Kategorija "Kultūros Barai"


garsinė invazija į viešąsias erdves

Prancūzų muzikologo Jacques’o Amblard’o straipsnyje „Privaloma muzika“ aptariama problema – pavadinkime ją garso invazija į viešąsias erdves – nėra nauja, apie tai kartais užsimenama, ir ne tik muzikiniuose kontekstuose. Bet ji palyginti mažai nagrinėta, labai neišsamiai aptarta. Lietuvoje šis fenomenas atsirado tarsi neišvengiamas demokratijos atributas. Apie jį nebuvo plačiau rašyta, bet su juo jau bandyta kovoti (turiu omenyje muzikologo Viktoro Gerulaičio akcijas). Galėtume klausti, koks ryšys tarp demokratijos ir garso invazijos, bet vieno atsakymo čia turbūt nėra.

Skaityti toliau

Susikertančios žvilgsnių perspektyvos

Susidomėjimas visuomenės sankloda ir fotografijos reikšme įvairioms bendruomenėms identifikuoti ar net joms telkti šiandien tapo ryškia tarptautine tiek fotografų kūrybos, tiek fotografijos teorijos tendencija. Žinoma, tai nėra naujas reiškinys – menininkų dėmesį visada traukdavo socialinio spektro kraštutinumai, visuomenės „dugno“ ir „elito“ gyvenimas. Tai patvirtina daugelis gerai žinomų istorinių nuotraukų, kurias sukūrė socialiai angažuoti ar tiesiog smalsumo vedami fotografai. Ankstyviausi pavyzdžiai – XIX a. antroje pusėje pasirodžiusi škotų fotografo Johno Thomsono knyga „Gatvės gyvenimas Londone“ (Street Life in London), to amžiaus pabaigoje išleistas danų kilmės JAV fotografo Jacobo Riiso albumas „Kaip gyvena kita pusė“ (How the Other Half Lives).

Skaityti toliau

Turistai, bendruomenė ir Tytuvėnų vargonai

Daugelis Europos Sąjungos fondų, numatančių galimybę restauruoti paveldą, nurodo, kad būtina sąlyga lėšoms gauti yra turizmas. Tai ne kartą buvo minima ir 2013 m. lapkričio 13–14 d. Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Kultūros paveldas ir ES strategija Europa 2020 – siekiant integruoto požiūrio“.

Skaityti toliau

Apie meilę Islandijai, „Sielos krantus“ ir kitus apreiškimus

Argi gali lietuvis nemylėti Islandijos – mažytės tolimos šalies, kuri kone iškart po Sausio įvykių pirmoji drąsiai pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe? Savo dėkingumą esame reiškę ne viena skambia pilietine ir kultūrine akcija: jau tapo tradicija birželio 17-ąją, Islandijos nepriklausomybės dieną, šios šalies garbei pavadintoje gatvėje garsiai tarti: „Ačiū tau, Islandija.“ Pilietinių iniciatyvų dirbtuvės „Balta arbata“ atstovo Manto Tito Urbono pastangomis šią akciją lydi smagūs islandiškos tematikos renginiai: kultūriniai, politiniai, kulinariniai.

Skaityti toliau

Socialinė reklama – Šokiruojanti ar pozityvi?

Per pastaruosius keletą dešimtmečių tūkstančiai socialinės reklamos kampanijų stengėsi atbaidyti žmones nuo rūkymo, narkotikų vartojimo, skatino saugoti miškus, daugiau laiko skirti savo vaikams, reguliariai tikrintis sveikatą, agitavo aukoti, įsivaikinti, nesmurtauti, balsuoti ir t. t. Tačiau socialinių reklamų tyrėjai dar ir šiandien neturi aiškaus atsakymo į esminį klausimą: „Ar socialinė reklama daro norimą poveikį?“ Apibendrinus literatūros ir tyrimų rezultatus, aiškėja, kad tai priklauso nuo pasirinktos tikslinės auditorijos, nuo kalbėjimo tono, nuo aprėpties ir sklaidos, nuo tinkamai pasirinktų žiniasklaidos priemonių, nuo strategijos ir taktikos, kuri taikoma socialinės reklamos vartotojams motyvuoti ir informuoti, – ar jie bauginami, ar šokiruojami, ar stengiamasi skatinti pozityvius jų jausmus.

Skaityti toliau

Formos ir formulės menų ir mokslų sankirtose

Meno ir mokslo santykių problemos iškyla nuolatos, kartu iškeldamos ir pažinimo, ir pažinimo patikimumo klausimus. Galima žvelgti apibendrintai: menus ir mokslus sieja tiek paralelinės, tiek susikertančios, tiek priešpriešinės linijos. Sakau: menai ir mokslai, nes daugiskaitose ryšių daugiau, daugiskaitinės apibrėžtys ne tokios griežtos kaip vienaskaita. Medžio konkretybė neišsemiama, o medžių klasė ir apibūdinama, ir klasifikuojama. Menų ir mokslų sąsajos, sanglaudos ir prieštaros beribės, istorija pateikia daug įvairių atvejų. Leonardas da Vincis labiausiai žinomas kaip genialus menininkas, bet XV–XVI a. Italijos mokslui taip pat atstovauja šis vardas. Mokslininkus gali patraukti kūryba – tai dažnesnis žingsnis.

Skaityti toliau

Teatras ir mirtis Rygoje

(…) Būtent prie Laisvės paminklo lapkričio 18-ąją latviai rinkosi minėti savo šalies Nepriklausomybės 95-erių metų sukakties, dainavo tautines dainas. O jau po keleto dienų čia buvo deginamos žvakės, tyliai meldžiamasi. Šalį prislėgusio gedulo fone Laisvės paminklas tapo ženklu, bylojančiu, kad vienos laisvės žmogus tikrai niekada neturės – laisvės nemirti.

Skaityti toliau

Ar tikrai nebėra Itakės?

Nuo 2013 m. spalio 18-osios iki 2014 m. sausio 26-osios Briuselio menų centre BOZAR veikia paroda „Jonas Mekas / Fluxus siena“, surengta Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga. Projektą inicijavo LR kultūros ministerija, jį organizavo Nacionalinė dailės galerija ir BOZAR EXPO, bendradarbiaudami su Jono Meko vizualiųjų menų centru ir Tarptautinių kultūros programų centru Vilniuje. Kuratorius – Liutauras Pšibilskis.

Skaityti toliau

Baletas Lietuvoje – tarp žemės ir dangaus

Jau kelerius metus Lietuvos baletui vadovauja lenkų choreografas Krzysztofas Pastoras ir Rūta Butvilienė. Per trumpą laiką įvykę pokyčiai baleto repertuare ir apskritai trupės gyvenime atvėrė estetines prieštaras, susijusias su šio žanro ypatybėmis. Baletas, nepaisant specifinio sąlygiškumo, gali būti realistinis, „žemiškas“ arba – tas jam gerokai natūraliau, – pakylėtas į aukštumas, o romantiniai baletai (pavyzdžiui, „Žizel“, „Bajaderė“) suderina ir viena, ir kita. Vienur vyrauja abstraktus šokis, choreografiniai sprendimai, kitur – pantomima, režisūrinės mizanscenos. Visa tai remiasi ne vien klasikinėmis ar neoklasikinėmis šokio formomis, bet ir šiuolaikine plastika, šokio teatru.

Skaityti toliau

NEBLĖSTANTYS KREMLIAUS KINO APŽAVAI, arba SENA PROPAGANDA SU NAUJU PADAŽU

Pastaruoju metu kiek drąsiau imama kalbėti apie neigiamą Kremliaus propagandos poveikį Lietuvos visuomenei. Dar visai neseniai, rizikuodami, kad bus apšaukti paranoikais, viešai tą aptardavo tik pavieniai žurnalistai, politologai, politikai, šiaip įžvalgesni piliečiai. Tačiau dabar šią skaudžią problemą šiek tiek atviriau įvardijo net pats Valstybės saugumo departamentas, kurio veiklos ataskaitoje ne be pagrindo teigiama: „Prieš Lietuvą yra vykdoma aktyvi informacinė, ideologinė ir istorijos „perrašymo“ politika.“

Skaityti toliau