Kategorija "Krantai"


CHAČKARAI

Chačkaras armėniškai reiškia akmeninį kryžių. Tai tradicinės armėnų kultūros paminklas – akmeninė stela su išraižytu kryžiumi. Armėnijoje iki šiol išlikę keli tūkstančiai chačkarų, pasižyminčių meniška, nesikartojančia raižyba. Ši gilius amžius menanti krikščioniškosios Armėnijos tradicija 2010 metais buvo įrašyta į UNESCO žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo sąrašą. Apie chačkarus rašo istorijos mokslų kandidatas Hakobas SIMONIANAS ir architektūros docentas Hovhannesas SANAMIANAS, dirbantys Armėnijos istorinio kultūros paveldo mokslinių tyrimų centre.

Skaityti toliau

Didžiojo dailininko namai. Martiroso Sariano namas-muziejus Jerevane

Martirosas SARIANAS (1880–1972)– vienas labiausiai žinomų XX a. Armėnijos tapytojų, aktyviai dalyvavęs armėnų kultūros atgimimo sąjūdyje. Šio menininko palikimas saugomas jo name-muziejuje, kurį suprojektavo žinomas architektas Aleksandras Tamanianas. 1964 metais garsus architektas Markas Grigorianas prie namo pristatė triaukštį galerijos pastatą. M. Sariano namas-muziejus buvo atidarytas 1967 metais. Apie šį visos Armėnijos kultūros židinį rašo muziejaus direktorė Ruzan SARIAN, garsiojo dailininko provaikaitė.

Skaityti toliau

Armėnijos muzika. Šiuolaikinis požiūris

Armėnijos meno istorija – tautos, kilusios iš tūkstantmečių gelmės, istorija, o muzikos menas buvo ir tebėra jautriausias ir tiksliausias šalies kultūros indikatorius. Armėniškosios muzikos kultūros centrai – senieji miestai: Tiflisas, Konstantinopolis, kur XIX a. antrojoje pusėje buvo sutelktos armėniškojo teatro meno jėgos bei susidarė palanki terpė armėnų operai atsirasti, taip pat Rytų Armėnijos miestas Aleksandropolis, vėliau pervadintas Leninakanu, o dabar atgavęs istorinį pavadinimą – Giumri.

Skaityti toliau

Dživanas Gasparianas ir jo dŪdukas

Dūdukas – medinis pučiamasis obojaus tipo liežuvėlinis, minkšto, krūtininio tembro instrumentas. Armėnijoje dūdukas gaminamas iš abrikosmedžio, armėniškasis dūdukas nuo kitų šalių to paties tipo instrumentų skiriasi forma, dydžiu ir tembru, kuris gilus ir minkštas, artimas žmogaus balsui, sielvartingoms aimanoms. Šio instrumento virtuozas – Dživanas GASPARIANAS (g. 1928), vadinamas gyvąja muzikos pasaulio legenda. Apie talentingą muziką, koncertavusį daugelyje pasaulio šalių, kūriniams įkvėpusį tokius šiuolaikinės armėnų muzikos meistrus kaip Avetas Terterianas, kūrusį muziką Holivudo filmams „Paskutinis Kristaus gundymas“, „Gladiatorius“, rašo muzikologė Margarita RUCHkIAN.

Skaityti toliau

TARP DVIEJŲ PASAULIŲ: Apie tapytoją Ivaną Aivazovskį

Ivanas Aivazovskis (tikr. – Hovannes Aivazian, 1817–1900) – garsus armėnų kilmės Rusijos tapytojas, Sankt Peterburgo dailės akademijos auklėtinis, daugiausia kūręs marinas – jūros peizažus. Nuo 1845-ųjų jis gyveno gimtojoje Feodosijoje, kur įsteigė dailės mokyklą ir savo paveikslų galeriją. Jo palikimas – apie 6000 paveikslų, etiudų ir piešinių. Per savo gyvenimą dailininkas buvo surengęs 120 parodų Rusijoje ir kitose šalyse, jo darbų yra daugelio šalių – taip pat ir Lietuvos – dailės muziejuose. Apie šį menininką rašo Alis NERsISIAN, Armėnijos mokslų akademijos Menų instituto mokslininkė.

Skaityti toliau

Kur noksta „auksiniai abrikosai“?

Jerevano tarptautinis kino festivalis pavadintas „Auksiniu abrikosu“ (Golden Apricot), nes abrikosas simbolizuoja Armėniją. Festivalis gimė iš draugiškų pokalbių, bendro darbo, iš tikrojo kino alkio. Jo kūrėjai – bendraminčiai kino režisierius Harutyun Khachatryan ir kino kritikai Susanna Harutyunyan bei Mikayel Stamboltsyan. Pirmasis tarptautinis kino festivalis „Auksinis abrikosas“ surengtas 2004 metais, nuo tol jis vyksta kasmet, antrąją liepos pusę, kai sunoksta abrikosai.

Skaityti toliau

Amžinybės šviesa

Draugiški ryšiai nuo seno sieja Lietuvą ir Armėniją. Lietuva buvo pirmoji pasaulyje valstybė, 1991 metų rugpjūtį pripažinusi Armėnijos Respublikos nepriklausomybę. Tiesti naujus kelius dviejų šalių ekonominiam ir kultūriniam bendradarbiavimui padeda ir Armėnijos–Lietuvos forumas, kurio steigimo deklaraciją prieš metus priėmė žymiausi mūsų šalies politikos, mokslo, meno, visuomenės atstovai. Vis daugiau gerų ženklų įgyvendinant abiejų valstybių vyriausybių susitarimą dėl bendradarbiavimo kultūros srityje.

Skaityti toliau

Gyvenimas tarp spalvų

Paslaptingas ir poetiškas jau beveik du dešimtmečius Vilniuje gyvenančio ir čia kuriančio armėnų dailininko Armeno Babayano pasaulis. Menininko drobėse, kupinose praėjusių amžių dvelksmo ir šiuolaikinio gyvenimo įprasminimo – ir tiesos paieška, ir viltis, ir gera energija. Dailininkas drąsiai laužo nusistovėjusius stereotipus, jo kūryboje vis labiau ryškėja filosofinis reiškinių ir įvykių apmąstymas. Daugelis paveikslų, sklidini muzikos ritmų ir garsų, paperka giliu nuoširdumu, amžinosiomis žmogiškojo gyvenimo ir būties temomis.

Skaityti toliau

Vilniaus operos primadona

Operos solistė ir dainavimo dėstytoja, profesorė Jadvyga PETRAŠKEVIČIŪTĖ (Jadwiga Pietraszkiewicz-Michońska) gimė 1919 m. rugpjūčio 30 d. Nalibokuose (Naugarduko rj.). 1947 m. baigusi Vilniaus konservatoriją, tapo Lietuvos operos ir baleto teatro soliste, gastrolėse dainavo Didžiojo teatro (Maskva) ir Marijos teatro (buv. Leningradas) scenose. 1959 m. apsigyvenusi Lenkijoje, tapo Varšuvos, Lodzės ir Bytomo operos teatrų soliste. Atliko pagrindinius soprano vaidmenis P. Čaikovskio operose „Eugenijus Oneginas”, „Pikų dama”, „Mazepa”, M. Musorgskio „Borisas Godunovas”, A. Borodino „Kunigaikštis Igoris”, G. Verdi „Aida”, „Kaukių balius”, „Likimo galia”, G. Puccini „Toska”, „Bohema”, „Mergelė iš Vakarų”, P. Mascagni „Kaimietiška garbė”, G. Bizet „Karmen”, S. Moniuszkos „Halka”, „Grafienė”, „Baisusis dvaras”. 1963–2006 m. dėstė dainavimą Lodzės valstybinėje aukštojoje muzikos mokykloje (vėliau – Muzikos akademija), buvo viena Lenkijos dainavimo mokytojų draugijos steigėjų.

Skaityti toliau

Kaimynų literatūra – kaip sava ir kaip pažįstama?

Literatūros tyrinėtojo ir vertėjo Algio KALĖDOS straipsnyje siekiama pateikti apibendrintą lenkų literatūros recepcijos, visų pirma – vertimų, vaizdą Lietuvoje. Empirinius (iš dalies ir teorinius) šios problematikos tyrinėjimų pamatus XX a. sukūrė tokie lietuvių mokslininkai kaip Mykolas Biržiška, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vytautas Kubilius, Regina Mikšytė, Jonas Ruškus, Eugenija Ulčinaitė ir kiti. Itin didžiulis empirinės medžiagos kiekis (vien Adomo Mickevičiaus vertimų į lietuvių kalbą bibliografija užima daugiau kaip šimtą puslapių teksto!) neleidžia koncentruotis į smulkią vertimų problematikos analizę, todėl teko pasitenkinti trumpomis atskirų istorinių etapų charakteristikomis, taip pat – gana lakoniškais dabartinės lenkų literatūros sklaidos būklės apibūdinimais.

Skaityti toliau