Kategorija "Krantai"


Mozartas – Vilniuje

Prof. Petro Kuncos pokalbis su Zalcburgo universiteto Mozarteum profesoriumi, Muzikinio teatro katedros vedėju, Mozarto operų instituto direktoriumi Josefu Wallnigu

Skaityti toliau

Trumpai, bet ryškiai suspindėjęs

Laikas daug ką pakeičia, tačiau jis nekeičia to, kas buvo žmogaus gyvenime. O buvo daug ko. Žmogus kūrė, siekė, planavo. Toks buvo ir prieš šimtą metų miręs jaunas, nespėjęs plačiau išsiskleisti poetas Zigmas GAIDAMAVIČIUS-GĖLĖ (1894–1912). Kultūros istorikas Vilmantas KRIKŠTAPONIS pastebi, kad kūrėjas ir jo darbai gyvi tol, kol jį prisimename. Straipsnis, parašytas naudojantis poeto dienoraščiuose likusiais ir jį pažinojusių žmonių atsiminimais, skiriamas šimtosioms Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės mirties metinėmis.

Skaityti toliau

Atvirlaiškiai iš Vilniaus 1911–1928

Meno istorikė Rasa GEČAITĖ pristato 1911–1928 metų atvirlaiškius su Lietuvos vaizdais, kuriuos jai padovanojo mokyklos draugė iš senos Vilniaus krašto lenkų šeimos. Susirašinėdami šeimos nariai iš Vilniaus į Čenstakavą ir Varšuvą siuntė atvirlaiškius su XX a. pradžios Vilniaus, Trakų, Verkių kraštovaizdžiais. Atvirukų autoriai buvo garsūs to meto fotografai ir meninės leidyklos, pavyzdžiui, Janas Bułhakas ir „Edition artistique D. Visoune, Vilna“. Kai kurie atvirlaiškių vaizdai buvo specialiai parinkti iliustruoti laiškų turiniui apie pavykusias ar neįvykusias ekskursijas į Trakus ir prie Vilijos (Neries)Vilniaus pakraštyje. Šimtamečiai atvirlaiškiai atskleidžia ne tik Vilniaus architektūros „paslaptis“, kraštovaizdžio pokyčius, bet ir juose užfiksuotą žmonių gyvensenos, bendravimo būdą, estetinę pajautą, ypatingą dėmesį grožiui ir kultūros paveldui. O kai kurie atvirlaiškių vaizdai neakivaizdžiai liudija garsių pasaulio asmenybių saitus su XX a. pradžios Vilniumi. Tarp jų – Osipas Mandelštamas, Theodoras Herzlis, Romainas Gary, Gilbertas Keithas Chestertonas…

Skaityti toliau

„MAN SEKĖSI NETGI KAI TAPAU ŠOKĖJU…“

Plačiai žinomos vokiečių šokio trupės Sasha Waltz & Guests narys Virginijus PUODŽIŪNAS gimė 1973 metais Kaune. Šokio karjerą pradėjo studijomis moderniojo šokio teatre „Aura“, vėliau mokėsi Erico Hawkinso šokio trupėje, Tish menų mokykloje (New York University Tish School of Arts), Benningtono koledže bei Londono šiuolaikinio šokio mokykloje (London Contemporary Dance School). Sasha Waltz & Guests trupėje Virginijus, arba tiesiog Virgis, šoka nuo 1999-ųjų, kuria vaidmenis spektakliuose „Kūnas“ („Körper“, 2000), „S“ (2000), „Potvynio banga“ („Gezeiten“, 2005), „Didonė ir Enėjas“ („Dido & Aeneas“, 2005), „Medėja“ („Medea“, 2007), „Continu“ (2009) ir dalyvauja kituose projektuose. Praėjusių metų rudenį trupė viešėjo Londono Sadler’s Wells teatre. Virginijus maloniai sutiko atsakyti į menotyrininkės Ramintos BUMBULYTĖS klausimus.

Skaityti toliau

„Jo ypatingas bruožas tas, kad myli savo Vilnių…“

Grafas Antanas Tiškevičius (1866–1920) – nepelnytai pamiršta, tačiau neabejotinai reikšminga ir įdomi Vilniaus miesto istorijos figūra. XIX a. pabaigoje paveldėjęs milžiniškus turtus, jis vos per keletą metų sugebėjo išjudinti Vilniaus pramonę ir prekybą, sukaupti įspūdingą biblioteką ir meno dirbinių kolekciją. Dailėtyrininkės Aistės BIMBIRYTĖS-MACKEVIČIENĖS straipsnyje bandoma atkurti tragiškai gyvenimą baigusio aristokrato biografijos bruožus ir jo santykį su Vilniaus miestu.

Skaityti toliau

Nuo pasaulio stogo

Teatrologė Daiva ŠABASEVIČIENĖ pristato 2012 metais išleistą kino režisieriaus, knygų, eilėraščių, dainų autoriaus ir atlikėjo Vytauto V. LANDSBERGIO (g. 1962) filmų antologiją. 5 DVD rinktinėje – dvidešimt keturi režisieriaus kino kūriniai. Tarp jų – vaidybiniai filmai „Jonukas ir Grytutė“, „Kai aš buvau partizanas“, kino menininko Jono Meko, rašytojų Nijolės Miliauskaitės, Vytauto Bložės, Grigorijaus Kanovičiaus – dokumentiniai portretai, filmai, skirti Lietuvos istorijos temoms: „Baladė apie Daumantą“ (apie partizaną Juozą Lukšą), „Partizano žmona“ (apie Nijolę Lukšienę), „Vilties prezidentas“ (apie politiką Kazį Lozoraitį), metafizinių temų link krypstančios kino juostos „Apie apreiškimus“ ir „Vilius Orvidas“.

Skaityti toliau

Jutimų logika ir pasąmonės blokai

Menotyrininkė Julija PETKEVIČIENĖ rašo apie Eglę KUCKAITĘ (g. 1969) – asociatyviojo meno filosofę. Jos kūryba kupina siurrealistiškų ir erotinių motyvų, minimalistinės raiškos ir gilių turinio parafrazių. Dailininkė yra įvaldžiusi tradicines grafikos technikas, kuria instaliacijas, tapybos darbus, sienos akcijas. Jos kūryba – daugiasluoksnė ir daugiaprasmė. Be tiesioginių nuorodų, menininkė provokuoja asociacijas į asmeninių prasmių paieškas. Keleto emocinių išgyvenimų nesuderinamumas, prieštaringumas, susijęs su dvejopu požiūriu į žmogų, daiktą ar reiškinį, yra vienas pagrindinių Eglės Kuckaitės kūrybos variklių.

Skaityti toliau

Smagus teatro žmogus

Mykolas SMAGURAUSKAS (1935–1992) – ilgametis Lietuvos akademinio dramos teatro ir vienas pirmųjų Vilniaus mažojo teatro aktorių. Nors šiam scenos menininkui visada tekdavo antraeiliai ar epizodiniai vaidmenys, jo kolegos iki šiol kalba apie didžiulį artisto atsidavimą savo profesijai. Aktorius skrupulingai kurdavo personažus, nesvarbu, ar tai būtų verslininkas Verneris Rimo Tumino režisuotoje „Tylioje naktyje“, ar jūrų plėšikas Bilas Irenos Bučienės pastatyme „Piteris Penas“. Teatro užkulisiuose Mykolas Smagurauskas švytėdavo linksmu būdu ir geraširde šypsena. Jis buvo žmogus, gal ne visada sutardavęs su teatro veteranais, tačiau lengvai rasdavęs bendrą kalbą su jaunesniaisiais. Apie šią jaunatvišką, kūrybingą, inteligentišką ir elegantišką Lietuvos teatro asmenybę rašo teatrologė Monika MEILUTYTĖ.

Skaityti toliau

„Tautos dainele, tu išlikai…“

Tautinio atgimimo metais (XIX a. pab.–XX a. pr.) muzikų dėka lietuvių poetų sukurtos eilės neretai patirdavo stiprių sklaidos impulsų. Profesionalų ar mėgėjų parašyti choriniai kūriniai gebėjo dar įtaigiau, visuotiniau žadinti tautiškumą, ugdyti patriotinius jausmus, skiepyti idealus ar tiesiog puoselėti meninį skonį. Ko gero, dažniausiai amžininkai tuo metu rinkosi MAIRONIO (1862–1932) poetinio žodžio ištarmę – eilėraščius, religines giesmes, balades, dramas, libretus. Jubiliejiniai poeto metai paakino muzikologę Vytautę MARKELIŪNIENĘ konkrečiau apžvelgti

Skaityti toliau

Trys žingsniai į teatrą

Teatrologės Gražinos MARECKAITĖS esė pasakojama apie autorės pirmuosius teatrinius įspūdžius Antrojo pasaulinio karo ir ankstyvojo pokario metais Vilniuje. Būsimųjų teatrologinių tyrimų ir „teatrologinės edukacijos“ pamatą sudarė įvairių žanrų teatro spektakliai: vokiečių okupacijos metais veikęs, lietuvių liaudies pasakas inscenizavęs Mykolės Krinickaitės lėlių teatras, pokario metais – Valstybinio operos ir baleto teatro, taip pat lietuvių dramos teatro (daugiausia rusų klasikos) pastatymai.

Skaityti toliau