LaisvAi?? duobAi??je, arba Egzistencijos absurdo akivaizdybAi??

A?URNALAS: METAI
TEMA:Ai??LiteratAi??ros mokslas ir kritika
AUTORIUS:Ai??Viktorija Ai??eina
DATA: 2012-05

LaisvAi?? duobAi??je, arba Egzistencijos absurdo akivaizdybAi??

Viktorija Ai??eina

Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio pjesAi?? ai??zDuobAi??ai???

Ai??

Priklausau kartai, kuri dAi??l savo jauno amA?iaus neturAi??jo galimybAi??s pamatyti garsiA?jA? DailAi??s instituto studentA? vaidinimA? septintajame deA?imtmetyje, taA?iau ne kartAi?? apie juos girdAi??jau iA? vyresniA?jA? kolegA?. Berods prieA? keliolika metA? Marcelijaus MartinaiA?io seminare Vilniaus universitete pirmAi??kart iA?girdau minint Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio pjesiA? pastatymo aplinkybes, tA? dienA? A?iAi??rovA? reakcijas, bendrAi?? spektaklio atmosferAi??. Visa tai mano sAi??monAi??je paliko ryA?kaus kultAi??rinio A?vykio A?spAi??dA?, todAi??l nudA?iugau prieA? keletAi?? metA? pagaliau pasirodA?ius spausdintiems pjesiA? tekstams (1). Sunku tiksliai apibrAi??A?ti savo, kaip skaitytojos, lAi??kesA?iA? horizontAi??, bet galAi??A?iau teigti, kad A? dar neskaitytus kAi??rinius A?velgiau veikiau kaip A? intriguojantA? kultAi??rinA? dokumentAi??, istorinAi?? vertAi?? turinA?ius tekstus. A?inodama pjesiA? pasirodymo aplinkybes ai??i?? dramaturginis DailAi??s instituto studentA? debiutas, suvaidintas saviveiklinAi??s trupAi??s neprofesionalioje scenoje ai??i?? iA? anksto kaip neesminA? atmeA?iau meninAi??s vertAi??s kriterijA?.

PjesiA? skaitymas gerokai pakoregavo A?ias iA?ankstines mano nuostatas. VisA? pirma teko permAi??styti A?iA? tekstA? vietAi?? lietuviA? literatAi??ros istorijoje, perkeliant juos iA? periferijos, iA? sovietmeA?io kultAi??rinio gyvenimo fenomenA? sferos A? literatAi??ros kanonAi?? kaip meniA?kai vertingus ir aktualumo nepraradusius kAi??rinius. Neabejoju, kad ateityje prie jA? ai??i?? pirmiausia turiu omenyje ai??zDuobAi??ai??? ir ai??zMaratonAi??ai??? ai??i?? bus ne sykA? grA?A?ta literatAi??ros moksle. Savo vietAi?? jie galAi??tA? rasti ir mokyklinAi??se programose, kaip kontekstiniai sovietmeA?io literatAi??ros pavyzdA?iai. Daugiau kaip po keturiA? deA?imtmeA?iA? A? literatAi??rinAi?? apyvartAi?? sugrA?A?usiA? pjesiA? aktualumAi?? paremia ir tas faktas, kad 2010 m. jas sceniniam gyvenimui prikAi??lAi?? Vilniaus universiteto teatras.

Dramos pasirodymo aplinkybAi??s, amA?ininkA? prisiminimai ir vertinimai

PjesAi??s autoriai ai??i?? Vilniaus dailAi??s instituto studentai: 1970 m. mirAi??s poetas, dailininkas ir pjesiA? kAi??rAi??jas Arvydas Ambrasas ir jo biA?iulis skulptorius Regimantas Midvikis. IA? viso jie drauge sukAi??rAi?? tris pjeses, kurias bAi??tA? galima vadinti trilogija, nes jas vienija tie patys personaA?ai ir bendra absurdo stilistika. PjesAi??s kurtos 1968ai??i??1970 m. laikotarpiu. ai??zDuobAi??ai??? yra pirmoji trilogijos dalis. DAi??l politiniA? aplinkybiA? sovietmeA?iu pjesAi??s negalAi??jo bAi??ti iA?spausdintos ir pirmAi??syk pasirodAi?? tik 2009 m. A. Ambraso kAi??rybos rinktinAi??je ai??zA?eme, nepalik mAi??sA?ai???. Ai??ioje knygoje spausdinami ir vertingi amA?ininkA? prisiminimai tiek apie nepaprastai kAi??rybingAi?? A. Ambraso asmenybAi??, tiek apie studentA? vaidinimus septintojo deA?imtmeA?io DailAi??s instituto koridoriuje.

PjesAi??s sukAi??rimo aplinkybes pasakoja R. Midvikis (2). DailAi??s institute buvusi tradicija kiekvienam iA? fakultetA? surengti savo vakarAi??. Kai atAi??jo SkulptAi??ros fakulteto eilAi??, R. Midvikis pakvietAi?? freskos ir mozaikos specialybAi??s studentAi?? A. AmbrasAi?? imtis A?io vakaro organizavimo. A. Ambrasas pasiAi??lAi?? perskaityti tuomet kaip tik rusA? periodikoje pasirodA?iusiAi?? Samuelio Becketto pjesAi?? ai??zBelaukiant Godoai??? ir sukurti kAi?? nors panaA?aus. Taigi ai??zDuobAi??ai??? atsirado iA? labai konkretaus patyrimo ai??i?? klasikinAi??s absurdo dramos A?spAi??dA?io. Tai paaiA?kina, kodAi??l ai??zDuobAi??ai???, pasak Tomo Venclovos, ai??ziA? visA? lietuviA?kA? dramA? <...> buvo ir tebAi??ra artimiausia klasikiniam Becketto modeliuiai??? (3).

Vis dAi??lto bAi??tA? klaidinga debiutinAi?? A. Ambraso ir R. Midvikio pjesAi?? laikyti sekimu. Tai veikiau labai kAi??rybingas atsakas A? dvasiA?kai artimAi?? tekstAi??. S. Becketto kAi??ryboje anuometiniai studentai neabejotinai atrado savo egzistenciniA? patirA?iA? ir dvasinAi??s jausenos A?kAi??nijimAi??. Svarbu paminAi??ti, kad Beckettas nebuvo vienintelAi?? A. AmbrasAi?? veikusi lektAi??ra. AmA?ininkA? prisiminimuose minima, kad anuomet jis skaitAi?? ir EugA?neai??i??o Ionesco ai??zRaganosiusai???, paskutiniaisiais gyvenimo metais labai domAi??josi egzistencializmu, uA?sisakinAi??jo literatAi??rAi?? lenkA? kalba, skaitAi?? JeanAi?? Pauleai??i??A? Sartreai??i??Ai??, Kobo AbAi??, Albertai??i??Ai?? Camus (4). Be to, jis A?avAi??josi Krzysztofo Pendereckio muzika, Fernandai??i??o LAi??ger tapyba, Sigito Gedos poezija. Taigi jauno menininko interesA? ratas labai talpus, apAi??mAi?? A?vairias XX a. vidurio ir antrosios pusAi??s avangardinio meno rAi??A?is.

Absurdo stilistika ai??zDuobAi??sai??? autoriA? veikiausiai buvo pasirinkta dAi??l trijA? prieA?asA?iA?. Pirma, kaip jau buvo minAi??ta, A?i novatoriA?ka modernistinAi?? raiA?kos priemonAi?? atitiko jaunA? A?moniA? egzistencines patirtis. Antra, ji buvo paranki totalitarinAi??s sistemos sAi??lygomis reikA?ti idAi??jas, kurios akivaizdA?iai kirtosi su ideologine dogma. TreA?ia, absurdo teatras tuo metu buvo virtAi??s savotiA?ka mada: ai??zvisi buvome girdAi??jAi?? apie BeckettAi?? ir Ionesco. <...> Per lenkA? A?urnalAi?? ai??zDialogai??? ar kitais keliais mus siekAi?? Slavomiras MroA?ekas, panaudojAi??s absurdo dramos metodus grynai politiniam groteskui; kaip tik 1967 metais jo ai??zpilno metraA?oai??? pjesAi?? ai??zTangoai??? pastatAi?? Jonas JuraA?as ai??i?? tatai vAi??l neapsiAi??jo be skandalo. GarsAi??jo JeA?io Grotovskio teatras. Matyt, ne be MroA?eko A?takos buvo raA?ytos trys trumpos, irgi tada pastatytos Kazio Sajos groteskinAi??s pjesAi??s ai??i?? ai??zManiakasai???, ai??zOratoriusai??? ir ai??zPranaA?as Jonaai??? (po metA? pasirodAi?? jo ai??zMamutA? medA?ioklAi??ai???)ai??? (5).

A. Ambraso ir R. Midvikio studijA? metai sutapo su ryA?kiais visuomeniniais ir kultAi??riniais pokyA?iais komunistinio bloko visuomenAi??se. Pradedant A?eA?tojo deA?imtmeA?io viduriu, sovietinis reA?imas Lietuvoje palaipsniui laisvAi??jo. T. Venclova politinio atlydA?io zenitu Lietuvoje laiko 1967-uosius, tada debiutavo M. Martinaitis, Juozas Aputis, vieA?ai parodose pirmAi??syk eksponuoti Vinco Kisarausko, Petro RepA?io kAi??riniai. Vis daugiau modernistinAi??s VakarA? literatAi??ros prasismelkdavo A? sAi??junginAi?? spaudAi??, nemaA?ai avangardo autoriA? knygA? Lietuvos intelektualus pasiekAi?? per LenkijAi??, prasidAi??jo hipiA? subkultAi??ros era, kAi??rAi??si pirmosios roko grupAi??s. Tuomet ir tegalAi??jo pasirodyti tokie drAi??sAi??s absurdo teatro eksperimentai kaip ai??zDuobAi??ai??? ir ai??zMaratonasai???.

A. Ambraso ir R. Midvikio pjesAi??s pasirodAi?? ne tik paA?iu palankiausiu atlydA?io laiku, bet ir paA?ioje naA?iausioje dirvoje ai??i?? Vilniaus dailAi??s institute. Pasak Petro Gintalo, anuometiniame ai??zinstitute kultAi??rinis bohemiA?kas gyvenimas virte virAi??. Mes gyvenome tarsi kokioje oazAi??je. Vyko poezijos vakarai, A?vairiausios parodos, susitikimai su A?ymiais menininkais. Dieve, kaip darAi??si A?domu gyventi!ai??? (6) Savaime suprantama, kad dAi??l grieA?tos ideologinAi??s cenzAi??ros ai??zDuobAi??ai??? nebAi??tA? galAi??jusi pasirodyti jokiame oficialiame valstybiniame teatre. Tuo metu saviveiklinis studentA? teatras galAi??jo elgtis daug laisviau, juolab kad DailAi??s institutas garsAi??jo liberalumu, kurio bAi??simiesiems dailininkams pavydAi??jo kitA? Vilniaus aukA?tA?jA? mokyklA? studentai.

A. Ambraso ir R. Midvikio pjesiA? pasirodymas septintojo deA?imtmeA?io pabaigoje, M. MartinaiA?io nuomone, tapo vienu iA?kiliausiA? kultAi??ros ir meno A?vykiA?: ai??zNesuklysiu pasakAi??s, jog tai buvo pirmieji drAi??sAi??s absurdo teatro bandymai Lietuvoje, tada beveik neA?manomi jokiuose valstybAi??s ir jos cenzAi??ros priA?iAi??rimuose teatruose. Kur tai matyta, kad A? tuos studentA? vaidinimus plAi??stA? to meto meno A?monAi??s, A?iaip ambicingas meninis jaunimas <...>. Net ai??zpats Juozas Miltinisai??? iA? PanevAi??A?io atvykdavo A? tuos spektaklius, juos visaip gyrAi?? kaip naujo ir laisvo teatro atsiradimAi??…ai??? (7) Visi DailAi??s instituto studentA? pjeses maA?iusieji tvirtina, kad A?ie vaidinimai anuomet A?iAi??rovams darAi?? nepaprastAi?? A?spAi??dA?. SpektakliA? kuriamAi?? atmosferAi?? stiprino performansinis jA? pobAi??dis ir netradicinAi?? erdvAi??: ai??zAi??iam studentA? teatrui nepaprastai tiko ilgas ir siauras DailAi??s instituto koridorius A? tuometinAi?? valgyklAi??, jo prieblanda, savotiA?kas tos patalpos apleistumas, o tokiA? ai??zdekoracijA?ai??? bAi??tA? neA?manoma sukurti jokiame praA?matniame, prestiA?iniame teatre. <...> Tas koridorius bAi??davo taip prisikimA?Ai??s, kad vos rasdavai kur pastatyti bent vienAi?? kojAi??. Vien tas susilietimas su beveik nepaA?A?stamais A?iAi??rovais priminAi?? stovAi??jimAi?? susiglaudus prie silkiA?…ai??? (8)

Nors nAi?? vienoje iA? pjesiA? nAi??ra tiesioginiA? nuorodA? A? sovietmeA?io realijas, visi maA?iusieji akcentuoja tai buvus labai originaliAi?? tuometiniA? visuomenAi??s nuotaikA? iA?raiA?kAi??. Veikiausiai kaip tik A?i aplinkybAi?? nulAi??mAi?? beprecedentA? spektakliA? populiarumAi??.

SAi??kminga ai??zDuobAi??sai??? premjera DailAi??s instituto koridoriuje A?vyko 1968 m. pavasarA?. TAi?? patA? pavasarA?, kai visos RytA? Europos A?alys viltingai sekAi?? A?vykius A?ekoslovakijoje. TaA?iau netrukus, rugpjAi??A?io 20ai??i??21 d. Prahos pavasarA? nuslopino VarA?uvos sutarties valstybiA?-nariA? intervencija. Ai??ie A?vykiai turAi??jo lemtingA? pasekmiA? visoms komunistinio reA?imo A?alims, taip pat ir Lietuvai. Po gana liberalaus atlydA?io laikotarpio prasidAi??jo reakcija, ypaA? sustiprAi??jusi po vieA?o Romo Kalantos susideginimo 1972 m. JAi?? netruko pajusti ir DailAi??s instituto studentai, jA? suburtas Koridoriaus teatras anA?laginius A. Ambraso ir R. Midvikio pjesiA? vaidinimus buvo priverstas nutraukti.

PorAi?? A?odA?iA? apie recepcijAi??

ai??zDuobAi??sai??? A?iAi??rovai, pjesAi?? vertinAi?? septintajame deA?imtmetyje susiklosA?iusiA? kultAi??riniA? reikA?miA? kontekste, teigia, esAi?? tuomet visiems buvo aiA?ku, kad ai??zDuobAi??ai??? vaizduoja sovietmeA?io visuomeninio gyvenimo atmosferAi??: ai??zbuvo aiA?ku kaip dienAi?? ai??i?? nors apie tai nederAi??jo garsiai A?nekAi??ti, ai??i?? kad ai??zDuobAi??ai??? kalba apie visA? mAi??sA? tuometinAi?? situacijAi??: istorinAi?? ir kultAi??rinAi?? okupacijos DuobAi??, kurioje ne dAi??l savo kaltAi??s gyvuojame, A? kuriAi?? kiekvienas reaguoja savaip ir kuriAi?? A?veikti anaiptol ne visi turi vilA?iA?. <...> Neva poetiA?kai apraA?ytas Baltasis miestas priminAi?? valdA?ios A?adamAi?? ai??zA?viesiAi?? ateitA?ai???, traukiniai ai??i?? dA?iaugsmingAi?? statybAi??, kuri tAi?? ateitA? turAi??tA? priartintiai??? (9). TaA?iau T. Venclova uA?simena ir apie kitokios interpretacijos galimybAi??: ai??zanapus politinAi??s alegorijos slypAi??jo kaA?kas A?domesnio ai??i?? universali metafora apie A?mogaus egzistencijAi??, apie jo A?sivAi??limAi?? A? laikinAi??jAi?? bAi??tA?, apie jo niekada neiA?sipildanA?ias viltis, be kuriA? gyventi vis dAi??lto neA?manomaai??? (10). Ai??iandienos skaitytojas politinAi?? pjesAi??s potekstAi?? veikiausiai vertintA? kaip antrinAi??, papildomAi??, o minAi??tus simbolius ai??i?? DuobAi??, MiestAi??, PlynAi?? laukAi?? ai??i?? bAi??tA? linkAi??s laikyti universaliais A?mogaus bAi??ties vaizdiniais. Kaip tik A?i filosofinAi?? pjesAi??s perskaitymo galimybAi?? laiduoja iA?liekamAi??jAi?? kAi??rinio vertAi?? ir aktualumAi?? pakitusioje socialinAi??je, istorinAi??je situacijoje. Nesvarstant, kuriam iA? minAi??tA? semantiniA? kodA? ai??i?? politinei alegorijai ar absurdo filosofijai ai??i?? derAi??tA? teikti prioritetAi??, bandysiu interpretuoti pjesAi?? derindama alternatyvius reikA?miA? sluoksnius, stebAi??dama jA? tarpusavio koreliacijAi??.

DuobAi??s simbolika ir filosofinis pjesAi??s podirvis

PjesAi??s veiksmo vieta, iA?kelta ir A? pavadinimAi??, yra raktinis A?odis ir talpiausias kAi??rinio simbolis. Juo uA?koduotas platus reikA?miA? spektras nuo neigiamos konotacijos (nuopuolis, spAi??stai, kalAi??jimas, aklagatvis, kapas) iki teigiamo atspalvio reikA?miA? (uA?uovAi??ja, prieglobstis).

Tekste pirmiausia aktualizuojama negatyvioji semantika ai??i?? DuobAi?? kaip spAi??stai, kalAi??jimas. PjesAi??s tekstas leidA?ia spAi??ti, kad draminio veiksmo prieA?istorAi??je visi veikAi??jai A? DuobAi?? A?krito netyA?ia, per neapsiA?iAi??rAi??jimAi?? ir iA?tisus ketverius metus nebegali (bent taip atrodo pjesAi??s pradA?ioje) iA?sikabaroti A? virA?A?. Tai galAi??tume laikyti nuoroda A? sovietmeA?io politinAi??, visuomeninAi?? ir kultAi??rinAi?? situacijAi??, kai ne savo valia A? reA?imo gniauA?tus pakliuvAi?? A?monAi??s iA?ties pasijuto tarsi spAi??stuose, iA? kuriA? nematAi?? galimybAi??s iA?sigelbAi??ti. Kita vertus, DuobAi??je A?kalintA? A?moniA? vaizdinys turi savo tradicijAi?? filosofijoje, pirmiausia Platono ai??zValstybAi??jeai???. PjesAi??je vaizduojama situacija ai??i?? keli veikAi??jai sAi??di DuobAi??je, nieko nematydami uA? jos ribA?, o su iA?ore juos tesieja garsai (nuspAi??jamas traukiniA? bildAi??jimas ir stoties praneA?Ai??jo balsas). Tai primena Platono alegorijAi?? apie grandinAi??mis surakintus A?mones, kurie visAi?? savo gyvenimAi?? praleido pasisukAi?? veidu A? olos gilumAi??, tematydami pro olos angAi?? neA?amA? daiktA? A?eA?Ai??lius. Kaip olos alegorijos kaliniai iA?orAi??s pasaulio vaizdinA? kuria pagal jA? regimAi?? A?eA?Ai??liA? A?aismAi?? ant vidinAi??s olos sienos, taip ir pjesAi??s veikAi??jai anapus DuobAi??s esanA?io pasaulio vaizdAi?? konstruoja pagal juos pasiekianA?ius garsus: jie A?sivaizduoja sAi??dA? geleA?inkelio stoties paA?onAi??je, kalbasi apie traukinA?, vykstantA? A? miestAi?? ir t. t. Ir A?tai kai vienas iA? veikAi??jA?, vadinamas NepaA?A?stamuoju, iA?sikabaroja iA? DuobAi??s, jA? pribloA?kia pamatytas vaizdas ai??i?? anapus DuobAi??s nAi??ra nei stoties, nei traukinio, o visur, kiek akys uA?mato, plyti plynas laukas. Taigi pjesAi??je atrandame nuo Platono besitAi??sianA?iAi?? regimojo pasaulio apgaulingumo idAi??jAi??, nors jos traktuotAi?? labai nutolusi nuo idealistinAi??s pasaulAi??A?iAi??ros. Ji, demaskuodama regimojo pasaulio iliuziA?kumAi??, tiki iA?skirtine proto galia prasiskverbti A? bAi??ties esmiA?, Platono A?odA?iais A?vardijant, idAi??jA? pasaulA?. Filosofas vaizdingai pieA?ia dvasinAi?? sumaiA?tA? A?mogaus, visAi?? ikA?iolinA? gyvenimAi?? kalAi??jusio oloje (t. y. regimojo pasaulio iliuzijos spAi??stuose), o dabar staiga iA?laisvinto iA? savo kalAi??jimo ir priversto pamatyti tikrAi??jAi?? pasaulio tvarkAi??. Vis dAi??lto, nors ai??zolos kalinysai??? suvokia iki A?iol gyvenAi??s iliuziniame pasaulyje, dabar jis atranda harmoningAi?? idealiAi??jAi?? bAi??tA?, ir Platonas tvirtai tiki, kad A?is proto keliu A?gytas paA?inimas padaro A?mogA? laimingAi??. Tuo metu aptariamoje pjesAi??je vaizduojama tragedija A?mogaus, sugniuA?dyto akistatos su tuA?tuma, su beprasmybe grynuoju savo pavidalu, su absurdu, kurA? A. Camus A?vardija absoliuA?iu nepaA?inumu, stingdanA?iu pasaulio abejingumu. PjesAi?? baigiasi sukrAi??stos NepaA?A?stamojo sAi??monAi??s srautu: ai??zNAi??ra! Ten nieko nAi??ra! Plynas laukas!!! Plynas laukas! Laukas! Plynas laukas…ai??? Taip teksto filosofiniA? prasmiA? laukas prasipleA?ia, A?imdamas A? save A. Camus svarstymus apie absurdo jausenAi?? patiriantA? XX a. A?mogA?.

Sunku pasakyti, ar pjesAi??s autoriai 1968 m. galAi??jo bAi??ti skaitAi?? ai??zSizifo mitAi??ai???, bet jau turAi??jo VakarA? absurdo dramaturgijos skaitymo patirties. Teatro kritikas Martinas Esslinas, pirmasis pavartojAi??s absurdo teatro sAi??vokAi??, filosofiniu jos pagrindu laiko bAi??tent A. Camus absurdo filosofijAi?? ir egzistencialistinAi?? J. P. Sartreai??i??o filosofijAi??. Ar per tarpinius tekstus, ar tiesiogiai, A. Camus intertekstas akivaizdA?iai dalyvauja ai??zDuobAi??sai??? prasmiA? kAi??rimosi procese.

DailAi??s instituto studentai, kaip ir A. Camus, kaip egzistencializmo filosofai, susitelkAi?? A? dvasinA? pasaulA? A?mogaus, kuris buvo A?stumtas A? iracionaliAi??, nuo jo nepriklausomAi?? A?vykiA? tAi??kmAi??. Kad ir kaip A?vardytume tAi?? kritinAi?? situacijAi??, su kuria susiduria NepaA?A?stamasis ai??i?? sovietinAi??s sistemos beprotybe ar A?mogiA?kosios egzistencijos absurdu ai??i?? tai tampa gniuA?danA?iu potyriu, kurA? savo esAi?? ai??zSizifo mitasai??? nuodugniai analizuoja A. Camus.

Absurdo pajautAi?? A. Camus sieja su iA?sisklaidA?iusiomis iliuzijomis, su staigiu praregAi??jimu ir apibrAi??A?ia kaip ai??znedarnAi?? tarp A?mogaus ir jo gyvenimo, tarp aktoriaus ir jA? supanA?iA? dekoracijA?ai??? (11). A?mogaus prigimA?iai esAi?? bAi??dingas siekis racionalizuoti jA? supantA? pasaulA? ir savo bAi??tA? jame, taA?iau pasaulio iracionalumas uA?kerta kelius tokioms pastangoms. Ai??is neatitikimas ir yra A?vardijamas absurdu. A. Camus numato dvejopAi?? sAi??monAi??s nubudimo eigAi??: arba nesAi??moningai grA?A?tama A? maA?inalaus gyvenimo rutinAi??, iA? kurios kAi?? tik buvo iA?sivaduota, arba galutinai iA?siblaivoma nuo bet kokiA? iliuzijA? apie prasmingAi?? bAi??tA?. Gyvenimo absurdAi?? kaip vienintelAi?? tikrovAi?? priAi??mAi??s A?mogus tampa laisvas. BAi??tent laisvAi??, pasireiA?kianti kaip maiA?tas prieA? absurdAi??, A. Camus teigimu, suteikia prasmAi?? A?mogaus egzistencijai.

ai??zDuobAi??jeai??? nerasime sizifiA?kA? asmenybiA?, pajAi??giA? mesti iA?A?Ai??kA? iracionaliai pasaulio sandarai. Jau minAi??tas pjesAi??s personaA?as NepaA?A?stamasis (kurio pats vardas galAi??tA? bAi??ti perskaitomas kaip nuoroda A? sau ir kitiems nepaA?inA?, susvetimAi??jusA? A?mogA?) taip ryA?tingai iA?A?oka iA? DuobAi??s tik todAi??l, kad jis neabejoja, jog anapus jo laukiantis pasaulis atitinka A?vaizdA?, kurA? formuoja iA? iA?orAi??s pasaulio atsklindantys garsai. Vietoj nuspAi??jamos geleA?inkelio stoties ir traukinio NepaA?A?stamojo akims atsivAi??rAi??s Plynas laukas A. Camus filosofijos kontekste interpretuotinas kaip niekas, kaip mirtis, kuri visas gyvenimo vertybes paverA?ia niekinAi??mis. Akistata su egzistencine tuA?tuma, su prasmiA? vakuumu A. Camus siejama su tremtimi ai??zbe prieglobsA?io, nes joje nAi??ra prarastos tAi??vynAi??s prisiminimA? ar paA?adAi??tosios A?emAi??s viltiesai??? (12). Ai??iai bAi??senai pakelti reikalingos dvasinAi??s jAi??gos neturi ne tik aptariamasis, bet ir nAi?? vienas kitas iA? pjesAi??s personaA?A?. BeprasmybAi??s pojAi??tis palauA?ia NepaA?A?stamojo valiAi??. VAi??l A?virtAi??s A? DuobAi??, jis jau nebesiverA?ia atgal A? virA?A?, lieka sAi??dAi??ti A?ia su kitais. Absurdo filosofijos poA?iAi??riu tai reikA?tA? sugrA?A?imAi?? A? ikisAi??moningAi?? bAi??vA?, A? iliuzijA? dekoracijomis pridengtAi?? kasdienybAi??s rutinAi??.

NiAi??rioje, sakytume, beiliuzinAi??je A. Camus pasaulAi??jautoje vis dAi??lto yra viena optimistinio patoso proA?vaistAi?? ai??i?? ji sietina su Sizifo maiA?tu prieA? likimAi??. Pasmerktasis triumfuoja, kai, A?sisAi??moninAi??s savo triAi??so beprasmybAi??, jis ir vAi??l iA? naujo ridena savo akmenA? A? kalno virA?Ai??nAi??. ai??zDuobAi??sai??? konstruojamame absurdo pasaulyje tokiA? proA?vaisA?iA? nematyti. PjesAi??s A?mogus savu noru renkasi spAi??stus, kad tik nereikAi??tA? iA?vysti tikrosios padAi??ties, gyventi gniuA?danA?ioje beprasmybAi??s akivaizdoje. Taigi kAi??rinio recepcija nubrAi??A?ia platA? ratAi?? nuo pirminio A?spAi??dA?io, kai atrodAi??, kad DuobAi??s gyventojai yra kaliniai, iki finalo, kai paaiA?kAi??ja, kad DuobAi?? ai??i?? tai joks kalAi??jimas, veikiau prieglobstis, saugantis A?mogA? nuo jo paties, nuo egzistencijos absurdo akivaizdybAi??s.

EtinAi?? ai??zHamletoai??? problematika sovietmeA?io perspektyvoje

Williamo Shakespeareai??i??o dramos intertekstas dalyvauja pjesAi??je nuo pat pradA?iA?, nuo veikAi??jA? sAi??raA?o, ir vaidina nepaprastai svarbA? vaidmenA? teksto suvokimui. IA? ai??zHamletoai??? atkeliavo duobkasiai, W. Shakespeareai??i??o tragedijos veikAi??jos nuorodAi?? atpaA?A?stame tragiko Ofelijaus varde. KomiA?kai suvyriA?kinto vardo personaA?as pjesAi??je turi antagonistAi?? CezarA? (A?i herojiA?ka Romos imperijos asmenybAi?? pjesAi??je nuA?eminama iki klouno). Kita veikAi??jA? pora ai??i?? Benediktas ir Kornelis, kuriA? pirmasis mA?slingai nusakomas kaip ai??zneaiA?kus tipasai??? ir vAi??liau pjesAi??je vadinamas DeA?rininku, o antrAi??jA? apibAi??dina tik tai, kad A?is ai??zskaito knygAi??ai??? ai??i?? sudaro prieA?prieA?Ai?? kaip A?emojo, fiziologinio egzistencijos lygmens ir dvasingumo, arba aukA?tosios kultAi??ros, atstovai. (Kornelio vardas veikiausiai sietinas su XVII a. prancAi??zA? dramaturgu Pierreai??i??u Corneilleai??i??iu, garsiojo ai??zSidoai??? autoriumi ir prancAi??zA? nacionalinAi??s tragedijos tAi??vu.) PjesAi??je veikia ir daugiau personaA?A?, neA?trauktA? A? veikAi??jA? sAi??raA?Ai??, tai BilietA? pardavAi??jas ir NepaA?A?stamasis, vAi??liau gavAi??s Ostapo vardAi??. Ai??is vardas sovietmeA?io epochos suvokAi??jui buvo gerai A?inomas iA? kultinio Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romanA? ai??zDvylika kAi??dA?iA?ai??? ir ai??zAukso verA?isai??? (13). Vis dAi??lto ai??zDuobAi??sai??? Ostapas tik iA? pradA?iA? gali panAi??A?Ai??ti A? visad A?valiai nusiteikusA? ai??zdidA?jA? kombinatoriA?ai???, pjesAi??s pabaigoje jam tenka absurdo sugniuA?dyto A?mogaus vaidmuo.

ai??zHamletoai??? intertekstas pjesAi??je aiA?kiausiai pasirodo citatomis, kurias protarpiais paberia Ofelijus ir NepaA?A?stamasis (veiksmo eigoje paaiA?kAi??ja praeityje juos buvus aktoriais ir vaidinus A?iAi?? W. Shakespeareai??i??o dramAi?? teatre), taip pat kapo duobAi??s ir duobkasiA? motyvu (14). ai??zHamletoai??? kapiniA? scena atpaA?A?stama kulminaciniame ai??zDuobAi??sai??? epizode, kai iA? kaA?kur atAi??jAi?? duobkasiai, nAi??maA? nesirAi??pindami, ar DuobAi??je kas nors yra, imasi jAi?? uA?kasinAi??ti. DuobkasiA? darbas pjesAi??je primena nepabaigiamas Sizifo kanA?ias: tik uA?kasAi?? vienAi?? duobAi??, jie A?ia pat atranda kitAi??, kuriAi?? reikia uA?kasti, ir taip be galo. Tiesa, besiA?nekuA?iuodami apie bergA?dA?ias savo pastangas, jie tarsi ir ima nuvokti, kad, galimas daiktas, jie patys save A? tAi?? beprasmybAi?? A?stAi??mAi??: uA?kasinAi??dami duobAi?? jie kaskart iA?kasa naujAi?? tam, kad turAi??tA? A?emiA? pirmajai uA?kasti. Bet A?i mintis taip ir lieka giliau neapmAi??styta, visA? pirma todAi??l, kad mAi??styti jie kaip tik ir nAi??ra nusiteikAi??:

I DUOBKASYS: <...> Ar tik ne mes patys duobes rausiam?

II DUOBKASYS: <...> Kas mums darbo! UA?kasinAi??k, ir baigtas kriukis!

I DUOBKASYS: Vis vien, A?iAi??rAi??k, mes gi kitAi?? rausiam!

II DUOBKASYS: Nesvarbu, uA?kasam tAi?? paskutinAi??, daugiau jA? nebus.

Tai neabejotina nuoroda A? sovietinio A?mogaus mentalitetAi??: kuo maA?iau mAi??styti, vykdyti tiesiogines valdA?ios instrukcijas, nevarginant savAi??s prieA?asties ir pasekmAi??s sAi??ryA?io paieA?komis. GalAi??tume A?ia iA?girsti ir absurdo filosofijos atbalsA?: ai??zPradAi??ti mAi??styti ai??i?? reiA?kia pradAi??ti save pribaiginAi??tiai???, ai??i?? konstatuoja A. Camus (15). Dangstydamasis instrukcijomis absurdo dramos A?mogus atsisako savarankiA?kai priimti sprendimus ir atsakomybAi?? uA? savo likimAi?? perkelia ai??zaukA?tesnAi??ms jAi??gomsai???.

Ai??domiai A? duobkasiA? darbAi?? reaguoja DuobAi??s gyventojai: aiA?ki grAi??smAi?? bAi??ti gyviems palaidotiems nesukelia jiems jokiA? emocijA?. Tai, kas logiA?kai protaujant atrodytA? esanti adekvati reakcija ai??i?? Benediktas ima A?aukti, verkti, bando kabintis A? DuobAi??s sienAi??, bet nusirita A?emyn ai??i?? Cezario vertinama kaip beprotybAi??: ai??zNerAi??k kaip beprotis. Vis tiek jie nieko negirdi. TurbAi??t kurA?nebyliai. RAi??k nerAi??kAi??s ai??i?? nieko nepadAi??s!ai??? A?ia iA?kyla hamletiA?kasis klausimas: ar beprotis tas, kurA? tokiu laiko dauguma, o gal toji dauguma pati atstovauja beprotybei? Siejant tai su sovietmeA?io realijomis, A? galvAi?? ateina Aido MarA?Ai??no citata: ai??zVisuomenAi??, kurioje guliesi A? beprotnamA?, kad atsidurtum tarp normaliA? A?moniA?, byloja pati uA? saveai??? (16).

DuobkasiA? scena DuobAi??s simbolA? pjesAi??je papildo kapo reikA?me. Ai??ioje pjesAi??s vietoje susipina W. Shakespeareai??i??o ir A. Camus intertekstai: A?mogus, kuris vengia stoti A? akistatAi?? su gyvenimo absurdu (Hamleto atveju ai??i?? su A?moniA? niekA?ybe), yra tarsi gyvas lavonas. PrisikAi??limas, pasak A. Camus, A?manomas tik apsisprendus gyventi beiliuzAi??je tikrovAi??s akivaizdoje, ir Hamletas tam ryA?tasi, tuo tarpu DuobAi??s gyventojai tokiam sprendimui stokoja dvasiniA? galiA?.

Hamleto ir DuobAi??s gyventojA? egzistenciniA? pasirinkimA? antinomija plAi??tojama panaudojant konkreA?ias W. Shakespeareai??i??o citatas. IA? pirmo A?vilgsnio klasikinAi??s Renesanso dramos iA?traukos absurdo pjesAi??je nuskamba netikAi??tai, atrodo niekaip nesusijusios su jos veiksmo eiga. TaA?iau iA? tikrA?jA? jomis komentuojami veikAi??jA? poelgiai. PavyzdA?iui, pirmoji ai??zDuobAi??jeai??? nuskambanti Hamleto citata ai??i?? priekaiA?tai karalienei, kad A?i pasirinko tokios menkos moralAi??s sutuoktinA? ai??i?? tai reakcija A? Cezario atsisakymAi?? pamAi??ginti iA?sikabaroti iA? DuobAi??s. Kai DuobAi??s gyventojus pasiekia garsiakalbio praneA?imas, esAi?? A? stotA? atvyko traukinys, vykstantis A? miestAi??, Cezaris, kuris vienintelis turi bilietAi?? A? A?A? traukinA?, nAi?? nesiruoA?ia lipti iA? DuobAi??s: ai??zNemAi??ginsiu, vakar neiA?lipau…ai??? Cezario rezignacija kritikuojama ai??zHamletoai??? citata (ai??zKur jAi??sA? akys? Kaipgi jAi??s galAi??jot / Nuo A?io didingo kalno nusirist / Ir eit ieA?kot sau maisto A?ioj klampynAi??j?ai???). Ofelijus priekaiA?tauja ne tik Cezariui, sau ir likusiems DuobAi??s gyventojams, A?iame kaltinime taip pat nuskamba uA?slAi??ptas kreipinys A? publikAi??. Kadangi Ofelijus, cituodamas W. Shakespeareai??i??Ai??, niekada tiesiogiai nesikreipia nAi?? A? vienAi?? iA? veikAi??jA?, A?iAi??rovams turAi??jo bAi??ti aiA?ku, kad Renesanso tekstu pjesAi??je naudojamasi kaip ezopine kalba. Hamleto citatos ai??zklampynAi??ai??? sietina su Duobe (pjesAi??s personaA?ai nuolat skundA?iasi, esAi?? nuo drAi??gmAi??s jiems gelia kaulus), bet kartu laikytina ir iA?kalbingu sovietmeA?io apibAi??dinimu: tai ideologinis ir kultAi??rinis sAi??stovis, kur nevyksta jokiA? permainA?, o A?ia pakliuvusieji A?klimpsta ir pasilieka smaksoti visam laikui. Taigi A?ioje scenoje nesunkiai galAi??tume A?A?velgti nuorodAi?? A? politinAi?? Lietuvos tikrovAi?? ir A?mones apAi??musiAi?? rezignacijAi??.

Ai??domu, kad, vos traukiniui iA?vykus (taip praneA?a balsas per garsiakalbA?), Cezaris puola prie telefono ir uA?sisako bilietAi?? A? rytdienos traukinA?. IA? pjesAi??s aiA?kAi??ja, kad A?is bilietA? pirkimas virtAi??s tiesiog rutina, jis nereiA?kia vilties, greiA?iau yra jos simuliacija. PjesAi??je reguliariai pasirodo ir paslaugus BilietA? pardavAi??jas, kuris atneA?a Cezariui bilietus tiesiai A? DuobAi?? ir kaskart siAi??lo kopAi??A?ias. Cezario atsisakymas pasinaudoti kopAi??A?iomis atrodo absurdiA?kas, juolab kad jis kAi?? tik skundAi??si neA?stengiAi??s iA?siropA?ti iA? DuobAi??s. KodAi??l gi jis atsisako kopAi??A?iA?? Kaip pasakoja DuobAi??s gyventojai, jie vegetuoja A?ia jau ketverius metus, per tAi?? laikAi?? esAi?? ne sykA? bandAi?? ropA?tis A? virA?A?, bet jiems tatai kaskart nepavykdavAi??. Vis dAi??lto jA? A?nekos apie ropA?timAi??si A? virA?A? veikiau primena iA?sisukinAi??jimAi??, atsikalbinAi??jimAi??, bandymAi?? A?tikinti save ir kitus A?io sumanymo bergA?dumu. BilietA? pirkimas ai??i?? tai raminamieji saviapgaulAi??s ritualai, padedantys palaikyti savo ir kitA? orumAi??. A?ia galAi??tume prisiminti S. Becketto pjesAi?? ai??zBelaukiant Godoai???, kurioje nuskamba tokie A?odA?iai: ai??zVis prasimanom kAi?? nors tokio, kad apdumtume akis ir A?tikintume save, jog dar tebegyvenameai??? (17).

ai??zDuobAi??sai??? veiksmo eigoje ima aiA?kAi??ti, kad bent jau dalis jos personaA?A?, nors ir neaiA?kiai, bet vis dAi??lto numano, kad jA? A?sivaizdavimas apie pasaulA?, esantA? virA?uje, gali pasirodyti esAi??s klaidingas. Jie nujauA?ia, kad nors ir slogi toji egzistencija DuobAi??je, ji yra vienintelAi?? jA? uA?uovAi??ja, priebAi??ga nuo gyvenimo absurdo. A. Camus filosofijos kontekste DuobAi?? matoma kaip maA?inalus kasdienybAi??s gyvenimas, kuris tarsi dekoracijos uA?stoja A?mogA? nuo gyvenimo iracionalumo akivaizdybAi??s. ai??zSizifo mitoai??? autorius stebisi, kaip kasdienybAi??je paskendAi??s A?mogus sugeba ignoruoti mirties neiA?vengiamybAi??s faktAi??: ai??zIr vis dAi??lto negali atsistebAi??ti tuo, kad visi gyvena taip, tarsi ai??znebAi??tA? nAi?? A?inojAi??ai??? apie jAi??ai??? (18). Veikiausiai tai yra natAi??rali A?mogaus pastanga apsisaugoti nuo psichikAi?? gniuA?danA?iA? potyriA?, reta tAi??ra hamletA? ir sizifA?, gebanA?iA? atlaikyti kasdienAi?? absurdo akistatAi??. TodAi??l ai??zDuobAi??s A?moguiai??? ir nereikalingos kopAi??A?ios: kol jA? neturi, gali skA?stis aukA?ta DuobAi??s siena, pasiteisinti fiziniA? jAi??gA? stoka. KopAi??A?ios tokio iA?sisukinAi??jimo galimybAi??s nepalieka.

GinA?ydamasis su krikA?A?ioniA?kojo egzistencializmo autoriais, A. Camus ryA?tingai atmeta bet kokias doktrinas, paaiA?kinanA?ias A?mogaus bAi??tA?. Pasak jo, atiduodami savo lemtA? metafizinAi??ms galioms, mes atsisakome naA?tos, kuriAi?? turAi??tume neA?ti patys. TaA?iau ai??zDuobAi??s A?monAi??sai??? negali gyventi be paskatos, be iliuzijos apie iA?sigelbAi??jimAi??. Nuo tikrovAi??s absurdo, Plyno lauko akivaizdybAi??s jie pabAi??ga A? svajones apie MiestAi??. T. Venclova A?A? A?vaizdA? sieja su komunistinio rojaus parodija: MiestAi?? DuobAi??s gyventojai idealizuoja, romantizuoja, taA?iau kartu ir abejoja, ar jA? iA?ties A?manoma pasiekti.

Galima A?A?velgti ir universalesnAi?? A?io simbolio reikA?mAi??, interpretuoti jA? kaip savotiA?kAi?? idealiAi??jAi?? bAi??tA?, PrarastAi??jA? rojA?. Visi ai??zDuobAi??sai??? personaA?ai sakosi anksA?iau gyvenAi?? ir dirbAi?? mieste (ai??zAi??domu, ar mAi??sA? teatre dar vaidina ai??zHamletAi??ai????ai??? ai??i?? svarsto Ofelijus), taA?iau absurdiA?ko atsitiktinumo dAi??ka jie visi A?griuvo A? DuobAi?? ir A?ia belindAi??dami svajoja apie sugrA?A?imAi??. Kiekvienas kuria planus, kAi?? jis darytA? nuvykAi??s A? MiestAi??, taip pat bando vaizduotis dabartinA? jo vaizdAi??. Miesto vizijA? spalvingumas ryA?kiai disonuoja su DuobAi??s ir Plyno lauko pilkuma: ai??z<...> visur graA?u, lietaus nuplautas grindinys iA? raudonA? taA?ytA? akmenA?, tarp kuriA? auga gAi??lAi??s, A?olAi??s…ai???, ai??zTame mieste balti arkliai ir mAi??lyni bokA?taiai???, ai??zO vidury miesto stovi trys didelAi??s liepos. VasarAi?? jos bAi??na A?alios. Ir visi bokA?tai A?ali. Ir namai A?ali. Ir atrodo, kad visas miestas kvepia A?aliom akacijom.ai???

Miesto ir DuobAi??s opozicija yra neabejotina kultAi??ros ir jos nuopuolio ar nuosmukio prieA?prieA?a. Kompetencijos, atsineA?tos iA? Miesto (aktoriaus, raA?ytojo Kornelio), DuobAi??je prarado prasmAi??, jA? nAi??ra kur realizuoti. Ar tai neprimena sovietmeA?io? Kur sovietmeA?iu galAi??jai realizuoti aukA?tosios kultAi??ros A?gAi??dA?ius? DailAi??s instituto studentai tAi?? neabejotinai mAi??stAi??, iA?gyveno asmeniA?kai, juolab kad A. Ambrasas gimAi?? aktoriA? A?eimoje. Net ir Benediktas, visAi?? laikAi?? tylAi??jAi??s, dabar A?sijungia A? pokalbA? (nors pokalbiu to gal ir nepavadinsi ai??i?? A?ia kiekvienas kalbasi su savimi ir veik nereaguoja A? paA?nekovA? nuomonAi??). Benediktui labiausiai rAi??pi deA?ra, kuriAi??, beje, visos pjesAi??s metu jis ir kramsnoja. Jis kamuojasi negalAi??damas prisiminti, ar mieste buvo geros deA?ros krautuvAi??, ir bAi??gA?tauja, ar per tAi?? laikAi??, kurA? jis praleido DuobAi??je, deA?ra nepabrango.

Taigi tasai Miestas ne tik aukA?tosios kultAi??ros, bet apskritai gero gyvenimo, tiek kultAi??rinio, tiek materialinio bAi??vio prasme, simbolis. Ar A?ia kalbama apie nepriklausomAi?? LietuvAi??? GalbAi??t. O gal apie mitinA? aukso amA?iA?, kurA? visA? laikA? A?monAi??s regi kaA?kur praeityje. Nors personaA?ai ir numano, kad jokio traukinio nAi??ra, taigi nAi??ra ir galimybAi??s kokiu nors bAi??du pasiekti iA?svajotAi??jA? MiestAi??, jo prisiminimai lieka kaip paguoda, kaip Prarastojo rojaus mitas. Ketveri DuobAi??je praleisti metai pasirodo kaip veltui sugaiA?tas laikas, praraja, skirianti DuobAi??s gyventojus nuo nostalgiA?kos praeities ir idealiosios ateities. NAi??ra bAi??dA? A?veikti A?A? laiko pertrAi??kA?: praeitis atkirsta, o ateitis nepasiekiama. Belieka tik letargo iA?tikta dabartis. Ai?? svajoniA? ir prisiminimA? kupinAi?? epizodAi?? Ofelijus ir vAi??l A?terpia ai??zHamletoai??? citatAi??. Kaip ir ankstesnioji, A?i yra princo pokalbio su motina iA?trauka, kurioje vAi??lei priekaiA?taujama dAi??l jos nuopuolio, bet drauge viliamasi, kad ji dar galinti atsikvoA?Ai??ti: ai??zNe, jAi??s dar nesate jausmA? praradus ai??i?? / Tai rodo jAi??sA? pojAi??A?iai visi, ai??i?? / Bet tuos jausmus yra iA?tikAi??s stabas.ai???

ParalyA?ius, ko gero, yra tiksliausia sAi??voka ai??zDuobAi??sai??? personaA?A? dvasinei bAi??senai nusakyti. Jie nAi??ra pajAi??gAi??s ryA?tis pokyA?iams, bet nAi??ra ir visiA?kai praradAi?? vilties, tai parodo jA? svajonAi??s apie MiestAi??, jA? kuriami tolesnio gyvenimo Mieste planai. ParalyA?ius neabejotinai bAi??tA? ir pakankamai tiksli sAi??voka sovietmeA?io visuomeniniam gyvenimui A?vardyti. Visas sovietmetis iA? septintojo deA?imtmeA?io perspektyvos regisi kaip socialinis ir kultAi??rinis letargas. IA? jo iA?busti kvieA?ia toliau pjesAi??je Ofelijaus cituojama Hamleto monologo iA?trauka, kurioje jis priekaiA?tauja sau dAi??l neveiklumo ir abejoniA?. Tiesa, kaip bAi??dinga absurdo dramai, A?ie A?odA?iai niekaip nAi??ra susijAi?? su personaA?A? veiksmais: nei pats Ofelijus kaip nors imasi keisti padAi??tA?, nei kiti DuobAi??s gyventojai reaguoja A? jo postringavimus. Ir tai natAi??ralu, W. Shakespeareai??i??o tekstas adresuojamas ne jiems, o A?iAi??rovams, tai jiems priekaiA?taujama dAi??l juos iA?tikusio stabo. virtuvines politines sovietmeA?io diskusijas primena DuobAi??s gyventojA? svarstymai apie praeityje neiA?naudotas galimybes (ai??zAnksA?iau reikAi??jo, pirmAi?? dienAi??, be reikalo iA?sigandomai???) ir priekaiA?tai dAi??l prielankumo sistemai (ai??zKorneli, juk tau tada ta duobAi?? visai patikoai???), pagaliau labai pragmatiA?kas poA?iAi??ris (ai??zArgi A?ia blogai? Va, kad tik valgyti bAi??tA?!ai???) ir visiA?ka rezignacija (ai??zMatyt, man nelemta iA?liptiai???).

NetikAi??tai pjesAi??s pabaigoje Cezaris iA?lipa pasiA?valgyti traukinio. AdekvaA?iai absurdo logikai jis iA?lipa stulbinamai lengvai, be jokiA? pastangA?. TaA?iau vos spAi??jAi??s iA?sikabaroti iA? senosios duobAi??s jis A?ia pat nudA?iunga suradAi??s naujAi?? ir netrukus visi dA?iaugsmingai persiropA?A?ia A? naujAi??jAi?? savo buveinAi??. Toks tad pjesAi??s finalas, atitinkantis sovietines realijas ir atspindintis visuomeninAi?? septintojo deA?imtmeA?io atmosferAi??.

W. Shakespeareai??i??o ai??zHamletasai??? pasakoja apie ai??zsugverusiAi?? gadynAi??ai??? (Aleksio Churgino vertime, kuriuo naudojosi A. Ambrasas su R. Midvikiu) arba ai??ziA?nirusA? laikAi??ai??? (Alfonso Nykos-NiliAi??no vertime). Danijos princas stebi moralinA? nuopuolA?, iA?tikusA? jo meto DanijAi??. Dramos autorius, savo ruoA?tu, konstatuoja Renesanso laikA? Anglijos visuomenAi??s bAi??klAi??. Na, o DailAi??s instituto studentai per A?ekspyriA?kAi??jA? intertekstAi?? kalba apie savojo meto gyvenimAi??. IA?nirusio laiko metafora leidA?ia vaizduotis iA? A?prastos moralAi??s sistemos vAi??A?iA? nukrypusiAi??, tarsi nuo bAi??giA? nuvaA?iavusiAi?? visuomenAi??. Kokiu bAi??du galima jAi?? sugrAi??A?inti A? pirminA? bAi??vA?? Ar tai A?manoma? ai??zDuobAi??sai??? personaA?ai A?ios uA?duoties nesiima ai??i?? jie daug svarsto, abejoja, taA?iau nAi?? vienas neprisiima hamletiA?ko A?sipareigojimo: ai??zIA?nirAi??s laikas. Prakeiksmas bAi??ties, / Kad jA? sujungti skirta man lemties!ai??? UA?tat A?ios uA?duoties imasi pjesAi??s autoriai, DailAi??s instituto studentai. Pasinaudodami Hamleto triuku, paspendA?ia spAi??stus savo A?iAi??rovams (19). Pats spektaklis yra tieji spAi??stai, kuriais mAi??ginama sugauti A?iAi??rovA? sAi??monAi??, priversti juos mAi??styti. A. Ambraso sesers prisiminimuose iA?kalbingai apibAi??dinama reakcija po spektaklio: ai??zPasibaigus spektakliui ilgai tylAi??dami sAi??dAi??davo, niekas nesistodavo, neplodavo, sAi??dAi??davo ir mAi??stydavo tyloje…ai??? (20)

A. Ambraso ir R. Midvikio pjesAi??je, kaip ir apskritai absurdo dramaturgijoje, tvyro neiA?vengiamybAi??s atmosfera, nelaimingi, nesuprasti A?monAi??s gyvena beprasmiA?kame pasaulyje, tikrovAi?? vaizduojama kaip absurdiA?ka, t. y. neturinti prasmAi??s, nesusieta prieA?asties ir pasekmAi??s ryA?io. Polinkiu A?okiruoti, savo keistumu absurdo drama suvoktina kaip savitas protestas prieA? visuomenAi??s tvarkAi??. ai??zDuobAi??jeai??? tas protestas nukreiptas ir prieA? bAi??ties absurdAi??, ir prieA? visuomeninAi?? to meto situacijAi??.

Recenzuodamas J. P. Sartreai??i??o romanAi?? ai??zAi??leikA?tulysai???, A. Camus raA?o: ai??zGyvenimo absurdo konstatavimas negali bAi??ti pabaiga, bet tik pradA?ia. <...> Domina ne atradimas, o padarytos iA?vados ir veiklos taisyklAi??sai??? (21). Taip ir ai??zDuobAi??jeai??? svarbiausia ne pats absurdo A?sisAi??moninimas, o kokios iA?vados iA? to padaromos, ko yra imamasi. NepaA?A?stamasis, BilietA? pardavAi??jo A?vardytas kaip naujokas, pjesAi??s pabaigoje iA?gyvenAi??s triuA?kinanA?iAi?? akistatAi?? su absurdu, parodo mums ai??zDuobAi??sai??? prieA?istorAi??. A?iAi??rovas ar skaitytojas nuspAi??ja, kad visi ai??zDuobAi??sai??? senbuviai perAi??jo tAi?? paA?iAi?? veiksmA? sekAi?? ir priAi??jo prie analogiA?kos iA?vados ai??i?? ko nors imtis beprasmiA?ka, belieka tAi??noti DuobAi??je ir imituoti gyvenimAi??. SovietmeA?io realijA? kontekste pasirinkimas lindAi??ti DuobAi??je atitiktA? poA?iAi??rA?: ai??zGeriau negalvoti apie tAi?? beviltiA?kAi?? situacijAi??, kurioje esame atsidAi??rAi??, verA?iau gyventi rAi??pinantis A?iandiena ir kiek A?manoma ignoruoti mus supantA? absurdAi??.ai???

Atrodo, ai??zHamletoai??? intertekstAi?? sAi??kmingai savo pjesAi??je panaudojusiems DailAi??s instituto studentams buvo svarbi Hamleto lAi??pomis iA?sakyta W. Shakespeareai??i??o mintis, kad teatras yra amA?iaus veidrodis ir glaustas jo metraA?tis. Ai??iandien A?velgdami A? ai??zDuobAi??sai??? tekstAi?? iA?ties galime iA?vysti sovietmeA?io epochos veidrodA?, tegu ir sAi??moningai lauA?tAi??, iA?kreiptAi??, taA?iau nesunkiai atpaA?A?stamAi??.

PjesAi??s pavadinimas iA?kalbingai nusako sovietmeA?io visuomenAi??s bAi??senAi?? ai??i?? viena vertus, kaip spAi??stus, iA? kuriA? (pjesAi??s pirmojoje dalyje) nematyti bAi??dA? iA?sikapanoti, kita vertus (pjesAi??s pabaigoje) ai??i?? kaip patogiAi?? uA?uovAi??jAi??, kurioje galima lAi??kuriuoti, kol nAi??ra aiA?ku, kokia bus ateitis.

____________________________

(1) Ambrasas A. A?eme, nepalik mAi??sA?: Poezija. Dramos. Prisiminimai / SudarAi?? AuA?ra MartiA?iAi??tAi??-LinartienAi??, Rita JuodelienAi??. ai??i?? Vilnius: LietuviA? literatAi??ros ir tautosakos institutas, 2009. ai??i?? 285 p.

(2) Midvikis R. Prie tradicinio stalelio // Ambrasas A. A?eme, nepalik mAi??sA?. ai??i?? P. 249ai??i?? 253.

(3) Venclova T. Apie ai??zDuobAi??ai??? ir ai??zMaratonAi??ai???, o gal labiausiai apie jA? kontekstAi?? // Ten pat. ai??i?? P. 241ai??i??242.

(4) ReimerienAi?? R. Tada, kai buvome kartu // Ten pat. ai??i?? P. 283.

(5) Venclova T. Apie ai??zDuobAi??ai??? ir ai??zMaratonAi??ai???, o gal labiausiai apie jA? kontekstAi?? // Ten pat. ai??i?? P. 241.

(6) Gintalas P. ArvydAi??liai??i?? // Ten pat. ai??i?? P. 261.

(7) Martinaitis M. AtpaA?intas nepaA?A?stamasis // Ten pat. ai??i?? P. 236.

(8) Ten pat. ai??i?? P. 236ai??i??237.

(9) Venclova T. Apie ai??zDuobAi??ai??? ir ai??zMaratonAi??ai???, o gal labiausiai apie jA? kontekstAi?? // Ten pat. ai??i?? P. 240ai??i??241.

(10) Ten pat. ai??i?? P. 241.

(11) Camus A. Sizifo mitas // Camus A. Rinktiniai esAi??. ai??i?? Vilnius: Baltos lankos, 1993. ai??i?? P. 125.

(12) Ten pat.

(13) Beje, kaip tik 1968 m. Ostapo Benderio personaA?as pirmAi?? kartAi?? pasirodAi?? SovietA? SAi??jungos kino ekranuose ai??i?? filme ai??zAukso verA?isai???.

(14) Ai??domu, kad panaA?iu metu, kai A. Ambrasas su R. Midvikiu kAi??rAi?? savAi??jAi?? duobkasiA? scenAi??, uA? Atlanto Kostas Ostrauskas paraA?Ai?? absurdo pjesAi?? pavadinimu ai??zDuobkasiaiai???, kurioje taip pat interpretavo W. Shakespeareai??i??o ai??zHamletAi??ai???.

(15) Camus A. Sizifo mitas // Ten pat. ai??i?? P. 124.

(16) MarA?Ai??nas A. LietuviA? poezijos serA?antai // Metmenys. ai??i?? 1992. ai??i?? Nr. 63. ai??i?? P. 15.

(17) Beketas S. Belaukiant Godo // XX a. prancAi??zA? dramos. ai??i?? Vilnius: Vaga, 1988. ai??i?? P. 186.

(18) Camus A. Sizifo mitas // Camus A. Rinktiniai esAi??. ai??i?? P. 134.

(19) ai??zSpektaklis bus tie spAi??stai, A? kuriuos / Pagaut karaliaus sAi??A?inAi?? tikiuos.ai??? Ai??ekspyras V. Hamletas // ASekspyras V. Dramos. Sonetai. ai??i?? Vilnius: Vaga, 1986. ai??i?? P. 392.

(20) ReimerienAi?? R. Tada, kai buvome kartu… // Ambrasas A. A?eme, nepalik mAi??sA?. ai??i??Ai??Ai?? P. 285.

(21) Cituojama iA?: Grenier R. Albert Camus: SaulAi?? ir Ai??ksmAi??. ai??i?? Vilnius: Baltos lankos, 2010. ai??i?? P. 120.