Kategorija "Kultūros Barai"


Teatras – publika – kritika

Permąstyti ir iš naujo apibrėžti teatro ir publikos santykius buvo vienas iš svarbiausių tikslų, kurių siekė daugelis XX a. teatro eksperimentatorių. Tačiau teoretikams ilgą laiką labiausiai rūpėjo aprašyti režisūrines strategijas, o ne publikos dalyvavimo spektaklyje būdus. Šiandien teatro publikos analizė tapo aktualia, netgi madinga, nors ir problemiška, teatro tyrimų dalimi. Kas yra publika? Ar galima apie publiką kalbėti vienaskaita, ar tik išskiriant įvairias publikos rūšis? Iš ko teatro kritikai ir mokslininkai sprendžia, koks yra žiūrovų atsakas?

Skaityti toliau

Raimundo Malašausko iššūkis Londono meno scenai

Šiuo metu Paryžiuje gyvenantis ir dirbantis Raimundas Malašauskas gerai žinomas šiuolaikinio meno pasaulyje, kuravęs parodas tokiose garsiose meno scenose, kaip Venecijos bienalė ar Kaselio Documenta. Naujausias jo projektas – liepos pabaigoje atidaryta paroda Londone, Lisson galerijoje.

Skaityti toliau

Kvėpuojanti Justės Janulytės muzika

Savo abstraktumu Justės Janulytės muzika yra pabaigos muzika, bet kartu ji nurodo ir į kažką pirmykščio, tolimo, stichiško. Į tai, ką jau užmiršome. Ji turi kažką iš pačios pradžios, kai forma dar nebuvo išskaidžiusi ir sukausčiusi elementarių medžiagos būvių. Kai erdvė buvo svarbesnė už laiką. Čia koncentruojamasi į vieną tembrą, į vieną patyrimo aspektą, į vieną išgyvenimą: trukmės, pulsacijos, vertikalės, bangos, cikliškumo. Šios muzikos specifika – beveik deklaratyvus diatoniškumas ir save kompensuojančių judėjimų statika. Galbūt pernelyg diatoninė, bet tuo ji išsiskiria iš savo amžiaus konteksto ir suskamba kaip alternatyva. Šią muziką reikia išgyventi, ji nėra atpažinimo objektas. Tai muzika be naratyvo, be figūratyvumo ir be įvykių. Ji yra mitinės atminties blyksnis.

Skaityti toliau

Šeimos likimas, apibrėžtas dingstančios ir išnyrančios Lietuvos

Gimiau Paryžiuje, buvau ketvirtas vaikas šeimoje. Ir mano mama paryžietė. Jos tėvai – emigrantai iš Lietuvos, atvykę į Prancūziją XX a. pradžioje. Tada Lietuva buvo carinės Rusijos dalis, bet netrukus, 1918 m., paskelbė Nepriklausomybę, ir jie svajojo sugrįžti. Arba kad bent jų trys dukros susituoktų su lietuviais. Aš, dar būdama vaikas, suvokiau, kad ne taip seniai vėl atsitiko kažkas, dėl ko negalime gyventi Lietuvoje… Ypač jaučiau, koks ilgesys apėmęs mamą, – juk ji buvo „persodinta“ du kartus. Gimusi Paryžiuje, čia susipažino ir susituokė su lietuviu iš Panevėžio, jos vyras (mano tėvelis) norėjo grįžti į Lietuvą, jiedu grįžo, gyveno čia dešimt metų, bet, 1940-aisiais užėjus sovietinei okupacijai, turėjo iš jos bėgti. Mamą, žinoma, traukė Paryžius, o tėvelis norėjo emigruoti ten, kur vyko dauguma, – į Kanadą ar JAV, kad galėtų būti tarp lietuvių.

Skaityti toliau

Tolerancijos poreikis – reakcija į Antrojo pasaulinio karo smūgį

Liepos pabaigoje vykusias Baltic Pride eitynes lydėjo ne tik diskusijos apie toleranciją, bet ir ta proga surengta konferencija, šiuolaikinio meno parodos, kino filmų programa, kiti renginiai. Režisierius Gintaras Varnas teatro scenoje ne kartą yra narstęs homoseksualumo temą, svarstęs apie tolerancijos ribas ir perspektyvas. Su Gintaru Varnu kalbasi Monika Meilutytė ir Ugnė Kačkauskaitė.

Skaityti toliau

…politinio korektiškumo rojuje*

Gali susidaryti įspūdis, kad pranešimo pavadinimas semantiškai prasilenkia su tuo, kas bus dėstoma. Teksto gamintojas taip nemano, jis tiesiog bandys politinį korektiškumą aptarti funkcionalumo kontekste, nes linkęs daryti išvadą, kad visi, taigi ir politiniai, naratyvai yra sumaniai konstruojami pagal rinkodaros jau išbandytą ir įtvirtintą metodiką. Įsigali (nemanau, kad čia tiktų žodis „įsitvirtina“) globalus „bepasaulis“ kapitalizmas, kurio drausminantis ir organizuojantis instrumentas yra politinis korektiškumas, pagrįstas rinkodaros naratyvu. Jei vis dėlto kils įtarimų, ar šio termino interpretacija pagrįsta, siūlyčiau situaciją vertinti kaip dar vieną „sąvokos privatizavimo“ precedentą – tokių jau netrūksta ir vis daugėja.

Skaityti toliau

Esu Pasaulio pilietė, gimusi, užaugusi Lietuvoje ir mylinti savo Tėvynę

Violeta Urmana (Urmanavičiūtė), g. 1961 m. Jūrėje, Marijampolės rajone, – garsiausia visų laikų Lietuvos dainininkė, pelniusi pasaulinę šlovę. Ji debiutavo kaip mecosopranas Kundry (Richardo Wagnerio „Parsivalis“) ir Eboli (Giuseppe’s Verdi’o „Don Karlas“) vaidmenimis, o lūžis įvyko, La Scaloje dainuojant Azučeną (Verdi’o „Trubadūras“), kai, anot dainininkės, pats balsas pasirinko kitą kelią, pasukęs į soprano repertuarą. Kaip sopranas ji debiutavo 2001 m. Bairoito festivalyje Zyglindos vaidmeniu (Wagnerio „Valkirija“), 2002 m. Milane atliko Christopho Willibaldo Glucko „Ifigenijos Aulidėje“ pagrindinę partiją, o 2003 m. Edinburgo festivalyje pasirodė, įsikūnijusi į ledi Makbet vaidmenį. Nuo to laiko jos atliekamas Aidos, Amelijos, Elizabetos, Džokondos, Leonoros, Normos, Zyglindos, Izoldos partijas visos pagrindinės pasaulio operos scenos įtraukė į savo aukso fondą. Solistė dainuoja, diriguojant žymiausiems dirigentams Claudio Abbado, Danieliui Barenboimui, Pierre’ui Boulezui, Jamesui Levine’ui, Zubinui Mehtai, Riccardo Muti’ui, Semionui Byčkovui ir kitiems.

Skaityti toliau

Nacionalumo atgimimas, arba kuo stebinsime Europą

Mažosios tautos XXI a. netikėtai vėl gavo galimybę atsidurti dėmesio centre. Visai neseniai Europos Sąjungos Tarybai pirmininkavo Airija, dabar to ėmėsi Lietuva. Šalis, kurios įvaizdis pasaulio žiniasklaidoje nėra itin patrauklus, pretenduoja nustebinti ne tik atvykstančius aukščiausius Europos pareigūnus, bet ir visus, kas šį pusmetį apsilankys mūsų sostinėje. Visi įvykiai, kultūrinės programos tiesiog privalo tapti begaline superlatyvinių šūkių virtine, demonstruojančia nacionalines vertybes ir privalumus. Gal net eilinis Europos pilietis pagaliau liausis Lietuvos sostine vadinti Rygą, gal atgaus prarastą populiarumą net seniai nusivainikavusi „antroji“ lietuvių religija – krepšinis … Žodžiu, desperatiškai bandome, nes privalome, o gal ir galime, nustebinti Europą.

Skaityti toliau

Lyginant nesulyginama: multikultūrinis švediškumas versus Baltijos šalių tautinis valstybingumas

Su Andreasu Johanssonu HEINÖ ir Niklasu BERNSANDU kalbasi Tomas KAVALIAUSKAS.

Skaityti toliau

Gedimino sapnas, arba Triukšmas dėl noise’o

Apie užšalusias performatyvias 9-ojo dešimtmečio jaunųjų dailininkų ir kompozitorių praktikas Justina Žukauskaitė kalbasi su Gediminu Urbonu.
Aptardami ankstyvuosius Lietuvos performansus ir tolesnę šio meno raidą, nuolat susiduriame su menotyros švelniai demagogizuotais „užšalusiais“ faktais. Novatoriškiausiu laikomas laikotarpis po 1990-ųjų. Tačiau 2011 m. išleistoje knygoje „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“, sudarytoje Kęstučio Šapokos ir Vytauto Michelkevičiaus, šiuolaikinio meno istorija paankstinama ir siejama su spalvinguoju 9-uoju dešimtmečiu.

Skaityti toliau