Kategorija "Kelionė su Bernardinai.lt"


Apie kartų solidarumą. Leisti vieni kitiems kvėpuoti ir neužtrenkti durų

Profesorė Danutė Gailienė – garsi Lietuvos psichologė, tikra savo srities profesionalė, o taip pat jau ir močiutė, sutiko pasidalinti mintimis apie kartų santykius, apie tai, kokie sunkumai iškyla kelioms kartoms gyvenant po vienų namų stogu, apie įtampas ir solidarumą.

Skaityti toliau

Saulėtai

Koridoriaus gale – langas. Saulė pro jį grindyse iškerta nelygų stačiakampį. Jis slenka gerą pusdienį nuo vienos sienos prie kitos. Visi, kurie eina tuo blizgiu linoleumu, kažkodėl stengiasi tos švytinčios geometrinės formos išvengti. Aš – irgi. Ne todėl, kad nemėgčiau šviesos.

Tiesiog ligoninėje tokia akinama šviesa pernelyg primena operacinę. Sakyčiau, ta skaisti saulė kontrastuoja su daugelio čia esančiųjų savijauta. Jos spinduliai pernelyg aitrūs.

Moteris iš trys šimtai penkiasdešimt šeštosios prisidengia akis. Iš koridoriaus gelmės atskrieja metalinis seselės: „O kur jūs einate? Ar gydytojas leido?“ Moteris atsidūsta. Jos akis prikausčiusi ta švytinti dėmė ant koridoriaus grindų.

Skaityti toliau

Kulinarinė kelionė laiku

Ir štai visi renkasi į puotą, kurios esmė – šaunumo bei turto įrodymas – kad tuo neabejotų ne tik atėjusieji, bet ir apie puotą išgirsiantys vėliau. Jos pagrindinis patiekalas buvo meduolinės tešlos natūralaus dydžio laivas, turėjęs iškeltus stiebus, bures ir virves. Jo denyje grojo tikras orkestras, o triumas buvo kimšte prikimštas pašteto… Svečiai vienas po kito traukia prie įstabiojo laivo ir atsilaužia jo gabalėlį – kitą. Pasigardžiuodami kabina paštetą ir keliauja ieškoti skonių toliau… Kaip paaiškėjo iš prancūzo keliautojo Gijomo de Boplano XVII a. dienoraščių, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gera puota dabartiniais pinigais galėjo atsieiti apie 4 ar 5 mln. litų…

Skaityti toliau

Šventieji be aureolių iš paraščių

„Tapydama šventuosius nevengiu tamsių spalvų tirštumo, taip man geriau sekasi kalbėti apie šventuosius personažus. Kita vertus, vis dažniau atrodo, kad visi menininkai trokšta kurti šviesiai ir gražiai. Tai tam tikra siekiamybė…“ – sako dailininkė Sigita Maslauskaitė, kurios darbai kupini barokiškos ekspresijos ir veržlumo. Nors menininkė tapo ne tik šventuosius, bet ir natiurmortus, peizažus, tačiau būtent krikščioniški siužetai išskiria ją iš lietuviškos tapybos mokyklos. Pokalbyje dailininkė atsiskleidžia ir kaip menotyrininkė, jautriai ir subtiliai ieškanti tiltų tarp bažnytinio paveldo, šiuolaikinio meno ir XXI amžiaus žmogaus.

Skaityti toliau

Vilniaus getas – kai žmonės bandė įsivaizduoti gyvenimą

Kai 1941 metų birželio 24-ąją, trečią nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dieną, į Vilnių įžengė Vermachtas, čia – svarbiame Rytų Europos žydų kultūros centre, svetur vadinto „Šiaurės Jeruzale“, – gyveno apie 60 tūkstančių žydų, trečdalis visų miesto gyventojų. Penkis šimtus metų skaičiuojančiai bendruomenei, įsikūrusiai čia, kaip manoma, XV amžiuje, iškilo mirtinas pavojus. Vanzės konferencija, kurioje nacių viršūnėlė nusprendė, kaip turėtų būti išžudyti Europos žydai, dar nebuvo įvykusi, tačiau jų politikos vektorius buvo aiškus – neturėjo likti gyvas nė vienas žydas: nei vaikas, nei moteris, nei vyras. Tik žmonės tada to nežinojo. O jei būtų žinoję, nebūtų patikėję. Manė, kad blogių blogiausia, kas gali nutikti, tai vyrus paversti vergais, o suvarymas į getą, praktika, prasidėjusi 1940 metais okupuotoje Lenkijoje, be abejonės, neteisingas, žeminantis, bet ne fatališkas veiksmas. Prie tragiškos Vilniaus geto istorijos šį kartą mums padės prisiliesti istorikas Ilja Lempertas.

Skaityti toliau

Už savo tėvus, namus ir Tėvynę…

Pokaris Lietuvoje – tragiškas netekčių ir pasirinkimų metas, atvėręs ne tik kolaboravimo su okupantais galimybę, bet ir herojišką savęs atsižadėjimą dėl Tiesos ir Laisvės. Šiandien sunku įsivaizduoti tas kasdienes aplinkybes, kuriomis vyko konkretaus žmogaus apsisprendimo dilema – pasiduoti ar priešintis, nes likti nuošaly buvo tiesiog neįmanoma… Nors partizaninis pasipriešinimas po devynerių metų (1944–1953) įnirtingų kovų ginklu bei spausdintu žodžiu, neįtikėtinų žygdarbių, tragiškų išdavysčių, slapstymosi bunkeriuose bei nuožmios medžioklės buvo sunaikintas, tačiau šios istorijos nesunyko, bet sudaigino laisvės ilgesio daigus ir kitoms kartoms.

Skaityti toliau

Svarbu yra žmogaus gyvybė, visa kita – nesvarbu

Gintaras Bleizgys (g. 1975 m.) – poetas, literatūros kritikas, pasukęs į verslo vadybos, administravimo ir tarptautinės prekybos barus, tačiau neužmirštantis ir tekstų rašymo meno. Debiutavo 1998 m. išleidęs poezijos knygą „Vietovė. Šiaurė“, kuri jam pelnė Poetinio Druskininkų Rudens premiją. 1999 m. VU baigė lituanistikos magistrantūrą. Dirbo „Metų“ redakcijoje, 1999 –2001m. – „Literatūros ir meno“ vyriausiuoju redaktoriumi. Lietuvių PEN centro premijos mecenatas ir Metų vertėjo krėslo fundatorius.

Skaityti toliau

Viskas kažką reiškia…

„Savo darbais nesiekiu nei provokuoti, nei ko nors nustebinti. Man svarbu savąjį „aš“ sutvarkyti viduje, kad jis be reikalo nešauktų ten, kur jokio reikalo šaukti nėra“, – sako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, skulptorius Rimantas Sakalauskas, kurio vizitinėje kortelėje šalia pavardės užrašyta – tiesiog „žmogus“. Tykus skulptoriaus paprastumas atsispindi ne tik jo žodžiuose ar nutylėjimuose, bet ir darbuose – altoriuose, antkapiniuose paminkluose, keramikoje. Juo paženklintas ir visas gyvenimas, iš kančios ir malonės pašauktas būti…

Skaityti toliau

Apie krikščionišką žemėlapį, vedantį aukštyn, ir reliatyvizmą

„Gėrio priežasties jie juk nebando išsiaiškinti, kodėl jiems rūpi tik blogis?“ – klausia Anthony Burgesso knygos „Prisukamas apelsinas“ pagrindinis veikėjas Aleksiukas. „Blogai yra tai, kad mes neklausiame, kas yra gerai“, – rašo Gilbertas Keithas Chestertonas. Keista situacija, rodos, mūsų civilizaciją į priekį vestų ne bendri idealai, o tik nuolatinė abejonė, siekis viską dekonstruoti ieškant už kiekvieno idealo besislepiančio blogio kirmino. Religija blogai, nes tai tėra priemonė kontroliuoti neapsišvietusią liaudį, tautinė valstybė taip pat blogai, nes visa tai yra tiesiausias kelias į šovinizmą, mažumų engimą ir konfliktus su kaimynais, kalbėti apie dorybes blogai, nes tai prieštarauja individo laisvei pačiam rinktis savo vertybes. Šeima vėlgi yra blogis, nes tai esą yra patriarchalinė institucija, be to, diskriminuojanti ne heteroseksualios lytinės orientacijos asmenis. Sąrašą dar galima tęsti ir tęsti, tačiau esminė problema yra ne sudaryti visą dekonstruotinų dalykų sąrašą, o aptarti pagrindinį tokio mąstymo šaltinį – reliatyvizmo diktatūrą, kaip kad šį reiškinį įvardijo popiežius emeritas Benediktas XVI.

Skaityti toliau

Tikėjimo kelionė su popiežiumi Pranciškumi

Kovo 13 dieną virš Siksto koplyčios Vatikane pasirodę balti rūmai paskelbė visam pasauliui žinią – turime naują popiežių (habemus papam). Milijonų žmonių visame pasaulyje žvilgsniai nukrypo į balkoną, kuriame netrukus turėjo pasirodyti naujasis Kristaus vietininkas. Pagaliau baigėsi spėlionės, kurio kardinolo pečiai tokie stiprūs, idant paneštų tokį sunkų tarnystės kryžių, kuris iš jų galėtų išsklaidyti tikrų ir tariamų skandalų sutemas, kuris atlaikytų palyginimą su didžiais pirmtakais – palaimintuoju Jonu Pauliumi II ir didžiuoju teologu Benediktu XVI.

Skaityti toliau