Kategorija "Krantai"


Nuo geležinkelio tilto arba Kaunas–Vilnius, Žaliakalnis–Antakalnis

Rašytoja Gintarė ADOMAITYTĖ eseistiškai pasakoja apie dviejų svarbių Lietuvos miestų – Kauno ir Vilniaus – savastį. Prisimindama savo giminės istoriją, rašytoja bando ardyti stereotipus: dažnokai tiedu miestai yra priešinami, tačiau šios esė autorė juos jungia, bendrina. Savitu žvilgsniu regima ir Kauno, ir Vilniaus architektūra, tačiau Gintarei Adomaitytei už statinius ar kitus žmonijos kūrinius ne menkiau svarbesnė yra miesto nenugalėta gamta, jos amžinas pulsas.

Skaityti toliau

Netikėtai palietęs ir mano gyvenimą

Ji buvo labai graži prancūzaitė. Jis, vienas anų laikų impulsyvių romantikų, įsimylėjo ją vos išvydęs. Jautėsi beprotiškai apsvaigęs ne tik nuo išgerto vyno. Pirmoji spontaniškai šovusi mintis – žūtbūt gauti jai didžiulę puokštę gėlių.

Paryžius, vidurnaktis. Jis niekam nieko nesakęs išėjo į gatvę, susistabdė taxi ir ilgai važinėjo po miestą ieškodamas tų vienintelių, nepakartojamų gėlių, kurios būtų tokios gražios kaip jo staiga užsiliepsnojusi meilė. Kai tokių rado, prisiminė, jog nebežino adreso namų, kuriuose jo laukia vakarėlio draugai ir žavioji prancūzaitė.

Skaityti toliau

Lietuvos menininkų autoportretai: XX a. pabaiga–XXI a. pradžia

XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje, išsivadavę iš nusistovėjusių komponavimo normų, Lietuvos menininkai užsidarė savose erdvėse, autoportretą kreipė savita linkme, daugiau dėmesio skyrė saviraiškai, savianalizei. Kaip tik tokį autoportreto tipą pamėgo ir šiame dailėtyrininkės Ksenijos SUVOROVOS straipsnyje aptariami skirtingų kartų menininkai – Arvydas ŠALTENIS (g. 1944), Mindaugas SKUDUTIS (g. 1948), Šarūnas SAUKA (g. 1958), Žygimantas AUGUSTINAS (g. 1973). Greta išvardytųjų dailininkų išskirtinę vietą užima fotomenininkės Violetos BUBELYTĖS (g. 1956) autoportretai.

Skaityti toliau

Nesutikto (nesurasto) Dievo vaizdinys Algimanto Mackaus poezijoje

Algimantą Mackų (1932–1964) tikriausiai būtų galima laikyti viena svarbiausių bežemių figūrų. Iš Lietuvos su šeima pasitraukė gana anksti – 1944 metais. Visa jo kūryba, o galbūt labiausiai vėlyvasis rinkinys „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (1962) padarė nemažą įtaką šiuolaikinių lietuvių poetų savito kalbėjimo paieškoms. Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas Algimantui Mackui skirtame vakare yra pasakęs: „<...> formos srityje Mackus pasirinko neornamentuotos kalbos principą – stilistinį nuogumą, dažnais atvejais bendrą šių dienų avangardistinės poezijos žargoną, neišvengiamai vedantį į anonimiškumą“.

Skaityti toliau

Jonas Basanavičius asmeniniame ir viešajame gyvenime

Rašyti apie asmenybę, nutolusią per visą šimtmetį ir tapusią simboline figūra, skverbiantis į tokio žmogaus charakterį, nėra dėkinga užduotis. Patekusi į viešąją erdvę, ilgainiui ji nublanksta su prisegta visuomenei reikšmingų kelių savybių etikete, tad lieka bandyt pasekti realių įvykių ir situacijų pėdsakais ano meto laiškuose ir spaudoje. Raktiniai žodžiai Jonui Basanavičiui apibūdinti būtų mokslininkas, daktaras, romantikas ir suvalkietis. Tai akivaizdu autobiografijos tekste ir susirašinėjime. Įtikėjęs mokslo galybe poetiškos sielos jaunuolis, gimęs taupių, darbščių ir kieto būdo svajoklių krašte, veikloje vadovavęsis pozityvistinėmis nuostatomis, praktikoje, kaip gydytojų profesijos atstovas, rinkęsis taikias veikimo priemones. Kilmė, artimoji aplinka bei profesija neišvengiamai turi įtakos asmenybės brendimui, jos mąstymo ir veiklos ypatumams, o jei žmogui lemta tapti tautinio judėjimo lyderiu, tai galimas jo poveikis ir bendražygių vertybių pasirinkimui bei jų įgyvendinimo būdams.

Skaityti toliau

Meno pasaulio klajūnas

Žemaitija, kaip ir visa Lietuva, nuo seno garsi ne vien kasdiene duona. O būta šioje žemėje ir neeilinių talentų, peržengusių ne tik Žemaitijos, bet ir Lietuvos, net Europos ribas ir išėjusių į platųjį pasaulį. Ir kadangi ne tiek daug jų turėjome, juo labiau brangintinas kiekvienas – ypač kūręs prieškariu, kai Lietuva dar tik kėlėsi iš šimtmečių vergijos, ar neramiais Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu, kai mūsų Tėvynės vardas veik merdėjo už geležinės uždangos (šį terminą 1946 m. kovo 5 d. savo kalboje, pasakytoje Misūrio valstijos Fultono koledže, pirmasis pavartojo Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Winstonas Churchillis).

Skaityti toliau

Skraidantis Avinjono teatro festivalis

Žmonės neskraido? Netiesa! Kas to dar nematė, turėtų nuvažiuoti į Avinjoną. Žinoma, tai nesusiję su vietinių gyventojų genais, bet, manau, galima teigti, kad toks fenomenas ten egzistuoja. Vasaros įkarštyje Avinjoną apglėbia ne tik magiška teatro festivalio atmosfera, bet ir paslaptingas vėjas, vadinamas mistraliu.

Skaityti toliau

Kodėl verta atgaivinti sinagogas Lietuvoje?

Lietuvoje didėjant saugotinų objektų skaičiui, daugėja ir jų panaudos būdų. Kaip interpretuosime pãveldo objektą ar vietovę, pirmiausia lemia pasirinkimas, ką ir kaip saugoti, o išsaugojus – kaip pateikti visuomenei. Kultūros paveldas yra visa tai, kas paveldėta iš praeities; paveldas turi būti saugomas, pritaikomas visuomenės poreikiams, perduodamas ateities kartoms, kadangi jis užtikrina visuomenės tobulėjimą ir palaiko žmonių bendruomenę. Vis dažniau kultūros paveldas yra suprantamas kaip ištekliai, kuriuos būtina aktyviai naudoti, o ne pasyviai saugoti ateities kartoms. Paveldas žmonėms svarbus ne todėl, kad jis egzistuoja, o todėl, kad jis yra kam nors pritaikomas, taigi būtina sukurti tinkamą ir efektyvų kultūros paveldo vadybos modelį.

Skaityti toliau

Žmonės ir daiktai Otaro Joseliani kine

Kodėl neretai atrodo, kad Otaro Joseliani filmų veikėjai yra ne tik žmonės, bet ir daiktai? Sudužusi senovinio servizo lėkštė, iš rankų į rankas keliaujantis vogtas paveikslas, Afrikos genties dievukų skulptūrėlės, kilmingų damų baldai, nesunešiojamas senelio švarkas… Visi šie daiktai patiria daugybę permainų ir gyvena kupiną nuotykių gyvenimą. O žmonės, atvirkščiai, dažnai primena prisukamas lėlytes, neištrūkstančias iš inertiško gyvenimo rato, – jas „prisuka“, t. y. šį grakštų mechaninį „baletą“ valdo ir įdėmiai stebi, sąmojingas, bet sykiu negailestingas nematomas lėlininkas.

Skaityti toliau

Troškimų medis

Rytą jis išeina į terasą, patirdamas gaivaus oro gūsį iš spindinčios žalumos, vešinčios apačioje. Kol abiem akimis stebi putojančią Rioni upę, belaukdamas atplaukiančių argonautų, nuo didžiulės kitame slėnio šlaite stūksančios liepos atskrenda varna ir nutupia šalia jo ant žydinčios akacijos. „Kar kar kar…“ – garsiai sukarksi varna. „Obau“, – iš nuostabos taria jis, nepastebėdamas atplaukiančio Jasono.

Skaityti toliau