Kategorija "Kultūros Barai"


Tarpinė kasdienybės keleivio stotelė ir teatras

Kai imiesi rašyti apie iškilesnį žmogų, kurį, atrodo, gana gerai pažinojai, staiga liūdnai susimąstai: kaip mažai galime pasakyti apie netrumpus vieni kitų gyvenimus! O tiek, regis, patirta… Ir vis dėlto bandai paliudyti bent vieną kitą to žmogaus bruožą. Nes jauti pareigą priminti apie jį ir nori prisiminti pažintį su juo, palikti pagarbos ženklą – padėti dar vieną baltą akmenėlį istorijos atmintyje, nelyginant skulptorės Elenos Gaputytės instaliacijoje „Tylus liudijimas“.
Algirdas Landsbergis buvo vienas šviesiausių, pagal kultūrinius interesus man artimesnių žmonių, kuriuos sutikau, atsidūrusi išeivijoje. Plačių pažiūrų intelektualas, tipiškas universitetinis inteligentas – profesorius, kiek primenantis amžiną studentą, buvusį krepšininką, artistiškos prigimties paskaitininkas, rašytojas, dramaturgas, švelnia ironija blyksintis pašnekovas.

Skaityti toliau

Trauminės atminties atšvaitai šiuolaikinėje lietuvių dramaturgijoje

Die Welt ist Traum/Pasaulis yra trauma“, – šios Sigito Parulskio eilutės iš eilėraščių rinkinio „Mortui sepulti sint“ taikliai perteikia patį traumos mechanizmą: semantiniai ryšiai prarasti, lieka tik asociatyvių vaizdinių pynė, susiejanti sapną su trauma, mat pažodinis vertimas iš vokiečių kalbos turėtų būti „pasaulis yra sapnas“. Trauminę patirtį – sukrėtimus, kurių padariniai ilgai neišnyksta, Parulskis tyrinėjo ir pjesėje „P. S. Byla O. K.“, aktualizuodamas sovietmečiu patirtas traumas, ypač susijusias su mokykla, su kariuomene. Gintaro Grajausko pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ tema – sovietų valdžios prievarta, nukreipta į asmenybę, beje, prasiveržianti dar ir dabar, tik jau kitomis formomis.

Skaityti toliau

Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas

Pasaulis kalba apie krizę. Šalių krizę, kapitalizmo krizę, humanizmo krizę.

Tiesą sakant, tai daugiau negu krizė. Žmonija tiesiog priėjo ribą. Pasaulis visur pasiekė plėtros ribas. Kalbos apie krizę yra reakcija į tas ribas.

Šiandieniniais tempais vykstanti demografinė plėtra gali baigtis katastrofa dar šiame šimtmetyje.

Žmonijos poveikio gamtinei aplinkai destruktyvumas akivaizdus jau šiandien: klimato pokyčiai, dykumėjimas, senkantys geriamojo vandens ištekliai ir pan.

Skaityti toliau

Blogas valdovas?

Formuluodamas šešis klausimus, susijusius su Mindaugo epocha, Zenonas Ivinskis didžiausią dėmesį skyrė politinėms, iš dalies krikščionybės priėmimo problemoms. Ir tai natūralu, nes Lietuvos valstybės susiformavimo, Mindaugo genealogijos, Mindaugo sostinės, Mindaugo donacinių dokumentų autentiškumo, Mindaugo apostazės ir jo veiklos vertinimo klausimai yra pamatiniai, lemiantys istoriografų interpretacijas. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Mindaugo giminės kilmė ir genealogija, dėl šaltinių trūkumo, ko gero, taip ir liks neišspręsti. Į kai kuriuos kitus jau duoti tam tikri atsakymai, pavyzdžiui, aptartas Mindaugo donacinių dokumentų autentiškumas.

Skaityti toliau

Ką architektūra sako apie žmogų ir visuomenę

Po išsamių Almanto Samalavičiaus interviu, kuriuose iškilūs architektūros ir urbanistikos autoritetai – Leonas Krieras ir Nikosas Salingarosas atvirai dėsto savo nerimą ir nusivylimą civilizuotų šalių urbanistikos realybe (KB nr. 5), regis, nebėra ką pridurti. Ypač prie teiginio, kad modernizmo smegenys mirė jau prieš gerus penkis dešimtmečius. Tačiau šis besmegenis monstras dauginasi netgi dar agresyviau, nei turėdamas gyvas smegenis. Veikia, maitinamas realiai neuždirbtų pinigų (tokiais laikytinos ir kosminės pajamos iš neatsakingo gamtos išteklių eksploatavimo, iš rizikingų spekuliacijų finansų ir akcijų rinkose). Tai pasaulinė problema, nes galingieji verslo malūnai iš esmės visur nekreipia dėmesio į humaniškas Naujosios urbanistikos idėjas.

Skaityti toliau

Ramybė mirties saloje?

Giedriaus Kuprevičiaus baletas „Čiurlionis“ – naujas originalus kūrinys apie svarbiausią XX a. Lietuvos menininką, pastatytas tarptautinės komandos, – geras pretekstas popremjeriniams pokalbiams, greitoms recenzijoms, ilgesnių apmąstymų reikalaujantiems vertinimams. Trys premjeriniai spektakliai (gegužės 24, 25 ir 26 d.) parodė, kaip tvirtėja baleto kūrėjų koncepcijos įtaiga.

Skaityti toliau

Kas tos bakchantės: paleistuvės ar pranašės?

Graikų mitologija ir antikinėmis Eschilo, Sofoklio, Euripido tragedijomis susidomėję skaitytojai lietuvių kalba išleistoje „Graikų literatūros chrestomatijoje“ susiras nuorodą, kad mainadės – tai dievo Dioniso žynės ir garbintojos. Pagal paaiškinimą, išverstą iš senosios graikų kalbos, toks jų vardas reiškia „pamišusios, netekusios proto“. Visi antikinių vardų žinynai kartoja, kad mainadės, kitaip tiadės ar basaridės, – tai šėlstančios, siautėjančios, paskui dievą Dionisą pulkais lakstančios jaunutės jo palydovės ir gerbėjos. Tačiau dažniausiai jos vadinamos bakchantėmis (gr. Βάκχαι,), nes dievą Dionisą šlovindavo ir šaukdavo Bakcho vardu. O tas gražuolis, šviesiagarbanis, kvapniaplaukis Dionisas – tai galingas daugiavardis dievas: ir Bakchas, ir Jakchas, ir Dzagrėjas, ir Bromijas, ir Basarėjas, ir Enijas, ir Euchijas, ir Liėjas.

Skaityti toliau

Kaip katinai uodegomis gaudo peles

Mažai kas tiki, kai pasakoju apie savo katinus, kurie uodegomis gaudo peles. Šį kartą nutariau apie tai parašyti. Esu skaitęs daug visokių knygų, bet apie tai nieko panašaus nesu aptikęs.

Kaip katinai uodegomis gaudo peles, papasakosiu toliau, nes pradėjęs rašyti pajutau, kad pasitaikė gera proga daugiau papasakoti apie katinus, kurių mano gyvenime buvo daugybė: pilkų, rainų, juodų, pūkuotų, meilių, piktų, išdavikų, apsimetėlių, taikdarių, vagišių, paukštelių žudikų, guodėjų, tinginių, kovotojų, skundikų, įkyrių, miegalių, melagių, neklaužadų, ištikimų draugų ir tikrų niekšų, niekintojų, bet vis dėlto mylimų. Štai su kuo mums, žmonėms, tenka susidurti, nors ir taip gyvenime su kaupu viso to užtenka! O dar katinai!

Skaityti toliau

Atsilikimo baimė apakina jos aukas

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI TEMA: Ur AUTORIUS: Almantas Samalavičius DATA: 2013-05 Atsilikimo baimė apakina jos aukas Almantas Samalavičius Su architektu, architektūros teoretiku ir urbanistu Leonu Krieru kalbasi Almantas Samalavičius Leonas Krieras – belgų architektas, architektūros teoretikas ir urbanistas gimė 1946 m. Liuksemburge. Štutgarto universitete studijavo architektūrą, trejus metus dirbo architekto Jameso Stirlingo studijoje, vėliau kūrė Anglijoje, dėstė […]

Skaityti toliau

Melas apie teisę: neklyskime ir neklaidinkime

Tiesą sakant, pati nebūčiau sugalvojusi įsigyti Kultūros barų, tačiau beveik prieš metus, per savo gimtadienį, buvau apdovanota šio žurnalo prenumerata. Nustebau du kartus: kai man buvo parinkta tokia dovana (kaip galėjo mano draugei ateiti į galvą tokia mintis?!) ir kai gavau pirmąjį numerį – pasirodo, čia rašo autoriai, kuriuos skaitau, o rašoma apie autorius, kurių kūryba domiuosi, apie spektaklius, kuriuos vis prisimenu, apie lankytas vietas, net apie ekonominius procesus ir bandymus juos suvokti, įvertinti kitaip (neįprastai). Tapau šio žurnalo gerbėja, nors skaitau jį gana neseniai. Net spėjau padaryti tam tikras išvadas apie turinį: redakcija supranta kultūrą plačiausia, kokia tik įmanoma, prasme – tai viskas, ką žmogus sukūrė. Tačiau viena akivaizdu – teisė, kuri yra ryškus ir reikšmingas žmonijos kūrinys, Kultūros barams, ko gero, neatrodo esanti verta, kad būtų aprašoma, analizuojama, nors kai kurie žurnalo autoriai dažnai reiškia savo nuomonę viešojoje erdvėje įvairiais teisiniais, ypač rezonansiniais, klausimais.

Skaityti toliau