Kusturica apie čigonus ir save

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Čigonai Balkanų kultūroje
AUTORIUS: Simona Jaskelevičiūtė

DATA: 2012-10

Kusturica apie čigonus ir save

Simona Jaskelevičiūtė

Sudėtingi santykiai tarp Balkanų tautų ir tautinių mažumų yra viena dominuojančių temų Balkanų kine. Daugiausiai dėmesio buvusios Jugoslavijos kinematografija skiria čigonams/romams (čia šiuos terminus vartosiu sinonimiškai, be negatyvaus atspalvio), į kuriuos Rytų ir Vidurio Europoje vis dar žvelgiama kaip į žemiausio socialinio sluoksnio atstovus. Iki pat XX a. pabaigos čigonai kine vaizduojami egzotiškai, dažnai romantiškai, vengiant akcentuoti politines bei socialines problemas. Tyrinėjant romų tautos reprezentavimą kine susiduriama su akivaizdžia stereotipų problema.

Jörge Schweinitzas knygoje „Film and Stereotype. A Challenge for Cinema and Theory“ pabrėžia, jog žodis „stereotipas“ yra daugiareikšmis ir įvairiuose moks­liniuose diskursuose įgauna skirtingas reikšmes. Šiame tekste bus vartojamas sociopsichologinis stereotipo apibrėžimas: tai standartizuotas žmonių suvokimas, paremtas individo priklausymu kokiai nors kategorijai (rasei, tautai, profesijai, socialinei klasei, lyčiai) arba kokių nors charakteringų savybių, kurios simbolizuoja priklausymą vienai ar kitai kategorijai, turėjimu. Anot J. Schweinitzo, pagrindinė stereotipų funkcija – identiteto formavimas ir išlaikymas. Stereotipai padeda individui susitaikyti su aplinka ir stabilizuoti socialinį elgesį, „sutvarko pasaulį“, padeda suvokti žmonėms svetimus reiškinius, kultūras ir panašiai – taigi stereotipai tampa būtini kognityviniam ir socializavimosi procesams.
Kalbant apie stereotipus kino medijoje, būtina paminėti Walterio Lippmanno požiūrį: stereotipus jis įvardijo kaip „atvaizdus mūsų galvose“, daugiau ar mažiau formuojančius „pastovų pasaulio vaizdą“. Per kine pateikiamus vaizdus žiūrovų galvose kuriami stereotipiniai įvaizdžiai dažnai neatitinka realybės, tačiau žiūrovui tampa nepaneigiama tiesa.

Kadrai iš filmų „Čigonų laikas“ ir „Morčius, arba Katytė juoda, o katinas baltas“
Kadrai iš filmų „Čigonų laikas“ ir „Morčius, arba Katytė juoda, o katinas baltas“

Čigonų tautos stereotipizavimas yra akcentuojamas Emiro Kusturicos filmuose „Čigonų laikas“ (1988) ir „Morčius, arba Katytė juoda, o katinas baltas“ (1998), kuriuose režisierius tradiciniais naratyvo tropais kuria čigonų bendruomenės įvaizdį, atskleidžia jų gyvenimo būdą ir tradicijas. Abu filmai pabrėžia nusikalstamą čigonų gyvenimo būdą: jų mafija vagia, prekiauja vaikais ir kontrabandiniais degalais. Nors filmuose romų pragyvenimo šaltinis yra nelegalus, režisierius nekelia moralės klausimų, o nusikalstamas uždarbiavimas traktuojamas kaip natūralus ir prigimtinis bruožas. Dina Iordanova knygoje „Cinema of Flames. Balkan Film, Culture and the Media“ nusikalstamos romų veiklos vaizdavimą filmuose aiškina pasirinkimo neturėjimu, nes paprastai dėl diskriminacijos čigonai neturi jokių socialinių garantijų ar galimybių įsidarbinti. Analogiškai, nekeldama moralės klausimų, Europa „leidžia“ ir Balkanų tautoms įsitraukti į įvairius neskaidrius politinius žaidimus, tai „pateisindama“ nelygiavertiškumu ir menkesnėmis galimybėmis.
E. Kusturicos filmuose labai ryškiai stereotipizuojamas romų charakteris ir būdo bruožai. Jie vaizduojami kaip sukti, tačiau naivūs machinatoriai, pasižymintys perdėtu verslumu, kylančiu iš betikslio godumo (filme „Morčius“ taip ir lieka neaišku, kam b_200_113_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-05_nr._3396_cigonu_laikas.jpgMatko reikalingi pinigai už pagrobtą naftos traukinį arba kodėl Dadanas apgauna Matko, jeigu ir taip yra labai turtingas, ir pan.). Čigoniškas verslumas ironiškai stilizuojamas močiutės Sujkos su gigantišku mobiliuoju telefonu įvaizdžiu: ji atsiskleidžia kaip „tikra verslininkė, telefonu tvarkanti savo verslo reikalus“, nors iš tiesų yra tik nuosavos aptriušusios kavinės virėja. Nors ir akcentuojamas čigoniškas gudrumas (Matko „verslo planas“ pagrobti naftos traukinį) ir apsukrumas, tačiau, susidūręs su išorinio pasaulio atstovais – degalų kontrabandininkais rusais, kurie vietoj benzino „pakiša“ vandenį, čigonas lieka apgauto naivuolio ir nevykėlio vietoje. Toks dviprasmis romų vaizdavimas (gudruolis, kuris lieka be nieko) kuria visuomenei nepavojingo veikėjo portretą: nors čigonas ir kenkia vyraujančiai tautinei daugumai (pvz., vagia iš jos), tačiau didesnės grėsmės nekelia. D. Iordanova tokį čigonišką daugialypumą įvardija kaip tautos egzotizavimą, nes jie nesuvokiami kaip ekspansyvi, transnacionali tautinė mažuma, galinti pavergti ar užkariauti. Romai neturi nei politinės, nei religinės galios kenkti Balkanams, negatyviai vaizduojamas tik jų gyvenimo būdas, tradicijos, charakterio bruožai ir panašiai.
b_200_136_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-05_nr._3396_katinas.jpgIr „Čigonų laike“, ir „Morčiuje“ ryškiai kuriamas savitas čigono įvaizdis. Kaip čigoniškas moters idealas pateikiamas apkūnios, aukštos ir dar ūsuotos moters tipas. Moterys vaizduojamos dėvinčios ilgus sijonus, apsirišusios galvas skaromis, apsikarsčiusios auksiniais papuošalais. Tokios moterys kaip Afroditė filme „Morčius“, kuri vakarietiškam žvilgsniui yra graži, čigonų bendruomenėje laikoma neūžauga ir pabaisa, kurios nenori vesti nei vienas čigonas.
Pagrindiniai vyrų išvaizdos atributai –­ neskoningi kostiumai, skrybėlės, auksiniai dantys, papuošalai ir vyriškumo simbolis – ūsai.
Apskritai šiuose filmuose kuriamas keistas ir egzotiškas čigono aprangos modelis, kuriame dera du kraštutinumai: prabanga (auksas) ir skurdas (skarmalų ir drapanų tipo rūbai). Kraštutinumai būdingi ne tik romo išvaizdai, bet ir charakteriui (gudrus naivuolis) bei gyvenamai aplinkai (Matko su sūnum gyvena apgriuvusioje lūšnelėje, tačiau jos interjere galima aptikti ir prabangos detalių: krištolinių indų, paveikslų ir kt.). Atrodo, kad toks bipoliškumas leidžia žiūrovui geriau suvokti prieštaringą ir laukinį romo įvaizdį.
b_200_136_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-05_nr._3396_chat-noir-chat-blanc-98-12-g.jpgLaukiniškumas ir tam tikras necivilizuotumas – tai dar vienas stereotipinis čigonų bruožas, kuris E. Kusturicos filme „Morčius“ reiškiasi neadekvačiu, spontanišku veikėjų elgesiu ir tautinės muzikos proveržiais. Besikartojantys šokių motyvai, nemotyvuotas fizinės jėgos naudojimas, rėkimas, isterija ir šaudymas – visa tai atskleidžia romų tautos karštakošiškumą, gaivališką, pirmapradę energiją, kuri veržte veržiasi per kraštus.
b_200_132_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-05_nr._3396_temps-des-gitans-1989-02-g.jpgKritikai skirtingai vertina E. Kusturicos čigoniškus filmus: „Čigonų laikas“ vienų labai giriamas dėl etninio autentiškumo, bet pačių romų kritikuojamas dėl neigiamų stereotipų formavimo ir perdėto romantizmo. Goranas Gocićius („Notes from the Underground. The Cinema of Emir Kusturica“) įrodinėja, jog filmų autentiškumą lemia ne čigonų gyvenimo vaizdavimas, o tai, kad juose vaidina ne profesionalūs aktoriai, bet paprasti žmonės, kalbantys čigoniškai, ir skamba autentiška muzika.
Balkanų pusiasalyje vyrauja pietų slavai (bulgarai, serbai, bosniai, kroatai, slovėnai, makedonai, juodkalniečiai) bei romaniškos rumunų ir moldavų tautos; čia yra įsikūrusios ir vienos gausiausių čigonų bendruomenių, kurių kultūra tapo neatskiriama nuo šios teritorijos. Žiūrint iš šalies, visi Balkanai atrodo čigoniški, o kinas tiesiog perpildytas jų veikėjų. Pasak G. Gocićiaus, filmai, kurie kuriami ne pačių čigonų, o vyraujančių tautų, atlieka dominuojančios gyventojų grupės savirefleksijos ir „projekcinės identifikacijos“ funkciją, t. y. čigonų veikėjais naudojamasi Balkanų tautų padėčiai ir identitetui reflektuoti. Filmuose apie čigonus E. Kusturica metaforiškai kalba apie pačius Balkanus: Balkanų gyventojai Europoje jaučiasi taip pat kaip čigonai Balkanuose.
b_200_135_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-05_nr._3396_Dom-za-vesanje-1763199.jpgb_200_133_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-05_nr._3396_chat-noir-chat-blanc-98-14-g.jpgČigonai Balkanų kultūroje iškyla kaip svetima socialinė grupė, kurios keistenybes ir ekscentrišką gyvenimo būdą padeda suvokti stereotipai. Čigonų tautos stereotipizavimas E. Kusturicos filmuose „Morčius“ ir „Čigonų laikas“ vyksta keliais lygmenimis. Visų pirma, išryškinant stereotipus, romai vaizduojami kaip marginalus, egzotiškas, magiškas ir laukinis „kitas“. Peržvelgus visus E. Kusturicos filmus, galima teigti, jog juose čigonai reprezentuojami beveik kaip ir kiti Jugoslavijos gyventojai: atrodo egzotiškai, dažnai magiškai, kankinami gaivališkų aistrų, nuolat šoka pagal energingą tautinę muziką. E. Kusturica, kalbėdamas apie čigonų tautinę mažumą, peržengia šios etninės grupės reprezentavimo ribas ir paliečia visų Balkanų tautų identiteto ir savęs suvokimo problemą Europos atžvilgiu. Pasak Nevenos Daković, Balkanai marginaliais ir egzotiškais laiko čigonus, o Europa šitaip žvelgia į Balkanus – stereotipinį „kitą“, netelpantį į vakarietiškos kultūros normas. „Taigi iš tiesų žiūrėti į čigonus kino ekrane reiškia žiūrėti į save pačius“, – tokį požiūrį suformavo Balkanų kino tyrėjai per pastarąjį dešimtmetį.