Kategorija "Krantai"


Apie žibuntą mikšį (Pagal dailininko laiškus)

Žibuntas Mikšys (1923–2013) – Lietuvos grafikas, intelektualas, mokęsis Kauno jėzuitų gimnazijoje, 1946–1949 m. studijavęs Niurnbergo ir Štutgarto meno akademijose. Po keliolikos metų, praleistų JAV, 1962-aisiais apsigyveno Paryžiuje, ilgą laiką buvo Prancūzijos lietuvių bendruomenės tarybos ir valdybos pirmininkas. Dailininko jubiliejui skirti renginiai 2013-aisiais vyko Vilniuje, Šiauliuose, leidykla „artseria“ išleido Erikos Grigoravičienės parengtą dailininko kūrybai skirtą monografiją (dailininkas – Jokūbas Jacovskis), kuri pelnė vieną iš „Gražiausios metų knygos 2013“ diplomų. Dailininko asmenybę remdamasis jo laiškais primena bibliografas Vladas ŽUKAS.

Skaityti toliau

Astronomijos istorija HUMANITARO AKIMIS

Klasikinio išsilavinimo prestižą, įsivyraujant technologijoms, pakeitė matematika. Humanitarus nustūmus į šalį, pasaulis peraiškintas, išskaidytas, apskaičiuotas. Ką gi humanitarui gali pasiūlyti astrofizika, chemija ar informatika? Galbūt fizinių mokslų išmanymas lemia naujus požiūrius ir perspektyvas? Intuityviai domintis tiksliukų uzurpuotomis sritimis galima pamatyti tai, kas pakeis kasdienybę. Be baimės vartant chemijos vadovėlius ar matematikos žinynus, mintys suklijuoja įvairiaspalves mozaikas, iš kurių didžiausia – Visata. Pačiupę iliustruotus žinynus ir apžvelgę naujausius tyrimus, kartu su kultūros istorike Agota STAŠYTe atverkime duris į atradimus.

Skaityti toliau

bangų purslai

Viliaus MIZARO biografinė esė apie iš Biržų kilusį teisės mokslų daktarą, profesorių Joną BERGHOLCĄ (1934–2003), kurio vaisingiausi veiklos metai prabėgo Latvijoje. Už idėją įamžinti Jono Bergholco atminimą autorius dėkingas biržiečiui kraštotyrininkui Jonui Dagiliui.

Skaityti toliau

JONAS VAITYS: MODERNISTINIŲ IEŠKOJIMŲ IR IDEOLOGIJOS PROTIRPOSE

Jonas Vaitys (1903–1963) – XX amžiaus Lietuvos dailės klasikas. Jau paminėtos jo 110-osios gimimo metinės, tačiau kūryba mūsų meninės atminties sąmonėje yra viena iš silpniau aktyvuotų. Dailininkas savo kūryboje buvo parodęs mažiausiai du skirtingus „tapybinius veidus“: prieškarinį ieškantį, socialų, plastiškai įvairų ir ramesnį pokarinį – peizažinį. Geriau susipažinusieji su jo kūryba fiksuoja modernesnius ketvirtojo dešimtmečio ieškojimus, bet daugumai Jono Vaičio tapyba iki šiol asocijuojasi su sovietmečio laikų peizažais – pavasarį pradedančios atitirpti gamtos ar vėlyvo rudens gamtovaizdžiais. Kaip metaforiškai taikliai buvo pasakęs skulptorius Vladas Žuklys – „Vaitys geriausias tirpstant sniegui“… Apie Joną Vaitį rašo dailėtyrininkė Violeta KRIŠTOPAITYTĖ.

Skaityti toliau

Biografijos rekonstrukcijos bandymas: Mikalojus Vorobjovas

2013 m. spalio 29 d.–2014 m. sausio 19 d. Vilniaus paveikslų galerijoje veikė paroda „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“, skirta VOROBJOVO 110-osioms gimimo metinėms. Parodos kuratorės Giedrė Jankevičiūtė ir Rima Rutkauskienė išsamiai pristatė menotyrininko gyvenimą ir profesinę karjerą, faktinę informaciją įvaizdino dokumentais ir fotografijomis iš Lietuvos dailės muziejaus archyvo ir muziejaus rinkiniuose išlikusiomis Vorobjovo bibliotekos knygomis. Atskira salė buvo skirta Vorobjovo dailės kritikai, jo tekstų ištraukos sugretintos su analizuojamų dailės kūrinių originalais – Marijos Cvirkienės ir vengrų modernisto Vilmoso Aba Nováko tapyba, Viktoro Petravičiaus grafika.

Skaityti toliau

APIE JONO BASANAVIČIAUS TRAKOLOGIJĄ

Jonas Basanavičius 50 darbo metų paskyrė įrodyti lietuvių kilimui iš trakų Balkanuose. Jo teorija literatūroje gavo trakologijos pavadinimą, kuri šiame kultūros istoriko Algirdo GRIGARAVIČIAUS tekste nenagrinėjama, o paryškinami jos vertinimo po daktaro mirties 1927 metais aspektai. Gyvam esant, ši teorija viešai nekritikuota, išskyrus kalbininką Kazimierą Būgą. Po to, daugiausia tautininkų leidiniuose, iškeliama jos reikšmė atgimimo laikais motyvuojant tautinei veiklai inteligentiją.

Skaityti toliau

SILUETAI

Vieni Vilnių kūrė, o kiti griovė. Ir taip be atvangos. Praūžus negandoms, ketinusioms šį miestą neatpažįstamai pakeisti arba išvis nušluoti, jis viską ištvėręs toliau puoselėja unikalųjį vilnietiškumą. Kaip jį suvokiame mes, nūdienos žmonės? Tokia mintis slypi ir čia pateikiamo rašinio eilutėse, ir „tarp jų“. Panūdusiems plėtoti šią temą mūsų leidinio puslapiuose „Krantai“ bus nuoširdžiai dėkingi.

Skaityti toliau

NIEKO NĖRA TIKRIAU UŽ MIRTĮ…

Muzikologė Laima BUDZINAUSKIENĖ pristato įdomų XVIII amžiaus Vilniaus dvasinio gyvenimo šaltinį – „Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštį (1710–1723)“. Laikotarpis, kai buvo rašomas šis rankraštis, vilniečiams buvo itin sunkus: XVII–XVIII amžiais miestas ir jo gyventojai ne kartą išgyveno karus, okupacijas, trėmimus, masines gyventojų žudynes. Vilnių nuolat siaubė maro epidemijos. „Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštis“ persmelktas barokine ramybe. Iš pirmo žvilgsnio tekstas atrodo apgaulingai nuobodus ir monotoniškas, tačiau kiekvienas dienoraštį rašęs asmuo savaip perpasakojo kasdienius įvykius, tarp jų – mirtį ir laidotuves.

Skaityti toliau

šiuolaikinės armėnų architektūros mokyklos pradininkas

Architekto Aleksandro TAMANIANO (1878–1936) veikla padarė stiprią įtaką XX amžiaus Armėnijos architektūrai. Baigęs Architektūros fakultetą Sankt Peterburgo Imperatoriškojoje dailės akademijoje, jis du dešimtmečius vaisingai dirbo Sankt Peterburge, išgarsėjo kaip vienas žymiausių neoklasicizmo atstovų.

Skaityti toliau

Amžių Abėcėlė

Motina, Tėvynė ir Knyga – šie žodžiai Armėnijoje ypatingai gerbiami. Visos šalys ir visi miestai turi bibliotekas, tačiau tik Jerevanas turi turtingąjį Matenadaraną – senųjų rankraščių saugyklą ir jų mokslinio tyrimo institutą. Tuoj po Antrojo pasaulinio karo ant kalvos pastatytas tvirtovę primenantis pastatas saugo ir tyrinėja armėnų ir kaimyninių tautų rašto paminklus nuo V amžiaus. Tai daugiausia Ečmiadzino ir kitų vienuolynų bibliotekų lobiai, rankraštinės knygos iš įvairių pasaulio miestų, kuriuose gyvuoja armėnų diasporos. Rankraščiuose atsispindi visi mokslai, pradedant astronomija, baigiant medicina, visi menai, pradedant miniatiūromis, baigiant skulptūromis. Apie Matenadaraną, pavadintą armėnų rašto kūrėjo Mesropo Maštoco (361–440) vardu, rašo žurnalistas ir fotografas Antanas STANEVIČIUS.

Skaityti toliau