Kategorija "Kelionė su Bernardinai.lt"


Kultūrų karavanai

Profesorius Algis Mickūnas – vienas žymiausių Lietuvos išeivijos filosofų, Ohajo (JAV) universiteto dėstytojas, pasaulio klajūnas. Žmogus, su kuriuo galima kalbėtis apie viską – nuo fenomenologijos iki estetikos, nuo kosmologijos iki subtiliausių Rytų ir Vakarų civilizacijų niuansų. Profesorius, nuotaikingai šokantis studentams ir mėgstantis pasipuikuoti sykį suvaldęs lietų.

Susitinkame saulėtoje Laisvės alėjoje, prie fontano. Jį pastebėti nesunku – iš tolo dairausi kaubojiškos skrybėlės, tapusios bene ryškiausiu vizualiniu A. Mickūno simboliu. Filosofas prisimena, kaip kažkas sykį pasakęs, kad su ja atrodantis kaip tikras ūkininkas. Užuot nusliūkinęs paspausta uodega, kaip tikras kompleksuotas nūdienos lietuvis, A. Mickūnas nudžiugo. Ir štai jis visada su skrybėle.

Skaityti toliau

Vigilija balsams, žingsniams ir klepsidrai

Kai nepavyksta nuslėpti susižavėjimo kūryba, kuri atliepia jautriausias sielos stygas, nejučia norisi tokiam meno kūrėjui užduoti labai banalų klausimą, kaip Jums tai pavyksta? O štai toks kūrėjas, vienas pirmųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, bei kitais reikšmingais apdovanojimais už savo kūrybą įvertintas kompozitorius Algirdas Martinaitis atsako: „Mano katinas paryčiais eina peliauti pelių, o aš einu peliauti muzikos“, – štai taip paprastai ir nuoširdžiai apie kūrybinius ieškojimus, neramybę ir pašaukimą pasikalbėjome.

Skaityti toliau

Šventosios Žemaitijos gimimas

Paskutinė pagoniška Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemė – Žemaitija – krikštyti pradėta 1413-aisiais. 1417 metų spalio 23 dieną įkurta Žemaičių vyskupija, jos vyskupu tapo Motiejus Trakiškis. Pradedant švęsti šios svarbios sukakties jubiliejų, siūlome įdėmiau pažvelgti į žemaičių krikšto istorinį kontekstą bei tai, kaip vyko šio krašto christianizacija. Apie visa tai kalbiname istorijos mokslų daktarą, Žemaitijos patriotą Vacį Vaivadą.

Skaityti toliau

Akmenų prieglauda

Mano draugai pas mane neretai užsuka su akmeniu užantyje. O aš nieko prieš – man tai visai patinka. Nors ne, gal yra ne visai taip. Užantyje akmenų šiais laikais niekas nebesinešioja. Atneša akmenų kišenėse. Arba kuprinėse. Rečiau – ištraukia iš automobilių bagažinių. Ir dovanoja man šventai tikėdami, kad aš renku akmenis. Kolekcionuoju kaip pašto ženklus.

O gal taip ir yra. Iš šalies geriau matyti. Didelius renku, bet ne mieste; ir šiaip – esu nusistatęs smulkių akmenų nekaupti, bet jei dovanoja mažus, vis tiek apsidžiaugiu.

Skaityti toliau

Kaip gimsta bažnyčia

Architektas Kęstutis Pempė neabejotinai yra vienas didžiausių šios srities specialistų Lietuvoje, savo darbui paskyręs daugiau nei 40 metų. Per šiuos metus suprojektavęs keturis sakralinius statinius – Alytaus Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių pagalbos bažnyčią, Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčią, Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčią ir naujausią – Dubingių bažnyčią. 1999-aisiais apdovanotas Nacionaline premija, šiuo metu yra Architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos narys, Aplinkos ministerijos visuomeninis patarėjas, Europos architektų tarybos (UIA) LAS atstovas, VDA dėstytojas.

Skaityti toliau

Tarp formos ir turinio

Tai, su kokiu užsidegimu bei išmanymu apie Žemaitiją, jos istoriją, kultūrą pasakoja Plungėje gimęs režisierius Justinas Lingys, ne tik atskleidžia jo asmeninį santykį su gimtine, tačiau parodo, jog atmintis, jos išsaugojimas ir puoselėjimas visų pirma yra save gerbiančio žmogaus rūpestis bei uždavinys.

Skaityti toliau

Šalis, kurion su ašara grįžtu

ŽURNALAS: Kelionė su Bernardinai.lt TEMA: Bendrak AUTORIUS: Justinas Lingys DATA: 2013-02 Šalis, kurion su ašara grįžtu Justinas Lingys Pradžia ir pabaiga Žydintys laukai, Šv. Jono kalnas, kur dažnai rinkdavau žemuoges, Cedrono upelis, kuriame Vytautas Didysis krikštijo žemaičius, visa tai – mano vaikystės šalis, kurion su ašara grįžtu. Viskas čia prasidėdavo ir baigdavosi didžiaisiais Žemaičių Kalvarijos atlaidais, kurių […]

Skaityti toliau

Fotografija kaip meditacija

Vis tobulėjančių naujųjų technologijų pasaulyje nenumaldomais kiekiais gausėja ir tikrovės atvaizdų. Šiandien išties be galo paprasta fotografuoti, tačiau išsiskirti, atrasti savo unikalų regėjimą ir juo pakerėti vaizdų gausos išlepintą žiūrovą yra didelis iššūkis ir talentas.

Mindaugas Gabrėnas (g. 1977) savo kūrybinį kelią su fotoaparatu rankose pradėjo vos prieš keletą metų, tačiau jau surengė dvi personalines parodas, o darbai publikuoti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių leidiniuose, skirtuose fotografijos menui. Jo nuotraukose užfiksuoti vaizdai traukia žvilgsnį stabtelėti ir įsižiūrėti į šią visiškai nerealią tikrovę, lyg iš kito pasaulio ar sapno. Neatsitiktinai fotografas prisipažįsta mėgstąs apleistas erdves, dykvietes, ypač tas „įkrautas“, kuriose kadaise virė gyvenimas… Gal dėl to praėjusio laiko ir žmogus jo fotografijose šmėkšteli tik kaip siluetas, ženklas, jog čia kažkieno būta, gyventa, kvėpuota…

Skaityti toliau

„Lėlės“ teatrui niekada nepabos kalbėti apie gėrį, kuris kovoja ir galiausiai nugali

Jaukiame Senamiesčio pakraštyje, buvusiuose Oginskių rūmuose, įsikūręs Vilniaus teatras „Lėlė” šiandien akylai prižiūrimas ir stropiai sergėjamas vadovo Juozo Marcinkevičiaus. Ilgametę patirtį scenoje skaičiuojantis aktorius čia pasitiko ne tik 55-ąjį „Lėlės“ teatro sezoną, tačiau taip pat kukliai paminėjo ir savo 60-ies metų jubiliejų. Mažųjų žiūrovų ir jaunųjų „lėlininkų“ mylimas ir gerbiamas teatro „Lėlė” vadovas sutiko papasakoti ne tik apie lėlių teatro aktoriaus profesijos ypatumus, gyvenimą scenoje, tačiau ir apie kintančio teatro idealus.

Skaityti toliau

Gyvenimas ir mirtis „Facebook‘e“

Turiu šeimą: žmoną ir dukrą. Abu tėvai dar gyvi, ačiū Dievui. Turiu du krikštasūnius. Turiu sesę, jau seniai gyvenančią užjūriuose, turiu giminių. Turiu daug bendradarbių. Dar daugiau pacientų. Turiu kelias dešimtis pažįstamų. Turiu rutininių praeivių, kuriuos sutinku kas rytą keliaudamas į darbą. Ar turiu draugų? Galbūt vieną, daugiausiai – du, bet nesu tikras.
Kvietimas prisijungti prie „Facebook‘o“ ir įsigyti daugiau draugų buvo viliojantis. Juolab kad susidarė solidus skaičius asmenų, norėjusių tapti mano draugais. Su vienais norėjau išbandyti draugystę, kitų tiesiog nesinorėjo atstumti. Užsiregistravau. Gimiau naujam virtualiam gyvenimui „Facebook‘e“. Įsigijau draugų, nors ir nujaučiau, kad kai kurie jų – viso labo tik pažįstami, o kiti – tik praeiviai „Facebook‘o“ gyvenime.

Skaityti toliau