuvertus kilmingA?jA? luomA? valdA?iAi??, kuri ir buvo grindA?iama kilmingumu, A? politinAi?? arenAi?? iA?Ai??jo A?vairiakalbAi??s liaudys, kurios greitai virto tautomis, tapusiomis valstybinAi??s valdA?ios teisAi??tumo A?altiniu. Valdantieji luomai savAi??sias liaudis A? politinAi??s tautos ai??zkAi??nAi??” A?jungdavo kalbos ir tikAi??jimo pagrindu, o kitakalbiai neiA?vengiamai turAi??jo vienaip ar kitaip asimiliuotis. Tad lenkA? liaudis pilietines teises A?gavo A?traukta A? politinAi?? lenkA? tautAi??. NeiA?vengiamai arA?i tapo kova dAi??l kitakalbiA? liaudA?iA?, kurios modernAi??jimo vyksme Ai??mAi??si tautinAi??s savimonAi??s ugdymo ir siekAi?? susikurti savas valstybes. LenkA? vykdyta kultAi??rinAi?? ir religinAi?? polonizacija ne iA?imtis. Kituose Europos regionuose vyko savos kovos ir asimiliacijos.
Luominis valdA?ios supratimas iA?liko gana ilgai ai??i?? A?itai liudija arA?ios ideologinAi??s ir politinAi??s kovos dAi??l lietuvybAi??s su jos prieA?ininkais, kurie lietuvybAi??s puoselAi??tojus vadino ai??zraudonaisiais litvomanais”. Dera prisiminti Vytauto Merkio A?A?valgAi?? apie 1863 m. sukilimo poveikA?, kuris turAi??jo ilgalaikiA? politiniA? pasekmiA? lietuviA? tautos atgimimui: sukilimas ai??zvisuomenAi??je paliko stiprA? nacionalistinA? uA?taisAi?? prieA? tuos Vilniaus vyskupijos etnosus, kurie telkAi??si A? moderniA?kas vokiA?ko tipo tautas”6. A?ia kalbama apie sukilAi??liA? siekius stiprinti visokius kitakalbius liaudinius etnosus sulydanA?iAi?? moderniAi?? lenkA? tautAi??, ir tas uA?taisas buvo nukreiptas prieA? lietuvius ir baltarusius. Tad lenkiA?kasis Kitas buvo ir yra ne koks istorinis kuriozas ar lietuviA? trumparegiA?ko nacionalizmo, kaip daA?nai jA? pavadina A?vairiA? pakraipA? ai??zpaA?angieA?iai”, gaminys, o suvokta istorinAi?? bAi??tinybAi?? atsiriboti nuo lenkA? politinAi??s tautos, suvokiant jAi?? kaip KitAi?? tautAi??, su kuria turi saistyti jau ne tautos ir subtautos, o lygiaverA?iai kaimyniniai dviejA? savas valstybes kurianA?iA? tautA? santykiai. LenkiA?kasis Kitas apima daug aspektA?, kurie vienaip ar kitaip subendrinami istoriniais pasakojimais apie Lietuvos valstybAi??s sunykimAi?? AbiejA? TautA? Respublikoje, lietuviA? lenkinimo vyksmAi??, taip pat ir skaudA?iai A?sirAi??A?usiAi?? kultAi??rinAi??n atmintin Vilniaus okupacijAi??.
Nacionalinio tapatumo, tad ir politinAi??s lietuviA? tautos grAi??dinimas tapo pagrindiniu atkurtos valstybAi??s politikos tikslu. Buvo bAi??tina nusistatyti santykius ne tik su iA?oriniais bei vidiniais Kitais, bet ir perlydyti lietuviA? etnose glAi??dinA?iAi?? kitoniA?kumo, vietiniA? kultAi??rA? ir tapatinimosi praktikA? mozaikAi??. TokiAi?? valstybinAi?? lietuvybAi??s stiprinimo politikAi?? ypaA? nuosekliai A?gyvendino prezidentas Antanas Smetona. Pirmiausia buvo labai aiA?kiai nusakytas lietuviA?ko tautiA?kumo ir kitatautiA?kumo santykis (plaA?iau apie A. Smetonos nacionalinAi??s politikos ypatumus, taip pat vidines ir iA?orines lietuvybei kilusias grAi??smes raA?o A. Liekis7). EsminAi??s tos politikos nuostatos yra aktualios iki A?iol. A. Smetona atmetAi?? visokias rasistines, didvalstybines, imperialistines idAi??jas, teisinanA?ias vienA? tautA? vieA?patavimAi?? ir nuA?eminanA?ias kitas tautas bei A?mones. Jis ypaA? paryA?kina, kad Lietuvoje ai??ztautinAi??s maA?umos ne svetimA?aliai, o savi pilieA?iai, ne svetimtauA?iai, o kitatauA?iai”8. Labai aiA?ki sAi??moninga, toliaregiA?ka ir politiA?kai visiA?kai A?iuolaikiA?kai skambanti mintis, o sykiu ir pastangos tarsi natAi??raliAi?? daugeliui A?moniA? tapatinimosi savas ir svetimas skirtA?, kuri A?taigoja tam tikrAi?? susiprieA?inimAi?? su svetimais, keisti kitokia skirtimi: visi mes savi, taA?iau kitokie. Stiprinant lietuvybAi?? sykiu puoselAi??jami ir santykiai su Kitais, kuriems Lietuva taip pat yra sava ar gimtinAi??. Tie kiti yra savo gimtosiomis kalbomis kalbanA?ios ir savo kultAi??rinA? tapatumAi?? puoselAi??janA?ios tautinAi??s bendruomenAi??s.
Nacionalinio tapatumo kAi??rimo ir tvirtinimo aplinkybes, kurias dera suvokti kaip didA?iulius egzistencinius iA?A?Ai??kius, su kuriais buvo sAi??kmingais susitvarkyta, atskleidA?ia kai kurie 1923 m. suraA?ymo duomenys. ValstybAi??je tuo metu buvo suraA?yta 2028971 A?mogus. Miestuose gyveno 14,9 proc. A?moniA?. PaA?ymAi??tina esminAi?? suraA?ymo pagal tautybes nuostata: ai??zpaA?iA? gyventojA? tautinis apsisprendimas ai??i?? kuo kiekvienas save laiko”9. TautinAi?? sudAi??tis buvo tarsi palanki lietuvybei tvirtinti: lietuviA? dauguma (83,88 proc.) ryA?kiai stelbAi?? tautines maA?umas ai??i?? A?ydus (7,58 proc.), lenkus (3,23 proc.), rusu (2,49 proc.), vokieA?ius (1,44 proc.), latvius (0,73 proc.). TaA?iau kitoks vaizdas glAi??dAi??jo miestieA?iA? tautinAi??je sudAi??tyje. Miestuose lietuviA? gyveno tik 57,1 proc., o A?ydA? ai??i?? 32,2 proc. Miesteliuose tas pasiskirstymas buvo jau kiek palankesnis lietuviams ai??i?? 66,4 ir 28,7 proc. Vis dAi??lto kai kuriuose apskriA?iA? centruose labai aiA?kiai matyti iA?siskaidymas A? dvi ar daugiau bendruomeniA?.. Tad akivaizdu, kad miestA? ir miesteliA? bendruomenAi??s buvo bent jau dvitautAi??s su savais tikAi??jimais, tradicijomis ir kultAi??rinAi??s kAi??rybos nuostatomis bei tikslais. Suprantama, ir ekonominiais ryA?iais. Galima sakyti, kad miestuose vyravo skirtingA? bendruomeniniA? gyvenimo bAi??dA? dermAi??, kuriai buvo bAi??dinga savita regima urbanistinAi?? raiA?ka. Kadangi A?ydai jau LDK laikais buvo priskiriami miestieA?iA? luomui, tai jA? kolektyvinAi?? atmintis siekAi?? gilesnius laikus ir miestiA?ko gyvenimo gebAi??jimai buvo gerokai labiau iA?lavinti nei lietuviA? bendruomenAi??s.
IA?kalbingi yra paties Kauno tautinAi??s sudAi??ties duomenys. IA? 92,5 tAi??kst. gyventojA? lietuviA? bendruomenAi??je bAi??ta 54,5 tAi??kst. A?moniA?, A?ydA? bendruomenAi??je ai??i?? 25 tAi??kst. A?moniA?, pastebimos buvo ir lenkA? (4 tAi??kst.), vokieA?iA? (3,2 tAi??kst.), rusA? (2,9 tAi??kst.) bendruomenAi??s. A?ydA? bendruomenAi??s vyravo Senajame mieste ir VilijampolAi??je. PanevAi??A?yje gyveno 19 tAi??kst. A?moniA?: lietuviA? kiek daugiau nei 10 tAi??kst., o A?ydA? apie 7 tAi??kstanA?ius. TokA? miestAi?? galima vadinti dvitauA?iu. Ai??iauliai buvo santykinai lietuviA?kiausias miestas: iA? 21 tAi??kst. gyventojA? lietuviA? buvo apie 15 tAi??kst., o A?ydA? beveik 5,5 tAi??kstanA?io. Apibendrintai galima tvirtinti, kad Lietuvoje sAi??kmingai veikAi?? kultAi??rinis sugyvenimo su kitatauA?iais mechanizmas, nes nacionalinAi?? lietuviA? jausena nebuvo politinAi??mis priemonAi??mis verA?iama mobilizaciniu nacionalizmu. MiestA? tautinAi??s sudAi??ties ypatumai nekAi??lAi?? jokiA? didesniA? lietuvybAi??s ir nacionalinio tapatumo tvirtinimo problemA?.
Nacionaliniam tapatumui, taip pat valstybAi??s kAi??rimo uA?davinius atliepianA?iai bendresnei kultAi??rinei atminA?iai kurti, tvirtinti bei skleisti svarbi yra bendra valstybinAi?? komunikacinAi?? erdvAi??, kurioje bendruomenAi??s yra saistomos bendrA? A?inijos perdavimo kanalA? ai??i?? spaudos ir jos pristatymo, leidybos, radijo, paA?to ir telegrafo, galiausiai keliA? tinklo. Kita bAi??tina sAi??lyga ai??i?? visuomenAi??s ir jAi?? sudaranA?iA? bendruomeniA? gebAi??jimas greitai priimti tas A?inias ir jas suvokti, kitaip tariant, kalbinis ir kultAi??rinis raA?tingumas. MokyklA? tinklo plAi??tra buvo pirmaeilis valstybinAi??s politikos uA?davinys, kuriam negailAi??ta jAi??gA?. JA? tinklas neabejotinai gerino bendrAi?? komunikacinAi?? erdvAi??. Juolab kad reikAi??jo susitvarkyti su nemenku raA?tingumo stokos iA?A?Ai??kiu: pagal suraA?ymo duomenis ai??i?? tarp vyresniA? nei 10 metA? lietuviA? buvo 32 proc. ai??zanalfabetA?”10. Tad Lietuvai buvo svarbu A?tvirtinti visuotinAi?? raA?tingumAi??, kuris daugelyje Europos A?aliA? jau nebebuvo didelAi?? problema.
ValstybAi?? yra aukA?A?iausia A?moniA? bendAi??ruomenAi??s ai??i?? tautos ai??i?? saviorganizacijos forma, tad valstybei tenka ir didA?iulis uA?davinys stiprinti tokA? sugyvenimo su konkreA?ia teritorija pobAi??dA?, kuris laiduotA? deramAi?? nacionalinio tapatumo, nacionalinAi??s kultAi??ros ir kultAi??rinAi??s atminties saviraidAi??. ValstybinAi?? saviorganizacija tautAi?? verA?ia nacija. Esama daugybAi??s tautA? ir tauteliA?, taA?iau tik nedaugelis jA? tampa savas valstybes kurianA?iomis nacijomis tautA?. TodAi??l ir nacionaliniame tapatume lietuvybAi?? iA?auga iA? savo tautinAi??s formos, ai??zpridAi??dama” pilietiA?kumu grindA?iamo valstybAi??s kAi??rimo ir valstybingumo tvirtinimo patirtA?. Sykiu randasi bAi??tinumas A?sisavinti tautiniA? bendruomeniA? istorinA? kultAi??rinA? paveldAi??, kurA? palaiko toms tautoms gimtoji Lietuvos A?emAi??, ir pasitelkti tAi?? paveldAi?? kAi??rybinei raiA?kai ir sklaidai.

B. d.

1Ai??Savukynas V. Istorija ir mitologijos: tapatybAi??s raiA?kos XVIIai??i??XIX amA?iaus Lietuvoje. ai??i?? Vilnius: VieA?osios politikos strategijA? centras, 2012.
2Ai??Kuzmickas B. ai??zIndivido kultAi??rinio tapatumo sklaida (tarp tradicijos ir inovacijos)”, in: Individo tapatumas, Sud. ir ats. red. JAi??ratAi?? MorkAi??nienAi??. ai??i??Ai??Ai?? Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012, p. 11ai??i??94.
viagra modo de uso. 3Ai??Guisan C. A Political Theory of Identity in European Integration: Memory and Policies. ai??i?? Oxon, New York: Routledge, 2013
4Ai??Kiaupa Z. Lietuvos miestai. ai??i??Ai?? Vilnius: Ai??viesa, 2007.
5Ai??Merkys V. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798ai??i??1918 m. ai??i?? Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 36.
6Ai??Ibid., p. 39ai??i??40.
7Ai??Liekis A. PrezidentinAi?? Lietuva (1919ai??i??1920, 1926ai??i??1940). ai??i?? Vilnius: Mokslotyros institutas, 2013.
8Ai??Smetona A. Pasakyta paraA?yta. ai??i?? Kaunas: Spindulys, 1992/1935, p. 342.
9Ai??Lietuvos gyventojai. ai??i??Ai?? Kaunas: FinansA? ministerija, 1926, p. XXXIV.
10Ai??Ibid., p. L.