Kategorija "Kultūros Barai"


Kristijonas Donelaitis Vydūno akimis

Taip jau buvo lemta, kad didžiam XX a. Prūsijos lietuviui Vydūnui teko padėti bene paskutinius lietuvių raštijos šiame krašte taškus. Pradžią jai savo katekizmo prastais žodiais lietuvinkump ir žemačiump 1547 m. davė Martynas Mažvydas, o XVIII a. į pasaulinio lygio aukštumas savo „Metais“ iškėlė Kristijonas Donelaitis. Paradoksalu: nors pirmąją lietuvišką ne tik šio krašto, bet ir visų lietuvių knygą – minėtąjį katekizmą (ne kopiją, o Karaliaučiuje spausdintą originalą) galime net ir pavartyti, užsukę į Vilniaus universiteto biblioteką, nors „Metai“ šiandien milijoniniais tiražais įvairiomis pasaulio kalbomis pasklidę po didžiąją planetos dalį, tačiau bene paskutinioji užnemunės Rytprūsiuose, Tilžėje, atspausdinta lietuviška knyga, kurios autorius – Vydūnas, atrodo, dingusi amžiams.

Skaityti toliau

Tarp fotografijos ir metaforos, arba 1974–2014: Koks čia keturiasdešimtmetis?

Vilniuje, Parodų rūmuose (dabar ŠMC), 1974-ųjų pavasarį buvo rengiama Respublikinė portreto paroda. Aš, ką tik baigęs Dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), nutariau dalyvauti. Tada dirbau dailininku Filharmonijoje, turėjau dirtuvę, kur dariau muzikinio repertuaro, koncertų reklamas, ten tapiau ir savo paveikslus, kūriau ekslibrisus. Sugalvojau nutapyti portretinį triptiką, kurio herojai – mano artimieji iš Lepšių kaimo. Kartą paklausiau tėvą, koks menas jam patinka labiausiai. „Na, kad būtų kaip tikra“, – atsakė. Nutariau išpildyti tą pageidavimą.

Skaityti toliau

„Klasikinė“ raganų medžioklė

Šiemet balandžio 11 d. Seime vyko konferencija „Savižudybių prevencija ir destruktyvusis menas“, kurią organizavo Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė kartu su Lietuvos kultūros kongreso taryba. Ar kultūra gali veikti taip destruktyviai, depresyviai, kad pastūmėtų net į savižudybę? Tai opi ir skaudi problema, kurią būtina kelti į viešumą. Puiki iniciatyva su meno, inteligentijos atstovais, Seimo nariais padiskutuoti apie kultūros vertybes, apie meno funkcijas plačiąja prasme, apie socialinę jo įtaką, ypač jaunimui.

Skaityti toliau

Nuo krizės prie galimybių: naujųjų humanitarų manifestas

Humanitariniai mokslai, kaip pabrėžia daugelis šaltinių, šiuo metu patiria daugialypę krizę, kuri apima keletą organiškai susijusių aspektų: humanitarinių mokslų vaidmuo ir įtaka visuomenėje silpsta, jų populiarumas tarp studentų ir mokslininkų mažėja, o humanitarų – žinių kūrėjų ir skleidėjų – įvaizdis blanksta.

Skaityti toliau

(NE)BŪTINYBĖ: KAIP ATSIMENAME 1991-ųjų SAUSIO 13-ąją?

Teatrologės Godos Dapšytės, latvių dramaturgo Janio Balodžio, lietuviams neblogai pažįstamo ir mylimo latvių režisieriaus Valterio Silio ir aštuonių jaunų lietuvių aktorių „Barikados“ Nacionaliniame dramos teatre pasirodė tiesiog nepadoriai laiku. Šis spektaklis, ryžęsis priminti laisvės kovų metą, turėjo tokį šiuolaikinės politinės realybės „režisierių“ išprovokuotą epilogą, kokio geriau, aišku, nebūtų turėjęs. (Ne)pasisekė! Po premjeros parėjus namo, buvo galima, tiesą sakant, privaloma įsijungti LRT – vietoj Eurovizijos, apie kurią valiūkiškoje „Barikadų“ įžangoje E. (Monika Vaičiulytė) sako: „Latviai už mus nebalsuoja“, todėl „turime jų nekęsti“, dainų atrankos buvo tiesiogiai transliuojami įvykiai iš Kijevo Nepriklausomybės aikštės.

Skaityti toliau

Realybė, fotoatvaizdas ir pinigų spindesys

Kur dabar yra realybė? Where is the real now? Toks klausimas vis keliamas, aptariant šiuolaikinį fotografinį, ypač skaitmeninės atmainos, atvaizdą, ir jo vietą šiandieninėje vaizdų kultūroje. Ką fotoatvaizdo virsmas skaitmenine byla pasako apie dabarties kultūrą apskritai? Kokius socialinius procesus slepia arba skatina atvaizdo tapimas virtualiu dvinariu failu?

Skaityti toliau

KĄ BYLOJA VIENIŠI KRYŽIAI

Aukštaitija žavi savo ežerais, šviesiais pušynais, vaizdingomis apylinkėmis. Jeigu nuo Molėtų pasuksime Labanoro link, važiuosime nuotaikingu banguotu plentu – nuo vieno kalnelio kilsime ant kito, matysime laukus, išsimėčiusias kaimų sodybas, už miško išvysime nuostabaus grožio Baltųjų Lakajų ežerą. Vaizdingi ežero krantai, salos ir įlankos, nepaprastai skaidrus vanduo… Vilniaus universiteto studentų biologų palapinių stovykla buvo įsikūrusi šiauriniame ežero krante, prie žvyruoto paplūdimio, netoli Mindūnų kaimo. Vienoje iš sodybų gyveno miela, nuoširdi moteris Elena Rusteikienė. Prižiūrėjo nedidelį savo ūkelį, laikė dvi karves, kasdien duodavo studentams puskibirį šilto pieno. Netoliese, buvusios jos tėvų sodybos vietoje, rymojo aukštas kryžius.

Skaityti toliau

Reginių ir technologijų hipnozė

Arthuras W. Huntas III magistrantūros studijas baigė Marshallo universitete Vakarų Virdžinijoje, filosofijos doktoratą įgijo Pietų Misisipės universitete (JAV). Tenesio universiteto Martine komunikacijų profesorius tyrinėja medijų ekologiją, siekdamas išryškinti kultūrines jų kaitos pasekmes, analizuoja, kokį poveikį naujosios technologijos daro Vakarų socialinei tvarkai, mąstymo įpročiams, viešajam diskursui. Parašė knygas „Nykstantis pasaulis: vizualinės vaizdinijos garbinimas postmoderniajame pasaulyje“ (2003), „Išgyventi technopolį: esė apie balansą naujoje žmogaus sukurtoje aplinkoje“ (2013), savo tyrinėjimus skelbia mokslo žurnaluose Explorations in Media Ecology, Modern Age, Touchstone.

Skaityti toliau

Literatūrologijos milžino paunksmėje

Wolfgangas Iseris (1926–2007) priskiriamas prie svarbiausių praėjusio amžiaus literatūros teoretikų, palikusių ryškų, nedylantį pėdsaką. Visame pasaulyje žinoma jo įkurta originali literatūros tyrimų mokykla, paremta „estetinio atsako teorija“ (Wirkungsaesthetik), padarė didžiulį poveikį literatūros mokslui. Kartu su bendražygiais – pirmiausia Hansu Robertu Jaussu ir Jurijum Striedteriu, plėtojusiais literatūros „recepcijos“ (Rezeptionsaesthetik) teoriją, – „svorio centrą“ nuo autoriaus pozicijos perkėlė prie suvokėjo. Ši teorinė perspektyva rado šalininkų ne tik Europoje, bet ir kitapus Atlanto. Šiandien jau galima drąsiai teigti, kad Iseris priskirtinas reikšmingiausiems praėjusio amžiaus literatūros teorijos krypčių ir tendencijų kūrėjams, be to, šioje „gyvųjų ir mirusiųjų draugijoje“ jis užima išskirtinę vietą.

Skaityti toliau

garsinė invazija į viešąsias erdves

Prancūzų muzikologo Jacques’o Amblard’o straipsnyje „Privaloma muzika“ aptariama problema – pavadinkime ją garso invazija į viešąsias erdves – nėra nauja, apie tai kartais užsimenama, ir ne tik muzikiniuose kontekstuose. Bet ji palyginti mažai nagrinėta, labai neišsamiai aptarta. Lietuvoje šis fenomenas atsirado tarsi neišvengiamas demokratijos atributas. Apie jį nebuvo plačiau rašyta, bet su juo jau bandyta kovoti (turiu omenyje muzikologo Viktoro Gerulaičio akcijas). Galėtume klausti, koks ryšys tarp demokratijos ir garso invazijos, bet vieno atsakymo čia turbūt nėra.

Skaityti toliau