Laudatio enciklopedininkui Gustavui

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Bendrakultūriniai tekstai
AUTORIUS: Alvydas Jokubaitis
DATA: 2012-03

Laudatio enciklopedininkui Gustavui

Alvydas Jokubaitis

Pradėti noriu nuo pasiaiškinimo: garbė tarti pagiriamajį žodį Gailių klano premijos įteikimo proga man suteikta tik todėl, kad esu Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) Tarybos narys.

Iš visų kultūros bruožų man labiausiai patinka tai, kad žmonės garsiai nesako to, ką galvoja. Tikiuosi, kad pasisakęs apie priklausomybę LRT Tarybai, neišgirsiu ko nors nemalonaus. Tam tikruose sluoksniuose LRT Taryba yra tapusi kritikos objektu, panašiai kaip ir pati LRT. Vos tik kokį nors dalyką pavadiname „visuomeniniu“, piliečiai pradeda jo tvarkytojus įžeidinėti. Tai vienas nemaloniausių demokratinės visuomenės bruožų. Piliečiai mažai žino tikrąją dalykų padėtį, bet jaučiasi turintys teisę moralizuoti. Demokratinės visuomenės piliečiai save vadina kvailiais, kai po rinkimų prabėga metai ir jie nusivilia savo pačių išrinktais atstovais, bet ir toliau kartoja posakį vox populi, vox dei, t. y. jaučiasi kaip dievai. Tai demokratijos iracionalumo ženklas ir paradoksas.

Kadangi be narystės LRT Taryboje dar esu filosofijos dėstytojas Vilniaus universitete, į Audriaus Rakausko, daugumai pažįstamo kaip Gustavas, kūrybą noriu pažvelgti iš filosofinės perspektyvos. Tai leidžia daryti enciklopedinis, t. y. mokslinis šviečiamasis laidos pobūdis. Enciklopedija yra Apšvietos filosofų sumanymas ir išradimas. Voltaire‘as ir Rousseau šiandien pasakytų daug gražių žodžių apie Gustavo enciklopediją. Jie norėjo apšviesti suaugusių žmonių protus, o Audrius Rakauskas šviesą kuria jaunų žmonių, kurie dažniausiai vadinami „vaikais“, galvose. Kai istorikai po kelių dešimtmečių bandys parašyti knygą Apšvietos idėjos Lietuvoje, XX a. pabaiga – XXI a. pradžia, jie būtinai turės paminėti Gustavą ir profesorių Kalėdauską. Šie enciklopedininkai stos į vieną gretą šalia Bumblausko, Kazlausko ir Donskio.

Šįkart sąmoningai apie televiziją ir Gailių klano premijos laureatą nekalbėsiu biurokratine – pinigų, ekonomikos ir viešojo administravimo – kalba. Lietuva per dvidešimt metų tapo teisininkų, vadybininkų ir viešųjų ryšių specialistų šalimi. Martynas Liuteris savo sūnui sakė: „Jei tu panorėtum tapti teisininku, ko gero, tave pakarčiau“. Didžiausia dabartinės Lietuvos tėvų svajonė – kad jų vaikai taptų teisininkais, vadybininkais ir verslininkais. Siūlau trumpam pabėgti nuo šios keistos svajonės. Kaip LRT Tarybos narys žinau, kiek pinigų šiai organizacijai skyrė vyriausybė, galiu diskutuoti apie audito išvadas ir reklamos pajamas. Tačiau apie tai dabar nepasakysiu nė žodžio. Šiandien susirinkome kalbėti apie visai kitus dalykus. Mes susirinkome pagerbti dvasios, talento ir vaizduotės žmogaus.

Norint suprasti Audriaus Rakausko nuopelnus, būtina suprasti dabartinį televizijos pasaulį. Užduokime sau filosofinį klausimą: „Kas yra televizija?“ Iškart būtina pasakyti nemalonią pastabą – tai rimtai kūrybai mažai tinkama institucija. Koks nors kamaldulių vienuolis apie prabėgusius vienerius savo gyvenimo metus nesunkiai gali pasakyti, kad neįvyko nieko įsimintina. Šis pasakymas neįsivaizduojamas televizijos pasaulyje. Televizijos laidų kūrėjai nuolatos ieško naujienų. Net ir jeigu iš tikrųjų neįvyko nieko nauja, jie turi vaizduoti, kad pavyko surasti kažką nauja. Kai susiduriame su tik­ru objektu ar įvykiu, jie atrodo mažiau svarbūs, negu pateikiami televizijoje.

Televizija į mūsų namus atneša ne tik laidas, bet ir tam tikrą pasaulio sampratą. Tai naujienomis ir trumpalaikėmis pramogomis grįstas pasaulis. Viskas, ką paliečia televizija, tampa naujiena ir pramoga. Už perdėtą susižavėjimą naujienomis televizijos žmonės priversti mokėti didelę kainą – jie slidinėja įvykių paviršiumi. Televizijos žmonės pasmerkti skubėti, nervintis, tuščiai plepėti, provokuoti ir intriguoti. Net doriausieji, garbingiausieji ir kilniausieji jų greitai susitepa sensacijų vaikymusi ir apsimestinėmis emocijomis. Televizija panaši į greito maisto restoraną. Jos žmonės kepa duoną kasdieninę. Mums visiems reikia duonos, tačiau kas iš mūsų prisimename šiandien ryte valgytą duoną?

Neabejoju, kad televizijoje yra daug talentingų žmonių. Tačiau televizija pačia savo sąranga yra mechaniška, sekli ir pasmerkta paviršutiniškumui bei lėkštumui. Pažvelkime į televizijos laidų estetiką. Ji mažai jaudina vaizduotę, yra atsibodusi, atsaini, truputį saldoka ir neturi to, ką meno žmonės vadina „katarsiu“. Visa tai sakau tik tam, kad geriau pamatytume Gustavo enciklopedijos išskirtinumą ir nuopelnus. Audriaus Rakausko talentas rodo, kad televizija nėra pasmerkta vaikytis pigių naujienų, kurti lėkštas pramogas ir šviesti žmonių protus silpnos įtampos lemputėmis. Gustavo enciklopedija išvengia lėkštumo. Tai nepaprastai daug masinės kultūros laikais. Šiandien net filosofija tampa lėkšta.

Kai pirmą kartą pamačiau Gustavo enciklopediją, pagalvojau „skoninga, savita ir nenuvalkiota. Žymiai daugiau, negu Lietuvos televizijų vidurkis“. Be to, į galvą atėjo mintis: „gaila, kad laida skirta vaikams“. Tai buvo politiškai nekorektiška mintis. Kaip LRT Tarybos natys turėjau pagalvoti kitaip: „geriausios televizijos laidos turi būti skirtos vaikams“. Kadangi pirmąkart susidūręs su Gustavo enciklopedija, aš to nepagalvojau, tai dabar šią mintį noriu dar kartą pabrėžti – „geriausios laidos turi būti skirtos vaikams“. Mes turime vieną gerą lietuvišką enciklopediją suaugusiems, vadinamą Bos­tono enciklopedijos vardu. Mes taip pat turime vieną gerą televizijos enciklopediją vaikams, vadinamą Gustavo enciklopedijos vardu.

Tai, kas šiandien vyksta Lietuvos televizijų pasaulyje, suprasti padeda rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis, jo romano Broliai Karamazovai dalis, pavadinta „Didysis inkvizitorius“. Televizijos žmonės prieš dvidešimt metų norėjo laisvės, tačiau gana greitai paaiškėjo, kad jie nemažiau nori duonos. Didžiojo inkvizitoriaus žodžiais, „geriau padarykite mus vergais, bet papenėkite mus“. Komercinėse televizijose šiandien dirba žmonių, pasižyminčių įvairiais talentais, bet jie gamina tik jų šeimininkus ir juos pačius papenėti galinčią produkciją. Jie žino, kad Rembrandtas aukščiau negu Vilniaus parduotuvių vitrinų langai, tačiau savo darbais kreipia į parduotuvių vitrinas, o ne į Rembrandto pusę.

LRT išlaisvina nuo šios kapitalistinės visuomenės prievartos ir susvetimėjimo. Tačiau jos žmonės susiduria su kita Dostojevskio aprašyta problema. Ivano Karamazovo žodžiais, jie nusilenkia tam, „kas neginčijama, surasta ir kuo visi tiki“. Net visuomeninis transliuotojas šiandien gali nesunkiai pavirsti į fabriką, gaminantį plataus vartojimo prekes, o ne kūrinius, sugebančius keisti žmonių moralinę savivoką.

Šie žodžiai netinka Gustavo enciklopedijai. Aud­riaus Rakausko laida keičia vaikų supratimą. Vaikai mokomi būti kūrybiški, žaisti, fantazuoti, gaminti maistą ir susiliesti su kažkuo rimtu bei svarbiu. Didžioji televizijos drama šiandien yra ta, kad jos žmonės priversti vaikytis pigių naujienų ir pramogų. Televizija pradeda nematyti gilesnių dalykų, apie kuriuos nuo seniausių laikų kalbėjo filosofai, poetai, rašytojai, mokslininkai ir išmintingi kaimo žmonės. Dabartinė televizija sunkiai suderinama su išmintimi. Tie, kurie nori sukurti filosofinę televizijos laidą, nuo pat pradžių yra pasmerkti nesėkmei.

Televizijoje gali būti tik vienas filosofinių laidų tipas – laidos vaikams. Tik jiems televizija toliau išlieka stebuk­lu. Vaikui pirmas jo pamatytas animacinis filmas yra toks pat stebuklas kaip Raudonosios jūros prasivėrimas žydų tautai. Blaise’ Pascalis galvojo, kad į vaikus reikia žiūrėti kaip į suaugusius. Jo žodžiais, „vaikai išsigąsta išteplioto veido, nes jie tėra vaikai, – bet jei kas yra toks silpnas būdamas vaikas, kaipgi jis gali būti stiprus, kai išauga [...] veltui sakoma, „paaugo – pasikeitė“. Jie tebėra toks pat“. Pascalis klydo. Suaugdami vaikai keičiasi, ir ne į gerąją pusę. Tačiau kartu Pascalis buvo teisus. Žmonės niekada iki galo nesuauga. Tai rodo vienas Audriaus Rakausko eksperimentas.

Prieš keletą metų Gustavas ir jo draugai išleido Lie­tuvos tūkstantmečio enciklopediją DVD formatu. Romėnai sakė, kad tie, kurie nežino istorijos, yra vaikai. Aud­rius Rakauskas tai dar kartą įrodė – jis lietuvius tautos tūkstantmečio proga prie istorijos sugrąžino vaikiškos animacijos kalba. Tai buvo labiausiai vykusi lietuvių istorinio neraštingumo likvidavimo akcija. Žiūrėdami istorinę Rakausko animaciją, mes sužinojome daug naujų dalykų. Tarp jų ir tai, kad Jonas Basanavičius dainavo ne blogiau už Ovidijų Vyšniauską. Net didžiausi istorikai Rakausko animacijoje rado daugybę anksčiau nepastebėtų faktų. Tarp jų ir tai, kad XV a. „kryžiuočių ordino“ magistras buvo panašus į Adolfą Hitlerį.

Gustavas suteikia ne tik dvasinio peno. Jis mus moko gaminti valgį pagal Gustavo receptų knygą. Už tai jam noriu padėkoti asmeniškai. Remdamasis jaunesniojo sūnaus patirtimi, galiu pasakyti, kad tai vienintelė pasaulyje kulinarijos knyga, pagal kurią ką nors gamindamas gali iš tikrųjų šį tą pagaminti. Visos kitos kulinarijos knygos yra sugalvotos tik tam, kad žmogus patirtų eilinę savo gyvenimo nesėkmę. Niekas nėra taip nusmukdę mano kaip tėvo autoriteto vaikų akyse, kaip bandymas ką nors pagaminti pagal kulinarijos knygą. Neapsikentę mano kulinarinio neraštingumo, vaikai patys susirado Gustavo receptus ir pradėjo naują etapą šeimos virtuviniame gyvenime. Net giriamasis žodis negali apsieiti be reklaminės pauzės – visiems Lietuvos žmonėms siūlau įsigyti „Gustavo receptų“ knygą.

Kalbant apie politinę Audriaus Rakausko laidos reikšmę, pirmiausia norėčiau paminėti jos nuopelnus cenzūrai. Taip, gerbiami susirinkusieji, jums nepasigirdo – televizijos laidą noriu pagirti už palankumą cenzūrai. Iš vieno didžiausių Lietuvos televizijų ekspertų Henriko Juškevičiaus esu girdėjęs apie pinigų kuriamą televizijos cenzūrą. Ji atsiranda, kai televizijos laidos pirmiausia kuriamos buhalterijai. Šalia to, egzistuoja kita cenzūra – kūrybos cenzūra. Audrius Rakauskas po Gailių klano premijos įteikimo tampa kanonizuotu autoriumi. Jis sukūrė originalią televizinę cenzūrą, kuria remsis daugybė būsimų laidų vaikams kūrėjų. Neabejoju, kad Audrius yra laisvas žmogus, tačiau manau, kad Gailių premiją jam reikia suteikti už cenzūrą. Jis nenori savo laidose matyti tam tikrų dalykų ir pergyvena dėl kūrybinių nesėkmių. Audrius Rakauskas yra talentingas savo paties cenzorius. Jis pats save apriboja ir varžo. Šis jo savęs apribojimas ir suvaržymas yra jo kūrybinės laisvės pagrindas. Tegyvuoja kūrybinė cenzūra! Gėda tiems, kurie jos nepažįsta.

Daugybė dabartinių televizijos laidų laisvę tapatina su kvailystėmis, pigiais juokeliais ir žemesniąja žmogaus prigimtimi. Tai nebūdinga Gustavo enciklopedijai. Į šios laidos puoselėjamą sodą neleidžiama įnešti menkaverčių augalų. Kultūra visada kuriama pagal sodų auginimo modelį. Lietuvos televizijų soduose šiandien nyksta kai kurios vertingos augalų rūšys, sugebėjusios išlikti net rūsčiu sovietmečiu. Žvelgiant iš šios perspektyvos, būtina pasakyti, kad Audriui Rakauskui pavyko sukurti gražų parką. Tai neabejotinas Gustavo enciklopedijos nuopelnas Lietuvos sodininkystei ir parkų kultūrai. Rakauskas nekopijuoja BBC teletabių, Holivudo mikimauzų, rusų Chriušos ir Filios ar lenkų Lioleko ir Boleko. Gustavo enciklopedija turi savo nepakartojamą stilių, manierą ir žodyną.

Gustavo enciklopedijos politinę reikšmę sąlygoja tai, kad ji apsaugo vaikystę. Pokomunistinis dvidešimtmetis iš mūsų visuomenės atėmė vaikystę ir paauglystę. Ne iš mūsų vaikų, bet iš visuomenės. Tai, kas Vakaruose brendo šimtmečiais, mes turėjome įsisavinti per keletą dešimtmečių. Gustavo enciklopedija rodo, kad ne tik atskiriems individams, bet ir visai visuomenei būtina vaikystė. Mes visi iš jos atėję. Tačiau iš mūsų visuomenės buvo atimta teisė į ramų vaikišką augimą. To neleidžia užmiršti Gustavas. Šiuo metu Vakarų filosofai įrodinėja, kad tikrovę pakeitė hipertikrovė ir simuliakrai. Šie postmodernūs filosofiniai argumentai neliečia Gustavo enciklopedijos. Audriaus Rakausko televizijos laidos yra aukščiau dabartinių Vakarų kultūros raidos tendencijų.

Dabar noriu kalbėti kiek dramatizuodamas. Kai motinos gimdo vaikus, jos tiki, kad jie yra pašaukti kūrybai, kad esama kai ko kilnesnio ir garbingesnio, negu mes matome iš televizorių ekranų. Vienas sunkiausių dabarties klausimų: „Kodėl mes vaikams sakome, kad yra gėris ir blogis, o tarpusavyje šnekame, kad tai vien tik konvencijos ir reliatyvios savokos?“ „Gustavo enciklopedija“ ne tik perduoda žinias vaikams, bet ir moko bendravimo bei charakterio savybių, kurias dar mūsų seneliai vadino „dorybėmis“. Tik žiūrėdamas šią laidą, susimąsčiau apie kai kuriuos svarbius politinio gyvenimo aspektus. Kodėl mes balsuojame slaptai? Kaip galima visuomeninės reikšmės dalyką daryti slaptai? Atkreipkime dėmesį į vaikus – jie nebijo balsuoti viešai. Senovės graikai ir romėnai balsavo viešai, ir vaikams tai patinka daug labiau, negu dabartinių demokratų slapukavimas. Lietuviai apie savo politinį pasirinkimą meluoja net praėjus trims minutėms po balsavimo. Tai gerai žino sociologai.

Vaikai šiandien yra tapę vieninteliu rimtu moralės filosofijos bastionu. Jie vieninteliai tiki gėriu ir blogiu. Suaugusieji kvailioja. Tai gerai rodo jų požiūris į demokratiją. Tik žiūrėdamas Gustavo enciklopediją supratau, kokia kvailystė yra vadinamasis „elektroninis balsavimas“. Gerbiami suaugusieji, ką mes darome? Paaiškinsiu, kaip tai atrodo vaikų akimis. Mes sakome, kad demokratija yra žmonių buvimo kartu forma, bet balsuoti už savo atstovus norime neišeidami iš namų, užsidarę, kaip internetu pirkdami batus ar marškinius. Tai akis badantis suaugusiųjų pasaulio prieštaravimas. Mes norime būti kartu, bet viską darome, kad nebūtume kartu. Tai suaugusiųjų pasaulio kvailystė.

Šalia Gustavo enciklopedijos politinių nuopelnų ir poveikio televizinei sodininkystei dar reikia paminėti šios laidos nuopelnus pedagoginei minčiai. Mes visi žinome, kad auklėjimo uždavinys – apsaugoti vaiką nuo pasaulio, o pasaulį nuo vaiko. Vaikai nėra suaugusieji, ir būtent todėl jiems reikia sugebančiųjų įvesti į jų pasaulį. Šis pasaulis dažnai būna svetimas. Todėl reikia protingų žmonių, mokančių į jį įvesti. Nėra net menkiausios abejonės, kad vaikai pakeis šį pasaulį, ir to tikrai negaila. Daug svarbiau, kad jie prisiimtų atsakomybę už jį. Tai nėra garantuotas dalykas. Tėvai šiandien atrodo sutrikę ir pasimetę. Jų išsigandusios akys sako: „Mes nesuprantame, kas čia vyksta, mieli vaikučiai, atstokite nuo mūsų“. Šis sutrikimas gali tapti visai Vakarų kultūrai lemtingu dalyku. Gustavas ir jo draugai šiandien kuria pasaulį, kurį prasminga tęsti toliau. Ši televizijos laida apsaugo, kad pasaulis nesugadintų vaiko ir kartu deda pagrindus tam, kad užaugęs vaikas nesunaikintų pasaulio.

Televizija šiandien tapo politikos, ekonomikos, viešojo administravimo ir net priešgaisrinės apsaugos objektu. Tačiau neužmirškime svarbiausio – ji negali be Shakespeare’o, Kanto, Dostojevskio, Anderseno ar Miloso Formano. Televizija turi prisiliesti prie kai ko daugiau, negu vien tik politinės diskusijos, kultūros namai ar loterija. Ji turi kartkartėmis sugrąžinti prie to, apie ką kalbėjo vienas didžiausių žmogiškosios kūrybos ekspertų – apaštalas Paulius iš Tarso. Jis siūlė nesekti paskui paskutines šio pasaulio naujienas, bet pabandyti pasikeisti dvasia. Tai daug sunkesnis uždavinys, negu suorganizuoti naują šokių ar dainų konkursą. Gustavo enciklopedija moko vaikus susirasti draugą iš žmonių, daiktų ir minčių. Tai pagrindinis kultūringo žmogaus sugebėjimas. Teisus Audrius Siaurusevičius sakydamas, kad televizija kaip niekas kitas apnuogina neperskaitytų knygų ir neapmąstytų minčių spragas. Vienas žiauriausių dabartinio televizijos pasaulio reiškinių – atviras mėgavimasis savo neišprusimu, nesivaldymu ir neišsiauklėjimu.

Gustavo enciklopedija nėra pasimėgavimo savo neišprusimu laida. Gustavas ir jo draugai nepataikauja vaikams, bet švelniai ir ramiai primena, kad jiems reikės ateiti į ne visada malonų suaugusių žmonių pasaulį. Tai turi suprasti kiekvienas laidos vaikams kūrėjas – būtina kalbėti vaikams suprantama kalba, bet nesuvaikėti, blogąja šio žodžio prasme. Didysis vaikų privalumas yra tas, kad jie nesako tokių keistų giriamųjų kalbų, kaip ši mano jums dabar pasakyta kalba. Jie elgiasi daug protingiau – įsijungia televizorių ir žiūri Gustavo encik­lopediją. Tai geriausia, ką gali pamatyti.

Kad nepergirtume dabartinio Gailių klano premijos laureato, pabaigoje noriu priminti apie vieną svarbią priklausomybę – ne Audrius Rakaustas sukūrė Gustavą, bet vaikai, kurių pasauliui mes visi kadaise priklausėme ir priklausome. Susižavėjimo pilnos vaikų akys geriausiai rodo Gustavo enciklopedijos prasmingumą. Baigdamas savo giriamąją kalbą, noriu išreikšti viltį, kad Audrius Rakauskas mus dar nustebins. Tačiau jeigu to neatsitiks – nieko tokio. Jis mus jau nustebino. Ačiū jam už tai.