Kategorija "Dailė / Art"


Saulius Valius: tarp įmanoma ir neįmanoma

Sklandus ir turiningas pokalbis su menininku, ekspozicijų architektu, parodų kuratoriumi, sėkmingai veikiančios įmonės „Ekspobalta“ įkūrėju bei vadovu Sauliumi Valiumi buvo iš anksto garantuotas. Aktyvi veikla kultūros lauke, už kūrybą pelnytas pripažinimas bei pasitikėjimas, įgyvendinti ambicingi meniniai ir ekspozicijų projektai – taigi, išskirtinis mano pašnekovo universalumas a priori programavo keliabriaunį pokalbį. Pilietinėmis, vietomis nostalgiškomis, tačiau optimistinėmis gaidomis paspalvintas pašnekesys sukosi apie parodų kuravimą, ekspozicijų architektūrą, kultūros politiką, o daugiausia – apie šias visas veiklos sritis giliai persmelkusią Sauliaus Valiaus meninę kūrybą.

Skaityti toliau

Pasiklydę tarp iliuzijų

Prieš 80 metų, 1933-iaisiais, Kaune buvo surengta pirmoji Lietuvos scenografijos paroda. Šią progą dar prieš porą metų prisiminė Marta Vosyliūtė, Giedrė Brazytė, Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė ir Šiuolaikinio meno centrui (ŠMC) pasufleravo mintį apie naują parodą. ŠMC kuratorės Julija Fomina ir Virginija Januškevičiūtė šią idėja pavertė kūnu ir rugsėjo 6 d. pakvietė į parodos „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“ atidarymą. Nors šia paroda buvo norima prisiminti svarbią sukaktį, vis dėlto nepretenduota užpildyti per dešimtmečius susidariusių spragų, todėl ekspozicijos turinys apėmė du pastaruosius Lietuvos teatrinio gyvenimo dešimtmečius.

Skaityti toliau

Meno pateiktis: tarp informacijos ir estetinio potyrio

Meno rodymas yra tam tikra jo pateikties forma, turinti savą logiką ir struktūrą. Kitaip tariant – „prezentacija“ (lot. praesentatio), siaurąja prasme reiškianti komunikacijos būdą, kuriuo visuomenei ar jos grupei yra pristatoma kokia nors nauja, vertinga, aktuali informacija. Taigi kiekvieno meno objekto ar jų grupės „išėjimas į viešumą“ neišvengiamai susijęs su naujumo ir įdomumo pa­ieškomis. Netgi tais atvejais, kai koks nors kūrinys, artefaktas yra rodomas ne pirmą kartą, jį stengiamasi apipinti naujomis dar nepastebėtomis reikšmėmis, pateikti kitame kontekste.

Skaityti toliau

Kova už Bowie

Menas yra nuolatinė kova, greičiausiai tokia pati, kaip ir bet kuris kitas žmonijos užsiėmimas šioje planetoje. Teikiantis džiaugsmą, keliantis pasidygėjimą ir šleikštulį, varantis žiovulį, dirginantis vaizduotę ir užkrečiantis tą pačią akimirką pasiryžti didžiausiai beprotybei. Akademikai, amatininkai, pradinukai ir profai, visi jie puikiai supranta, apie ką aš čia. Atokesnės stovylos, tiesa, abejingos šiai ištarai. Savo chrestomatinėmis povyzomis jos sako – jokia tai kova. Nes kovoja tik pamišėliai. Vyrai. Arba ligoniai, bandantys tokiu būdu susitvarkyti santykius su pasauliu. Kad jis nepriverstų jūsų iššokti iš oro baliono ar iššaudyti visų saloje reziduojančių skautų, susirinkusių į rudens šventę. Bet kova toks jau žodis. Jei nebūtų buvę kitatikių ir kitaverčių, ilgus metus naikinusių vienų kitus vardan teritorijos, kalbos ar klasinės priklausomybės, šis žodis būtų reiškęs labai paprastus dalykus. Pavyzdžiui, kovo mėnesį. Laiką, kai paprasčiausiai ima skeldėti gyvybę kaustantis sąstingio lukštas. Kai užgimsta vidinis poreikis įveikti sunkio jėgą, atsispirti sapno gravitacijai ir grįžti į šitą pasaulį.

Skaityti toliau

Keturios meno mugės

Rugsėjo viduryje Maskvoje, Centriniuose dailininkų namuose, vyko tarptautinė meno mugė „Art Moscow“. Mugėje dalyvavo 30 galerijų iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Vokietijos, Prancūzijos, JAV ir kitų šalių. Lietuvai Maskvos meno mugėje atstovavo dvi Vilniaus galerijos – „Meno niša“ ir mobili galerija „Gaidys“. Maskvos mugės kūrybos direktorius, parodų kuratorius Ericas Schlosseris šių metų vasarą lankėsi ir Lietuvoje, šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius ’13“. Žurnalo „Dailė“ prašymu Ericas Schlosseris sutiko apžvelgti kelių šiuolaikinių meno mugių patirtį.

Skaityti toliau

Dabartis praeities kontekste

XV Vilniaus tapybos trienalė tapybos adeptams buvo džiaugsmas. Sostinės Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) matėme tradicinę tapybą (didingai skamba!), dar tiksliau – paveikslus. Nes šiuolaikinė tapyba, ne, ne tik šiuolaikinė, o visa apskritai, buvo ir yra viena įtakingiausių dailės istorijos varomųjų jėgų – užtenka prisiminti renesansą, modernizmą. Dabar tapyba, gerai įsigilinus, persmelkia kitas šiuolaikinio meno formas. Galima nurodyti nemažai meno pavyzdžių, kai tapyba tarsi iš vidaus sprogdina arba sutelkia kai kuriuos šiuolaikinio meno pavidalus (videomeną, grafiką, keramiką, skulptūrą, instaliaciją, kūno meną, performansus…). Tapyba atrodo dar „tapybiškesnė“, jos gyvybingumas – akivaizdesnis, kai prisimeni prieš tai ŠMC buvusias ir dominavusias šiuolaikinio naujojo meno parodas; šis kontekstas veikia šiandienos naudai.

Skaityti toliau

ARTVILNIUS ‘13: tarp lygių lygi?

„Dailės“ žurnalas, būdamas pusmetinis, priverčia tekstus traktuoti tarsi šukuosenas: svarbu ne karšti įspūdžiai, o tai, kas lieka. Ne emocijos, o faktai. Todėl vienintelis galimas tekstas apie birželį vykusią ketvirtąją meno mugę „ArtVilnius“ tegali būti statistinio pobūdžio. Norisi ir reikia pažiūrėti, kas „ArtVilnius“ yra dabartiniame meno mugių kontekste: kaip vilnietiškąjį renginį vertina vietiniai ir svečiai, kaip jis gali atrodyti tiems, kurių trokštame, bet (kol kas) sulaukiame nedaug, – potencialiems pirkėjams, kolekcininkams ir kuratoriams, kurių profesinis gyvenimas susideda iš kelionių maršrutu Majamis–Niujorkas–Bazelis–Kelnas–Londonas. Ar galėtų tarp jų atsirasti bent jau kuklus pusdienis, skirtas Vilniui?

Skaityti toliau

Daiktas ir istorijos: kelios šiuolaikinio meno raiškos galimybės

Šiuolaikiniam menui ir kultūrai skirtuose leidiniuose[1] vis dažniau įvairiomis formomis pasikartoja klausimas: kas yra šiuolaikinis menas? Meno kritikai ir teoretikai kelia šį klausimą, mėgindami nužymėti bent apytiksles šiuolaikinio meno teritorijas. Apibrėžčių poreikio suintensyvėjimą iš dalies paaiškina susiklosčiusi meno situacija: pasaulinė ekonominė krizė pristabdė meno rinkos burbulo pūtimąsi ir tapo aišku, kad kažkas keisis iš esmės.

Skaityti toliau

Talino taikomosios dailės trienalė Kolekcionavimo menas

Pernai, metų pabaigoje–šių pradžioje, Taline vykusi Tarptautinė taikomosios dailės trienalė – jau penktoji. Talino taikomosios dailės trienalės draugija, iki šiol skelbdavusi trienalės temos ir kuratoriaus konkursą, pirmą kartą pasikvietė kuratorių iš kitos valstybės. Geteborgo universiteto Dizaino ir taikomosios dailės instituto dėstytojas Love Jönssonas, Švedijoje geriau žinomas kaip dailės kritikas ir kuratorius, parinko temą „Kolekcionavimo menas“ (The Art of Collecting). Esu lankiusis ir ankstesnėse Talino taikomosios dailės trienalėse („Possession“, 2001; „Know How“, 2009) bei rašiusi apie jas žurnalui „Dailė“. O tai sudaro prielaidas imtis gretinimo, kuris, deja, yra ne šios trienalės naudai. Iš didelio konkurse dalyvavusių menininkų skaičiaus (pateikta 515 paraiškų, pateko 70) sudaryta paroda teminiu kryptingumu, tiksliau įžvalgų apie „kolekcionavimo meną“ arba „meną kolekcionuoti“, taip pat konceptualiu brandumu nusileido ankstesnėms trienalėms.

Skaityti toliau

Ateinanti raudona suknele ir sidabro šarvais

Nacionalinėje dailės galerijoje šį pavasarį, 2013 m. kovo 22–gegužės 19 d., eksponuota Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) paroda „Rentgenogramos“ (kuratorė Laima Kreivytė, architektė Julija Reklaitė) buvo ne tik proga pamatyti menininkės darbus (asambliažus, tapybą, piešinius, akcijų dokumentaciją). Kiekviena išsami jau mirusio dailininko paroda yra ir žingsnis perdėliojant dailės kanoną, Rožanskaitės atveju – XX a. II pusės ir XXI a. pradžios dailės kanoną. Tampa vis akivaizdžiau, kad be Rožanskaitės jis nebeįsivaizduojamas, nors dar neseniai atrodė, kad kanonas neįsivaizduojamas su ja. Po 1990-ųjų „tylieji modernistai“ pamažu įsitvirtina mūsų sąmonėje kaip įdomiausi sovietmečio dailininkai, ir Rožanskaitė būtų ne šiaip viena iš jų.

Skaityti toliau