Kategorija "Kelionė su Bernardinai.lt"


Kęstutis K. Girnius: „Dauguma lietuvių truputį kreivai žiūri į išeivius“

Įvedus Kęstučio Kazimiero Girniaus (g. 1946) vardą ir pavardę interneto paieškos sistemoje, per kelias sekundes galima sužinoti, jog jis – politologas, komentuojantis ir Lietuvos vidaus politikos, ir užsienyje vykstančius procesus. Nustebintų komentarų radijui, televizijai, interneto portalams bei žurnalams gausa. Dar galima sužinoti, jog nuo 2007 metų docentas K. Girnius dėsto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI), yra Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys.

Skaityti toliau

Virginijus Gasiliūnas: „Geros knygos yra kaip geri gyvenime sutikti žmonės“

Virginijus Gasiliūnas žinomas kaip literatūrologas, buvęs radijo žurnalistas, nenuilstantis filologinių įdomybių ieškotojas, šiuo metu besidarbuojantis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Taip pat ir tinklaraščio „Šis tas apie šį tą“ autorius, kuriame jau daugiau nei 600 įrašų apie daugybę dalykų, vienaip ar kitaip susijusių jei ne su literatūros, tai su kultūros istorija ar nūdiena.

Skaityti toliau

Šventoji maištininkė Dorothy Day

2012 metais Amerikos vyskupai vieningai rekomendavo kanonizuoti žurnalistę, Katalikų darbininkų judėjimo JAV kūrėją Dorothy Day. Šventasis Sostas jau yra suteikęs jai Dievo tarno titulą, o tai jau pirmasis žingsnis kanonizacijos link. Vilčių, kad ši daug ginčų kėlusi katalikė anarchistė bus paskelbta šventąja, pridėjo ir tai, kad popiežius Benediktas XVI, prieš pat pasitraukimą Gavėnios pradžios homilijoje pavadino D. Day krikščioniško atsivertimo pavyzdžiu.

Skaityti toliau

Brolis Evaldas – pranciškonas, žvejys, skautas… arba tiesiog – žmonių brolis

Būti pranciškonu – pašaukimas ir gyvenimo būdas, nulėmęs kun. Evaldo Darulio OFM gyvenimą. O skautijos pasirinkimas – tai tarsi užtvirtintas brolio Evaldo pasiryžimas ir įsipareigojimas palikti pasaulį gražesnį. Kadangi mūsų pokalbis vyko po vieno Europos skautų komisarų susitikimo, kuriame dalyvavo ir brolis Evaldas, šnekėjomės ne tik apie pranciškoniškas aktualijas, bet ir skautų gyvenimą, jaunimo ugdymą.

Skaityti toliau

Minutė su poetu Antanu A. Jonynu: „Rašyti reikia tik tai, kas pačiam svarbu“

Pokalbį su prieš keletą mėnesių 60 metų jubiliejų minėjusiu poetu, vertėju, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku Antanu A. Jonynu ir pradėjome nuo minčių apie bėgantį laiką. Juk 60 metų amžinybės požiūriu turbūt gali būti prilyginta 60 sekundžių, t. y. minutei. Tad ir nusprendėme kalbėti apie poeto Antano A. Jonyno minutę, kas tilpo į tuos akimirksnius.

Skaityti toliau

Adolfas Teresius: „Gražus man tas šventųjų žmogiškumas…“

„Mano drožyba visų pirma prasidėjo, kai įsisąmoninau senąsias meno vertybes, kai suvokiau ir pajutau jų vertę, nykstančią, naikinamą tradiciją, kurios maža dalimi buvau aš pats“, – pasakoja Adolfas Teresius, vienas žymiausių medžio skulptorių, savo kūryboje derinančių sakraliąją, tradicinę skulptūrą bei modernius meninius sprendimus.

Skaityti toliau

„Literatūrinės formos kuriamos gyvenimo „mazgams“ atrišti“

Sunku žmogų įsprausti į rėmus, ypač kai tie rėmai – per siauri. Galima šabloniškai teigti: Vytautas Martinkus – rašytojas, eseistas, literatūros kritikas, filosofas, šiemet dar ir pretendentas į Nacionalinės premijos laureatus, bet tai ir lieka teiginiai, ne žodžiai, atspindintys žmogaus kelią. Nes visų pirma menininkas yra žmogus, o visa, ką jis daro, – tai savo darbais siekia pilnatvės.

Skaityti toliau

Du rytmečiai su Salomėja

Takelis, vedantis nuo Salomėjos pirkelės iki mano tvoros, atrodo kaip beveik užakusi arterija. Pavasarį ja buvo atplukdžiusi savo ašaras, kai atidaviau sėklų likučius. Vieną gražų rytmetį nustebau išgirdusi, kaip kažkas dejuodamas pukši už ką tik susprogusių serbentų krūmų. Pakeliu galvą ir matau didelį, nuniokotą Salės kūną, besistengiantį pasiekti dirvą. Jau ketverius metus ji nėjo iš savo lūšnos, nesilietė prie jokios gyvybės, vasaromis suvešėdavusios taip, kad nebebūdavo matyti namelio langų. Jos kiemelyje įsivyravusi dilgėlių ir kiečių tyla reiškė ne pagaliau atėjusią pabaigą, o nesibaigiantį varginantį nykimą, kurį išduodavo viena kita pro lūšnelės duris prasprūdusi, šiaip jau uoliai nuo kitų akių saugoma paslaptis: girti vogravimai, trūkinėjančiom trajektorijom atšlitiniuojantys ir iššlitiniuojantys svečiai, apgirtę keiksmai ir juokas, labiau panašus į raudą.

Skaityti toliau

Kam reikalingos senos knygos ir profesoriai?

Aš, būdamas akademikas, visą gyvenimą primygtinai siūliau studentams, kad jie pasilaikytų geras jau perskaitytas ir pilnas pastabų knygas, neparduotų jų, o kauptų savo bibliotekas. Deja, netikėtai patyriau sukrečiantį šoką. Knygos, kaip ir aš pats, sensta. Jos sunkios ir nelengva jas gabenti. Kiekvienas bibliotekininkas ar knygininkas tai patvirtintų. Vis dėlto, kalbant apie mano knygas, – jos nesensta ir neapsunkina.

Skaityti toliau

Vaikščiojimas vandeniu, eglutės skundai ir šv. Pranciškaus dėkingumas

Kelias yra puiki galimybė sielos peržvalgai, apmąstyti nueitą gyvenimo atkarpą. Žengiu Santjago link ir mąstau ne tik tai, kokį atstumą nukeliavau savo gyvenime, tačiau tai lygiai taip pat svarbu, kaip keliavau. Trumpai tariant, ar sugebėjau padėkoti žmonėms, kurie lydėjo mane kelyje, ar vaizdavausi, kad visi mano pasiekimai yra išskirtinai mano paties nuopelnas, ar su tikėjimu bei ryžtu priėmiau iškilusius sunkumus bei iššūkius, ar puldavau skųstis, už ką gi man dabar tokie išbandymai, ar sugebėjau pasimokyti iš savo paslydimų, ar apsimesdavau, kad nieko ten neįvyko, ar rasdavau laiko maldai, nuoširdžiam pokalbiui su Viešpačiu, ar atmindavau jį tik tada, kai iškildavo būtinybė paprašyti, o gal, tiksliau tariant, išsikaulyti kokios malonės ar pasiskųsti.

Skaityti toliau