Kategorija "Krantai"


Apie poezijos vertimą

Daugelį metų svajoju išversti Goethe’s „Elegiją“, nepaprasto grožio ir neįtikėtinos gelmės eilėraštį, kuriame poezija tobulai maišosi su filosofija, kur taisyklingas ritmas skatina mąstyti ir viskas alsuoja harmonija, ir toji harmonija dvelkia nepaprastu liūdesiu. Kiek kartų skaitau tas eiles, tiek mane apima nepasitenkinimas, kad man trūksta žodžių, kad dar nesubrendo mano mintys, kurios leistų man tą eilėraštį parašyti lenkiškai.

Skaityti toliau

Gera turėti gerą kaimyną…

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos užsakymu 2008 metais drauge su fotomenininku Rimantu Dichavičiumi išleidome fotoalbumą „Lietuva–Lenkija: suartėjimo kelias“, skirtą abiejų šalių diplomatinių santykių atkūrimo 15-mečiui. Tiesa, dėl nuo mums nepriklausomų priežasčių jo išleidimas kiek užsitęsė, tačiau tuo metu politikai vienu balsu tvirtino, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra patys geriausi ilgaamžėje abiejų šalių istorijoje, nors atidesnis albumo skaitytojas jau galėjo atkreipti dėmesį į vieną faktą: nebuvo Lenkijos prezidento Lecho Kaczyńskio įžanginio žodžio, nors, pagal pirmykštį sumanymą, jis turėjo būti drauge su Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus kreipimusi į albumo skaitytojus. Padelsę porą mėnesių ir nesulaukę teksto, albumą išspausdinome. Praėjus vos kelioms savaitėms, lenkų politikai prabilo apie dvišalių santykių suprastėjimą – jie staiga tapę vos ne patys blogiausi tarp abiejų valstybių.

Skaityti toliau

Jerzy Giedroyc: „Jaučiuosi ir lietuvis“

Sovietinėje Lietuvoje mūsų visuomenė mažai težinojo apie Jerzį Giedroycą, jo nuveiktus net Europos mastu labai reikšmingus darbus. Tad kai daugiau kaip prieš dvidešimt metų pradėjau Varšuvoje dirbti Lietuvos korespondente, buvau maloniai nustebinta šią pavardę nuolat girdėdama tiek Lenkijos žiniasklaidoje, tiek politikų, intelektualų susitikimuose. Juk Jerzis Giedroycas – tai, be jokios abejonės, lietuviškų šaknų Jurgis Giedraitis, o lenkai kalba apie jį su didžiule pagarba, – stebėjausi anuomet. Šis faktas išties atrodė neįtikėtinas, nes Lietuvai vos atkūrus nepriklausomybę iš daugelio Lenkijos organizacijų, net kai kurių partijų sklido begalės pretenzijų, reikalavimų, apskritai nepakantumo mūsų tautai. Na o iš lietuvių didikų kilęs Jerzis Giedroycas buvo kaimyninėje šalyje laikomas nepaprastu autoritetu, jį vadindavo tiesiog Redaktoriumi arba Kunigaikščiu (būtinai rašant didžiosiomis raidėmis), ir visi iškart žinodavo, apie ką kalbama, nors kunigaikščių palikuonių Lenkijoje daug.

Skaityti toliau

Joachimo Lelevelio veikalas apie bibliografiją

Istorikas Domininkas BURBA recenzuoja Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelewelio veikalo (1823) „Dvejetas bibliografinių knygų“ pirmojo tomo „Pirmosios bibliografinės knygos“ publikaciją lietuvių kalba. J. Lelewelio knyga buvo vienas pirmųjų darbų, nagrinėjusių Abiejų Tautų Respublikos teritorijos spaustuvių ir knygų raidą. Nors vėlesni tyrimai pateikė daug naujos medžiagos apie šias temas, Lelewelio darbas yra svarbus kaip mokslo istorijos paminklas. Veikalas publikacijai parengtas kruopščiai, vertimas – profesionalus ir išlaikantis XIX a. pradžios koloritą.

Skaityti toliau

Аtvykėlės išpažintis, arba Kaip aš išgyvenau revoliuciją

Kai kurie gyvenimo įvykiai prilygsta revoliucijoms.

Taip atsitiko su estų menininke Polina TIKUNOVA, kai jos gyvenime atsirado Lietuva. Suvokti naują istorinį ir kultūrinį kontekstą, nepažįstamą mentalitetą, vertybes ir kalbą – ilgas ir nepaprastai įdomus darbas. Tai labai svarbu norint būti ne tik stebėtoju, bet ir kultūros proceso dalyviu. Nelengva išvengti palyginimų su tėvyne – nes sava patirtis ir yra vienintelis matas tyrinėti ir suvokti naują patirtį. Atlygis, laukiantis už šias
pastangas – atrasti nauji vardai, nauji laimėjimai, daugiau požiūrių, daugiau gyvenimo.
Atrasta nauja meilės verta šalis.

Skaityti toliau

Juvelyriški Eksperimentai

Tekstilininkė Elzė SAKALINSKAITĖ rašo apie tarpdisciplininius eksperimentus juvelyrikoje su netradicinėmis sritimis – medicina, naujosiomis technologijomis ir sumaniąja tekstile. Šie eksperimentai dar nėra plačiai paplitę, bet vis sparčiau atranda vietą menininkų kūryboje visame pasaulyje. Straipsnyje supažindinama su jau sukurtais tokios juvelyrikos darbais ir apžvelgiamos galimybės šią sritį plėtoti.

Skaityti toliau

Trys Lietuvos, arba Stalas, istorija, aplinka kaip personažai

Menotyrininkas Vidas POŠKUS svarsto apie Vytauto NALIVAIKOS (g. 1958) skulptūrinę grupę „Trys Lietuvos“, kuri stovi Kernavėje, privačioje sodyboje ant Neries kranto. Tai 2013 metų žiemą savo vietoje atsiradęs kūrinys, o jo atsiradimą lėmė glaudus privataus užsakovo ir menininko dialogas. Straipsnyje dėmesys telkiamas į patį meno kūrinį, jo prasmes bei reikšmes, jo egzistavimo konkrečioje erdvėje aplinkybes.

Skaityti toliau

Pašaukimas – darbas su knyga

Juozo NAUJOKAIČIO, talentingo vertėjo ir ilgamečio profesionalaus „Vagos“ leidyklos redaktoriaus, šiemet atšventusio 90-metį, kolegės Diana BUČIŪTĖ ir Birutė GEDGAUDAITĖ paprašė pasidalyti prisiminimais apie savo gyvenimą ir šeimą, apie kelią į lituanistiką, į „Vagos“ leidyklą, į prancūzų literatūrą. Atsakydamas į klausimus, vertėjas pasakoja ir apie kitus prancūzų literatūros vertėjus, su kuriais jam teko bendrauti, apie savo dėdę Praną POVILAITĮ (1900–1958), legendinį vertėją ir literatūros kritiką, dalijasi vertėjo ir redaktoriaus amato paslaptimis, aiškina, kuo jį patraukė Guy de Maupassant’o kūriniai, užimantys svarbiausią vietą jo vertimų sąraše.

Skaityti toliau

Lenkų literatūros recepcija Lietuvoje paskutiniaisiais dešimtmečiais

Literatūrologės Teresos DALECKOS straipsnyje pristatoma lenkų literatūros recepcija Lietuvoje paskutinį dvidešimtmetį. Aptartos vertimų tendencijos: lietuvių literatūros praturtinimas įtraukiant į ją lenkakalbius rašytojus, kilusius iš Lietuvos, sąlyčių su sava kultūra paieškos, populiarių Lenkijoje tekstų vertimai į lietuvių kalbą. Atskirai pristatyti iškiliausių lenkų rašytojų Czesławo Miłoszo, Witoldo Gombrowicziaus ir Wisławos Szymborskos vertimai į lietuvių kalbą.

Skaityti toliau

ARCHITEKTAS

Vaclovas MICHNEVIČIUS (Wacław Michniewicz, 1866–1947) – lietuvių inžinierius ir architektas, 1893 metais baigęs architektūrą bei tiltų statybą ir kelių tiesimą Sankt Peterburgo civilinės inžinerijos institute, 1893-iaisiais atvyko į Vilnių, 1904–1912 buvo Vilniaus miesto architektas: suprojektavo Vilniuje turgaus halę, rekonstravo miesto salę (dabar – Filharmonija), vadinamąją „Montvilos koloniją“ – namų kompleksą prie dabartinės Lukiškių aikštės, Miesto teatrą ir kt. Visoje Lietuvoje pagal jo projektus pastatyta keliolika bažnyčių. 1919–1925 metais dirbo Kaune, o paskutinįjį gyvenimo laikotarpį praleido gimtuosiuose Strebeikiuose. Vaclovo Michnevičiaus kūrybą primena bibliotekininkas Kazimieras MACKEVIČIUS.

Skaityti toliau