Kategorija "Kelionė su Bernardinai.lt"


Laikas, skirtas kitiems, – ne menkesnis būties įprasminimas

Kauniečiui fotomenininkui Gintarui Česoniui (g. 1974) patinka naktinėti po gimtąjį miestą; ilgainiui jaunatviška serija „Kauno senamiestis naktį“ (1991-1994) išaugo iki autorinių albumų, kuriuose kuriamas Kauno vaizdų epas: „Pasivaikščiojimas po Kauno tvirtovę“ (2007), „Kaunas – miestas santakoje“ (2007), „Sutiktas Kaunas“ (2009). Kolegos ir miestelėnai įvertino darbštuolį fotografą, jis pagerbtas kaip Įsimintiniausias Kauno menininkas (2007).

Skaityti toliau

Tada, kai metų laikų dar nebuvo

Dangus apžėlęs pilka šlapia samana, pro kurią lėtai košiasi šaltas vanduo. Jokio geltono saulės šiaudo. Įklampinu žvilgsnį, bandau ieškoti. Nepavyksta. Dangų paleidžiu. Pajuntu, kaip kūnas šaukiasi spalvų, vilnonių kojinių ir kakavos su pienu. Sėdėsiu pataluos ir barškinsiu kompiuterio klavišais. Gal kas išbarškės.

Skaityti toliau

Kūryboje Dievas kalba ne vėtromis, bet švelniais atodūsiais

„Niekas geriau už jus, genialūs grožio architektai, nepajėgūs pajusti patoso, su kuriuo Dievas Kūrinijos aušroje apžvelgė savo rankų darbą. Šio jausmo atšvaitai nesuskaičiuojamą daugybę kartų yra spindėję jūsų akyse, kai pagauti slėpiningos garsų ir žodžių, spalvų ir formų galios, jūs, kaip kiekvieno amžiaus menininkai žavėdavotės savo įkvėpimo kūriniu, pajusdami jame kūrimo slėpinio, kuriame Dievas, vienintelis visų daiktų Kūrėjas, norėjo leisti jums tam tikru būdu dalyvauti, aidą.“ Tokia mintis ataidi iš Jono Pauliaus II „Laiško menininkams“(1999), kurio kontekste pakviečiau dailininkę tekstilininkę Eglę Jasulaitytę apžvelgti jos kūrybos erdvę.

Skaityti toliau

Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, sujungianti praeitį, dabartį ir ateitį

Lietuvos kryždirbystė 2001 m. UNESCO pripažinta pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru. Šalia kitų liaudies meno tradicijų būtent kryždirbystė įgavo ypatingos reikšmės ne tik pavienio žmogaus, bet ir tautos gyvenime. Puoselėta ir unikaliai kurta tradicija per savo istoriją patyrė ir carinės valdžios nemalonę, ir sovietmečio buldozerinį naikinimą, tačiau išliko gyva, giliai įaugusi žmonių atmintyje, kaip tiesos ir laisvės siekis. Ir šiandien šalia namų bei pakelėse visoje Lietuvoje vis dygsta nauji kryžiai – simbolinis ne tik tautos atminties, bet ir tikėjimo ženklas.

Skaityti toliau

Teatro nėra, jo niekada nebuvo, ir jis niekada nesibaigia

Storpirščių giminės medžio atžala – Ainis Lietuvos teatro padangėje jau žinomas ne dėl dėdės Arūno ar tėčio Gedimino. Savarankiškai ieškantis savo teatrinio tapatumo, tiesos ir gėrio, jis šiandien linksniuojamas kaip vienas perspektyviausių šalies aktorių. Apie vaikystę, gyvenimo teatrą ir identiteto paieškas pasakoja aktorius Ainis Storpirštis.

Skaityti toliau

Civilizacijos, kultūros ir meno medis

Šviesa, autentiškas gyvenimas ir pasitikėjimas menu bei grožiu – tokios Jono Meko vertybės, taip jis supranta pasaulį kasdien. Nuėjęs netrumpą gyvenimo atkarpą, menininkas išsaugojo gebėjimą gyvai reaguoti į besikeičiančią kultūrą (ją vadina tikraisiais savo namais) ir pasakoti nuoseklią savo kelio istoriją.
Kalbantis su avangardinio kino „krikštatėviu“, akimirksniu dingsta vidiniai barjerai. Aiškėja, kad savęs suvokimas yra raktas, perprantant išorinę gyvenamąją aplinką. Ir visai nebūtini dideli užmojai, grandioziniai tikslai bei siekiai. Paradoksalu, bet, uždavus abstraktų klausimą, Jonas Mekas neima filosofuoti – yra įsitikinęs, kad metafora galima pasakyti daugiau nei mokslingu žodžiu. Filmininkas ir poetas supranta, jog yra realybės aspektų, kurie privalo likti vidiniai – apie juos nereikia kalbėti, juolab rėkti.

Skaityti toliau

Apie pilietiškumą ir lietuviško velnio gaudynes

Mūsų žmonės yra gana patiklūs. Stebėtinai lengvai pasiduoda įvairiems nepatikrintiems ar nepatikrinamiems gandams, patiki keisčiausiomis nusikaltimų istorijomis, ypač jeigu jos neišaiškintos arba neišaiškinamos, pasibaigiančios niekuo. Po to laukiama vėl „ko nors nauja“.

Ko lietuvis laukia? Gal per daug nesuklysiu sakydamas, kad jam apskritai būdinga laukti. Jis turi tiek kasdieninės, tiek istorinės kantrybės, kol kartais ta jo kantrybė sprogsta.

Skaityti toliau

Iš kur atsiranda žodžiai – nežinau…

„Jokių kūrybinių ambicijų niekada neturėjau. Man rašymas dažnai yra žūtbūtinis bandymas kreiptis į kitą, užmegzti dialogą bet kokiomis priemonėmis, kartais net neturinčiomis nieko bendra su literatūra“, – sako rašytoja Vanda Juknaitė 2008-aisiais „Už santūrų humanizmą ir literatūros lauko išplėtimą“ įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija.
1983 metais debiutavusi apsakymų bei apysakos knyga „Ugniaspalvė lapė“ per beveik tris dešimtmečius trunkantį kūrybinį gyvenimą V. Juknaitė parašė ne tiek jau daug – vieną romaną, kelias apysakas, kelias dramas, keliolika esė, išleido pokalbių su vaikais knygą.

Skaityti toliau

Kas nutrynė šypseną Europai?

Kraudamasi ir užjausdama daiktais permaitinamą lagaminą, mintyse skenavau prieš kone du dešimtmečius autobuso ratais išmatuotą Europą. Kas iš to lėkimo risčiomis bus likę? Žagsulį varantys ir daužytų obuolių jausmą viduriuose paliekantys Lenkijos keliai, naktinis lietus Prahoje – toks ilgas ir šlapias, kad net pro langą žiūrint lašai per kaktą varvėjo, nuobodokos Vokietijos miestų vitrinos, įkyrokai taisyklingi Austrijos laukų kvadratai, pilni išdailintų karvių (buvo sunku patikėti, kad jos moka gaminti mėšlą), balta pirštinaitė, kas rytą šeštą valanti tą patį palėpės langelį Šveicarijos Alpių kaimelyje, simpatiškai susivėlusios Italijos saulėgrąžos, pietų Prancūzijos levandų ūkas ir siestos paslaptimi prakvipusi Ispanija.

Skaityti toliau

Visata ant teptuko smaigalio

Prieš daugiau nei tris dešimtmečius atsitiktinė pažintis traukinyje su jūreiviu iš Kurilų salų tuomet dar studentę Dalią Dokšaitę nejučia atvedė prie japonų kultūros. Porceliano duženose išvydusi kaligrafijos bei sumi-e tapybos fragmentų, dailininkė susižavėjo šio meno plastika bei neišmatuojama gelme, slypinčia, rodos, paprastame gamtos peizaže. Nuo to laiko D. Dokšaitė ne tik savarankiškai išstudijavo senuosius kinų bei japonų meistrų traktatus, išmoko japonų kalbą, unikaliuose darbuose, pasitelkdama rytietišką tapybos tušu tradiciją, subtiliai ir nepakartojamai atskleidė savo lietuvišką savastį ir tokiu būdu tapo žinoma bei vertinama Japonijoje. 1998 m. Vilniuje bei Kaune dailininkė įkūrė sumi-e ir kaligrafijos studiją ◊Tušo kelias“ ir iki šiol jai vadovauja, rengia parodas, skaito paskaitas Vilniaus universiteto Konfucijaus institute, veda praktinius seminarus, o pastaruoju metu deda pastangas Vilniuje, savo asmeninėse patalpose, atidaryti ◊Japonų kultūros namus“, į kuriuos netrukus viliasi pakviesti visus, besidominčius Tekančios Saulės šalies kultūra bei menu.

Skaityti toliau