Kategorija "Knygų Aidai"


Po-mirtinė po-komunistinių šalių literatūra

Prieš metus vertėjas ir kritikas Laimantas Jonušys atkreipė dėmesį į literatūros vertimų iš Vidurio Europos kalbų stygių: „Jos vertimai reti, čia didelė spraga. Mat madinga žiūrėti į Vakarus, į didžiąsias literatūras“. (Plg.: 2011 m. Lietuvoje išleisti 608 vertimai iš anglų kalbos, 1 iš čekų, 1 iš kroatų3.) Tad Mate‘s Matišićiaus dramų knyga – neignoruotinas įvykis tiek literatūros vertimų geografijos išplėtimo, tiek bendrąja šiuolaikinių dramų populiarinimo prasme, mat jau pirmu knygos puslapiu (pa)brėžiamas probleminis šiuolaikinės dramaturgijos ir teatro repertuarų santykis. „Teatro režisierius jaučiasi padaręs didį darbą, jei pastato vieną naują pjesę tarp šešių Williamo Shakespeare‘o, Antono Čechovo, Pierre‘o de Marivaux ar Bertoldo Brechto pjesių. Tai paprasčiausiai yra neteisinga, kad rašytojai, mirę prieš šimtą, du ar tris šimtus metų, pasakoja istorijas apie dabartį“ (p. 8), – byloja Bernardo-Marie Koltиso epigrafas knygos pradžioje.

Skaityti toliau

Apie sovietmečio architektūros (ne)galias

Man, kaip eilinio Žirmūnų chruščiovinio daugiabučio gyventojai, besidžiaugiančiai artumu „centrui“, tačiau už tai priverstai taikstytis su gana nepatogiu kambarių ir pagalbinių patalpų išplanavimu, kaimynystės garsus (ir kvapus) praleidžiančiomis sienomis ir nuo aplinkinės pilkumos niekaip neskubančios ateiti ir išvaduoti renovacijos laukimu, knyga apie sovietmečio architektūrą sukėlė ne tik profesinį ar asmeninį susidomėjimą (mat, kad ir trumpai, teko bendrauti su visais jos autoriais, o Marija Drėmaitė yra mano kolegė ir bičiulė VU Istorijos fakultete).

Skaityti toliau

Tikrovės nuotykiai

Rašyti šį tekstą, nors ir akivaizdžiai netobulą, paskatino įspūdis, kurį buvo galima susidaryti sekant gausybę šią knygą lydėjusių atgarsių. Filosofas ir filosofija Lietuvoje beveik niekada nesulaukia rimto klausimo. Nei iš visuomenės narių, kurie tam tiesiog nėra pasiruošę, nei iš pačios filosofijos. Bet kokį filosofinį veikalą palydi, viena vertus, krebždesys, retai kada pakylantis virš to, ką Martinas Heideggeris pavadintų „šnekalais“, lygio, ir, kita vertus, visiško vakuumo, greičiau ar lėčiau nutildančio bet kokią drąsią filosofinę mintį. Ir daugybės liaupsių. Štai kodėl šio teksto autorius mano, kad bent jau pastanga adekvačiau sureaguoti į monografiją yra pareiga.

Skaityti toliau

Kadras: Vilnius. Žaidimų aikštelė

Naująją Kristinos Sabaliauskaitės knygą Danielius Dalba & kitos istorijos norėtųsi aptarti atsiribojus nuo autorės, tačiau ši rašytoja taip lengvai savo kūrinio iš rankų paleisti neketina. Interviu žurnalui Moteris ji pabrėžia: „Visos tos trumpos istorijos netiesiogiai susipynusios tarpusavyje. Skaitytojas turės progą pažaisti, atpažinti, kurie motyvai atsikartoja kituose kontekstuose ir kaip tai padaryta“. Šis kišimasis į kūrinio ir skaitytojo santykį sukuria didžiąją dalį kūrinio vertinimo problemų – vien prierašas: „Nenorminės, neteiktinos ir netaisyklingos kalbos formos kūrinyje vartojamos kaip autorės stilistinės priemonės.

Skaityti toliau

Dar keletas žodžių apie diplomatijos šefą

Lietuvos diplomatinės tarnybos (toliau LDT) (iš)-likimo po valstybingumo praradimo istorijos rašymas nuo XXI a. pradžios išsiskleidė į atskirą šiuolaikinės Lietuvos istoriografijos mozaikos segmentą. Besibaigiant 2012 m. į jį buvo įklijuotas dar vienas ryškus gabalėlis – ilgai laukta studija apie pagrindinį tarnybos veikėją – Stasį Lozoraitį. Viršelio dizainu ir spalvomis atkartojantis prieš keletą metų išleistą, diplomatijos šefo sūnaus – ambasadoriaus Kazio Lozoraičio atminimui skirtą knygą2, žanro ir turinio požiūriu – tai visiškai kitokio pobūdžio leidinys. Jo autorė jau beveik dešimtmetį nuosekliai tyrinėja LDT veiklos paveldą, todėl knygą apie LDT šefą drąsiai galima vadinti gerai subrendusiu, kryptingų studijų apibendrinimo vaisiumi.

Skaityti toliau

Žydšaudžiai, Freudas ir dievoieška

Pirmiausia derėtų prisipažinti, kodėl man svarbu rašyti su Holokaustu susijusia tema ir kodėl norisi reaguoti į apie tai rašančiųjų pasisakymus. Tiesa ta, kad jokio asmeninio santykio su šia tema neturiu: vienoje mano giminės pusėje visi buvo per jauni, kad ką nors apie tai prisimintų, kitoje – per seni, kad man juos būtų tekę pažinoti ir išklausyti pasakojimų. Šeimoje neturime jokios unikalios žydšaudystės istorinės atminties, kuri būtų suformuota kitaip nei sovietinio naratyvo (mano tėvų galvose) ir mokslinės istorinės prieigos (manojoje). Todėl, panorėjus ar prireikus kalbėti apie tokią praeitį, randant sąlyčio taškų su šiandiena, tenka pasitelkti trečiąjį variantą – literatūrą. Tą meninį žodį, dažnai balansuojantį tarp socialinių mitų šlovinimo ir nepagrįstų pretenzijų į akademiškumą. Taigi, prisipažįstu, asmeninį santykį su Holokausto atmintimi kuriu šiuo metu. Ir tik pripažinimas, kad ši tema vis dar neišsemta, nenusibodusi, neduodanti ramybės gali vesti prie atminties tyrimų ir raiškos būdų analizės.

Skaityti toliau

Vilniaus tekstai

Aptariamos knygos gali būti sugretintos tik formaliai, mat kiekviena jų reprezentuoja bemaž uždarus tarpukario Vilniaus pasaulius, kuriuose tokie skirtingi vilniečiai kaip Chaimas Grade, Czesławas Miłoszas ir Walerianas Meysztowiczius vargu ar būtų susitikę. Prisiminimų puslapiuose beveik galime išvysti, kaip Vilniaus gatvėse prasilenkia šių tekstų autoriai – garsus Vilniaus kunigas Meysztowiczius, vietos masto šlovę įgavęs jaunas žydų poetas Grade ir daug didelių, nors ir nekonkrečių, svajonių turintis gana kosmopolitiškas, iš provincijos ištrūkti trokštantis studentas Miłoszas. Dėsninga, kad bendra patirtis šiuos žmones susieja nuo 1939 m.: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visų jų likimas paženklintas šaknų netektimi, artimųjų naikinimu, tremtimi ir naujo gyvenimo užmezgimu „pasirinktinėje“ tėvynėje.

Skaityti toliau

ANGELAI IŠ DANGAUS SKERDYKLOS

XX a. Lietuvos istorijoje yra laikotarpis, dėl kurio vertinimo dar ilgai bus kryžiuojamos ietys ir jis atrodys kaip žaizda, kurios geriau neliesti, jei nežinai kaip pagydyti. 1941 m. vasarą prasidėjusi nacistinės Vokietijos invazija į anksčiau sovietų okupuotą ir nusiaubtą kraštą, svajonėmis apie atkuriamą nepriklausomą valstybę apipintas Birželio sukilimas, žydų tautos tragedija, kurios šiurpiausias, Holokaustu vadinamas veiksmas prasidėjo būtent šioje Rytų fronto atkarpoje – visa tai vyko vienu metu, ir ne kartą visuose šiuose procesuose galima atpažinti tuos pačius veikiančius asmenis.

Skaityti toliau

Stereotipiškai apie stereotipus

2006 m. Lenkijoje išleista Krzysztofo Buchowskio knyga pagaliau buvo išversta ir į lietuvių kalbą. Šio lenkų istoriko darbus Lietuvos tyrinėtojai gerai žino, dažnai juo remiasi, taip pat ir šia, prieš šešetą metų publikuota knyga. Tad suprantama, kad knygos vertimas yra pirmiausia naudingas plačiajai, istorija besidominčiai visuomenei, o ne tyrinėtojams. Iš karto reikia pasakyti, kad ši knyga yra reikšmingas istoriografinis lietuvių–lenkų ar Lietuvos–Lenkijos įvykis, ir nekyla jokių abejonių, kad ją vertėjo išversti į lietuvių kalbą.

Skaityti toliau

To paties kito Maironio beieškant

Didžiųjų klasikų jubiliejai greta progos dar kartą pareikšti jiems pagarbą, prisimenant jų nuopelnus ir patvirtinant jų vietą lietuvių tautos panteone, visuomet duoda stimulą apmąstyti, ką jie mums reiškia dabar, žvelgiant į juos šių dienų žmogaus akimis. Šis žvilgsnis visuomet slepia maišto prieš nusistovėjusį kanoną galimybę, tačiau be šių pervertinimų, kaskart „prisimatuojant“ klasikų idėjas ir vertybes, kyla pavojus patiems klasikams virsti abstrakčiomis, nebeturinčiomis jokio ryšio su dabartiniu žmogumi ir nedarančiomis jam jokio poveikio, figūromis. Tuo tarpu naujas žvilgsnis į kultūrinę tradiciją, nepaisant jame glūdinčios potencialios griaunamosios jėgos, atranda joje gyvus, iki šiol tebejaudinančius, aktualius dalykus ir leidžia geriau suvokti, ant kokių pamatų yra pastatyta mūsų kultūra ir kuo remiasi mūsų tautinė tapatybė.

Skaityti toliau