Kultūros dabartis, sėkmės scenarijai, arba Paslaptys, suvoktos kitaip

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Tremtis
AUTORIUS: Rita Repšienė

DATA: 2012-04

Kultūros dabartis, sėkmės scenarijai, arba Paslaptys, suvoktos kitaip

Rita Repšienė

  Ruta Sepetys, Tarp pilkų debesų, 2011, Vilnius: Alma littera, p. 336

 Skirtybės dažnai yra svarbesnės už tapatybes ar analogijas.

Umberto Eco

 Nedaug knygų yra puikiai parašytos, dar mažiau jų yra reikšmingos. „Tarp pilkų debesų“ įkūnija abi šias savybes.

The Washington Post

Naujausios technologijos keičia net debesų konfigūracijas. Verslo projektai, užtikrinantys mažiau debesuotą kultūros dabartį, mums, deja, nepasiekiami, kultūros ateities vizijos vis dar yra grindžiamos sėkmės iliuzijomis, tad priskirtinos utopijų sferai. Vis dėlto dabartis, net ir neturinti ateities scenarijaus, įsakmiai įpareigoja kalbėti apie praeitį, aiškintis su ja susijusias paslaptis. Rūta Šepetys sako: „Istorija turi paslapčių. Tos paslaptys gali būti ir skausmingos, ir grėsmingos.“1

Šiemet Vilniaus knygų mugėje didžiulės sėkmės sulaukė „Tarp pilkų debesų“ vertimas į lietuvių kalbą. Pernai JAV angliškai išleistą jaunimui skirtą pirmąją Rūtos Šepetys knygą palankiai sutiko Amerikos skaitytojai ir kritikai. Pasak New York Times apžvalgininkės Lindos Sue Park, tai superliatyvinis romanas, stiprus neišgražinta savo kalba.2

Laikraštis įtraukė „Tarp pilkų debesų“ į rekomenduojamų leidinių sąrašą,3 siūlydamas ir kaip vieną iš tinkamiausių dovanų per 2011-ųjų Kalėdas. Įsimintiniausia metų knyga tapo New York Times bestseleriu. Žurnalas Wall Street Journal ir savaitraštis Publishers Weekly, skirtas leidėjams, bibliotekininkams, knygų pardavėjams, literatūros agentams, pripažino ją geriausia 2011-ųjų knyga vaikams ir jaunimui.

Geriausiu romanu paaugliams „Tarp pilkų debesų“ paskelbė ir Apple programa iTunes. Pernai rudenį Prancūzijos literatūros žurnalas Lire apdovanojo autorę prestižine premija už geriausią knygą jaunimui. Romanas pelnė jau 14 apdovanojimų skirtingose kategorijose.

Populiarus dienraštis Los Angeles Times rašė: „Tarp pilkų debesų“ – tai istorija apie sunkius išbandymus ir žmogiškumo triumfą, neišgalvota tragedija atpasakojama įspūdingai, nuoširdžiai ir pagarbiai.“4

Tragiški sukrėtimai nėra populiariausia šių dienų tema. Vartotojų visuomenė stengiasi išvengti egzistencinių iššūkių, kurie reikalauja atjautos ir gilesnių apmąstymų. Videožaidimai padeda susikurti antrinę realybę, kurios herojumi gali tapti kiekvienas, patogiai įsitaisęs ant sofos. Svaiginamasi pigiu netikros realybės šou „žvaigždžių“ spindesiu šiapus ir anapus ekrano. Slystama veidrodiniu iliuzijų paviršiumi, gaudant malonumų purslus ir gyvenant vien šia diena. Tiesos jau nesistengiama atskirti nuo (savi)apgaulės, o nuoširdumas tik imituojamas. Masinė kultūra diegia butaforinius kultus, kuriais aklai sekama su maniakiška aistra. Kartu tvyro nuolatinė baimė būti apgautiems, apkvailintiems ir pažemintiems. Primygtinai siūloma pasiduoti tikrenybės mistikai, „kaip kad istoriškai buvo per amžius“, pasak filosofo.5 Kas lieka tikro? Gal tarpeliai tarp eilučių? Horizontas tolsta, kai bandoma prie jo priartėti.

Netikrumo apsuptyje tapatybė darosi dar aktualesnė. „Kas esi tu? – nuolat klausdavo Rūtos draugai. – Galėjau paaiškinti tik tiek, kad iš tėvo pusės esu lietuvė.“ Namuose, Mičigane, buvo prisimenamas tarpukario Kaunas, tačiau apie okupaciją ir trėmimus artimieji nekalbėdavo. Lankydamasi Lietuvoje, Rūta pradėjo domėtis šeimos praeitimi ir nustebo sužinojusi, kad visos fotografijos sudegintos. Taip buvo slepiama giminystė su jos seneliu, nepriklausomos Lietuvos karininku Jonu Šepečiu, pabėgusiu į Vokietiją, vėliau išvykusiu į JAV. „Lietuvoje likę giminaičiai už jo laisvę sumokėjo tremtimi“, – sako Rūta, kurią tai tiesiog pribloškė. Tada ji ir nusprendė papasakoti apie į Sibirą ištremtos lietuvių šeimos likimą, dviejų paauglių Linos ir Andriaus meilę, įsižiebusią nežmoniškomis sąlygomis. Nesitikėjusi sėkmės, ypač tokios didelės – romanas jau išverstas į 25 kalbas, išleistas 29 pasaulio kraštuose, tarp jų Kinijoje, Tailande ir Japonijoje. Italai knygą „Tarp pilkų debesų“ įtraukė į mokykloms rekomenduojamos literatūros sąrašą.

Rūta parašė istoriją, paremtą Sibiro tremtinių prisiminimais, kuriuos išgirdo Lietuvoje ir Amerikoje. Daug ką papasakojo tėvo draugai, gyvenantys Detroite. Knygos herojė Lina turi prototipą – tai Rumšiškėse gyvenanti Irena, pasidalijusi prisiminimais apie savo paauglystę, praleistą tremtyje. Tiesa, jos mylimasis Andrius, kurį paauglės amerikietės, kaip teigiama, tiesiog įsimylėjo, yra personažas, sukurtas autorės vaizduotės.

„Tarp pilkų debesų“ skirta vaikams ir paaugliams, tačiau, pasak anglų dienraščio Guardian, tai visų amžiaus grupių knyga.6 Anglijoje, vėliau ir Amerikoje, romanas, „tas pats, bet su skirtingais viršeliais“, išleistas ir suaugusiems, ir jaunimui.

Kai Rūta lankėsi Lietuvoje, susitikimai su tremtiniais buvo labai nelengvi emociškai – grįždami į skausmingą praeitį, prisimindami tremties metus, žmonės negalėdavo sulaikyti ašarų. „Didelę autentiškų jų istorijų dalį įtraukiau į knygą. Tremtinių pasakojimai man tapo drąsos ir stiprybės pamokomis“, – sako Rūta. Vis dėlto šis kančių masyvas atrodė toks neaprėpiamas, toks slegiantis, kad prisipažįsta ne kartą ketinusi atsisakyti sumanymo. Idėją labai palaikė jos vyras Michaelas raginęs nepasiduoti, tęsti pradėtą darbą, o ir ji pati jautėsi įsipareigojusi papasakoti apie ištremtų žmonių patirtą skausmą.

Kokia šios knygos paslaptis? Ar egzistuoja kokia nors sėkmės formulė? Kur slypi įkvėpimo šaltiniai, kad jų taip ir neįstengia rasti nemenka mūsiškių rašytojų armija? O juk jiems nereikia belstis anapus Atlanto, kad pabendrautų su tremtiniais… Ar galima išmokti, nenuleidžiant rankų, kryptingai siekti tikslo? Leidėjams atrodė, kad pateikiami žiaurūs faktai gali šokiruoti „įsitempusią“ amerikiečių visuomenę, matyt, todėl net trylika (!) leidyklų grąžino rankraštį autorei.

„Redaktoriai baidėsi ilgų lietuviškų pavardžių, o moterų pavardžių kaityba jiems atrodė tikras nesusipratimas“, – prisimena atšiaurų leidėjų požiūrį Rūta. Pamačiusi, kad kakta sienos nepramuš, rankraštį padėjo į lentyną, ten jis ir gulėjo pusę metų, kol vieną dieną Rūtos vyras ryžosi parodyti jį Philomel Books vadovui. Perskaitęs pirmuosius trisdešimt puslapių, šis nusprendė, kad knygą būtina išleisti.

„Perskaičiusi Rūtos rankraštį, pagalvojau: kaip keista, kad nieko nebuvau girdėjusi apie šios šalies tragediją, gal pramiegojau per istorijos pamokas? Bet ir mano kolegos leidykloje neturėjo jokio supratimo apie tai. Jautėmės šokiruoti ir nusprendėme amerikiečius supažindinti su traumine Lietuvos patirtimi, – Vilniaus knygų mugėje kalbėjo The Penguin Group atstovė iš Niujorko Tamra Tuller. – Istorinė literatūra nėra itin populiari, tad reikėjo sukurti tinkamą strategiją.“

Kai rankraštis buvo kruopščiai suredaguotas ir parengtas spaudai, The Penguin Group tinklas pasirūpino, kad knyga beveik tuo pat metu pasirodytų JAV, Italijoje, Lietuvoje ir kitur.

Kuo Rūtą patraukė lietuvių šeimos likimas? Tuo, kad „net siaubingomis sąlygomis žmonės įstengė išgyventi, nes padėjo vieni kitiems. Man tai didžiausia solidarumo pamoka“, − per susitikimą su skaitytojais sakė autorė.

„Knygą rašydavau rytais (nuo pusės šešių iki pusės aštuonių), tada važiuodavau į darbą, o grįžusi taisydavau, ką parašiusi. Tai truko metus. Daug laiko praleisdavau skrydžiuose, todėl kai kuriuos epizodus įkalbėjau į diktofoną“, – pasakojo ji. Buvo ypač sukrėsta, kai perskaitė į anglų kalbą išverstus Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus „Lietuviai prie Laptevų jūros“: „Tokioms knygoms būtina atverti duris į pasaulį.“

Pasaulis nėra uždaras mums, tik ar ne per mažai patys dedame pastangų, kad būtume išgirsti? „Privalai išmokti skristi, net jei gimei su pakirptais sparnais“,7 – įsitikinusi Rūta.

Kodėl Lietuvoje tapo įprasta niekinti kūrinius, atveriančius skaudžias mūsų tautos traumas, kodėl esame tokie alergiški savo praeičiai? Teisinamės, esą negalima to perkelti į meno kūrinius, nes viskas dar pernelyg arti, o paskui turbūt teisinsimės, atseit, jau pernelyg nutolę ir tie žmonės, ir jų likimai? Vienas komentatorius, nepasiduodantis, pasak jo, suvaikėjimo bacilai, net apsiverkė, radęs pretekstą graudulingam savo teisumui įrodyti:

Tarp pilkų debesų“ – labai vidutiniškas romanas, literatūros pradinuko stiliumi pasakojantis net elementaresnę istoriją nei pasakojamos daugelyje mūsų šeimų. […]

Aš suprantu, kad visa tai kabina užsieniečius paauglius, bet suglumstu, kai šią knygą giria suaugę lietuviai, kartais net turintys aukštąjį išsilavinimą. Nemaniau, kad suvaikėjimo bacila tokia galinga.“ 8

Ramūnas Gerbutavičius toliau ironizuoja, esą netikėtai sužinojo „tokių neva naujienų, kad „enkavėdistai“ Sibiro platybėse rūkydavo ne suktines, o cigaretes, kramtydavo ne degtukus, o dantų krapštukus, grožėdavosi ne iškarpomis iš laikraščių, o aliejiniais diktatorių paveikslais. Kai tremtiniai kone ėmė reikalauti karšto vandens, raudojau su dviguba jėga.

Žinoma, komentatorius nėra visiškai neteisus – galima pažerti daugybę priekaištų knygos vertėjams į lietuvių kalbą ir jos redaktoriams, nes kruopščiau nepaieškota atitikmenų, tarsi būtų kalbama apie mums visiškai nežinomą kieno nors kito istoriją… Antraip nekiltų klausimas, kodėl angliškai, prancūziškai, itališkai ir kitomis kalbomis išleista knyga „Tarp pilkų debesų“ tapo literatūros įvykiu, o lietuviškas variantas sužadina nemažai pagrįstų abejonių. Aišku, jei nemanome, kad užsieniečiai neturi nei literatūrinės, nei istorinės nuovokos, o rašyti romanus paaugliams apskritai yra nesusipratimas…

Panašu, kad priežastis čia visai kita – Almai litterai ši knyga rūpėjo, matyt, gerokai mažiau negu prestižinei Niujorko leidyklai The Penguin Group, kurios Jaunųjų skaitytojų skyrius Philomel Books pasitelkė gausią redaktorių, stilistų komandą – puikus jos darbas ir lėmė romano populiarumą. Knygos potencialą rodo ir Holivudo prodiuserių siūlymai pagal ją sukurti filmą. Skaudžiais istoriniais sukrėtimais grindžiamam romanui priekaištas, neva jis „pernelyg holivudiškas“, yra privalumas.

Kas būdinga „Tarp pilkų debesų“? Priešingai nei prieš dešimtį metų pasirodęs ir JAV nacionalinį knygos apdovanojimą gavęs Jonathano Franzeno romanas „Pataisos“, kuriame Vilnius aprašytas kaip tamsus, nusikaltėlių valdomas elgetų miestas ir kurio siužetu paremtą serialą kitąmet pradės rodyti JAV kabelinis kanalas HBO (lietuvio vaidmuo, beje, atiteko žymiajam Velso aktoriui Rhysui Ifansui, „Notting Hillo“ ir „Pirate Radio“ žvaigždei), Rūtos Šepetys knyga parodo lietuvių gebėjimą pakelti sunkiausius išbandymus, bet neprarasti nei savasties, nei orumo.

Struktūros požiūriu romanas yra šiuolaikiniam jaunimui parankaus formato, nesudėtingas jo stilius, įtaigus tonas suteikia galimybę jaunos merginos pasakojimą priimti kaip buvimą ten ir tada, kartu esant čia ir dabar. Tai įprasmina susitapatinimo paslaptį.

„Šią istoriją parašiau ne aš, tai jūsų, visos Lietuvos, istorija, – per susitikimą su skaitytojais Vilniaus knygų mugėje pabrėžė rašytoja, norėjusi papasakoti ir papasakojusi amerikiečiams, kokius kančios kelius teko nueiti Baltijos kraštams, – Lietuva yra maža šalis, davusi pasauliui didelę drąsos ir meilės pamoką “, – savo patirtį apibendrino Rūta Šepetys.

Tikros tremtinių istorijos, žiauri istorinė realybė, žmonių tikėjimas, viltys ir to, kas išgyventa, prisiminimai tapo autorės įkvėpimo šaltiniu. Pravertė ir istoriškai dokumentuotas, pasak Rūtos Šepetys, „iš pirmų rankų, aistringas ir nepamirštamas“ Barbaros Armonas romanas „Palik ašaras Maskvoje“.

Kultūros dabartį lemia ne tik šiuolaikinė komunikacija, verslo projektai, sėkmės scenarijai, bet ir asmens valia neprarasti vilties, siekti šviesos net pilkiausiais laikais, kai debesys nusileidžia ant žemės. Gal tai ir yra esminė romano, kurį parašė lietuvių kilmės amerikietė, paslaptis?

1 Well, history holds secrets. But secrets can be painful and secrets can be destructive. Interwiev with Ruta Sepetys, http://www.yareads.com/interview-with-ruta-sepetys/book-reviews/4942 [2012-02-15].

2 Linda Sue Park, A Teenager’s View of the Gulag, in New York Times, 5 Oct. 2011, http://www.nytimes.com/2011/04/10/books/review/childrens-books-between-shades-of-gray-by-ruta-sepetys.html?src=twrhp [2012-02-28].

3 Editor’s Choice, in New York Times, Sunday Book Review, 5 Oct. 2011, http://www.nytimes.com/2011/04/17/books/review/EdChoice-t.html [2012-02-28].

4 Susan Carpenter, Not Just for Kids: Between Shades of Gray by Ruta Sepetys, in Los Angeles Times, 5 Oct. „A story of hardship as well as human triumph, „Between Shades of Gray“ is an eye-opening reimagination of a very real tragedy written with grace and heart“. 2011, http://articles.latimes.com/2011/mar/27/entertainment/la-ca-ruta-sepetys-20110327 [2012-02-28].

5 Jean Baudrillard, Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros, Kaunas: Kitos knygos, 2010, p. 223.

6 Between Shades of Gray by Ruta Sepetys – review, in Guardian, 5 Oct. 2011, http://www.guardian.co.uk/childrens-books-site/2011/may/04/ruta-sepetys-between-shades-of-grey-review [2012-02-28].

7 http://www.15min.lt/naujiena/zmones/zurnalas-zmones/ruta-sepetys-privalai-skristi-net-jei-gimei-su-pakirptais-sparnais-159-180395#axzz1pgcXXeTB [2012-02-15].

8 Ramūnas Gerbutavičius, Literatūra, vadyba ir suvaikėjimo bacila, lrytas, 2012-02-27, http://www.lrytas.lt/-13303387241329094654-literatūra-vadyba-ir-suvaikėjimo-bacila.htm [2012-03-19].