Kategorija "Kultūros Barai"


Lietuvių kalbos mirtis

Viešasis diskursas sklidinas nerimo dėl lietuvių kalbos. Plaukus šiaušti ypač bando keletas temų: neraštingumas (Dainius Numgaudis: „Kad mes esame ir liksime lietuviškai kalbanti šalis – tai neginčijama. Tačiau ar mes išliksime lietuviškai rašanti tauta – apie tai jau ir Lietuvoje vis garsiau kalbama“; nepagarba, meilės kalbai stoka, kalbos sistemos griūtis (Irena Andrukaitienė: „Didesnės tautos mus verčia į mūsų kalbą įsileisti jų kalbų sistemas, verčia gėdytis, kad mes esame lietuviai, kad mes esame Lietuva“; skolintasi leksika (Romualdas Kriaučiūnas: „Keletas man užkliuvusių žodžių: reglamentuojančių, licencija, kompetencijos, prioritetu, autonomiškumo, indikacijomis, alternatyviu, konfidencialumo, profilaktikos“; užsieniečių pavardžių rašymas, ypač lietuviškuose pasuose (George W. Bush ar Džordžas V. Bušas).

Skaityti toliau

Vilniaus parkų šiandiena pagal medkirčių scenarijų

Vilniaus kaip žalio miesto įvaizdį sukūrė dideli plotai stichiškai ar planingai atsiradusių miškų, želdynų ir želdinių: parkai, skverai, įvairiausios žaliosios jungtys ir pavieniai medžiai. Kiekvienas iš jų turi savo kilmę, istoriją ir paskirtį, daugiau ar mažiau pakoreguotas žmogaus. Gamtos inkliuzų įvairovę miestas sulydo į kultūrinį vienį, savitą želdynų sistemą. Jos esmę ir galimybes galėtų apibūdinti gražūs žodžiai iš Andriaus Surgailio pernykštės parodos pavadinimo: Vilnius kaip parkas.

Skaityti toliau

Balsai iš Europos Rytų ir Vidurio

“Pokalbių apie Rytų Vidurio Europą“ dalyviai (bulgarų kultūros antropologas Ivaylo Ditchevas, rusų politikos filosofas, Jeilio universiteto profesorius Borisas Kapustinas, tyrinėtoja iš Tartu universiteto Maria Mälksoo, Bukarešto universiteto politinių mokslų katedros profesorius, buvęs Rumunijos prezidento patarėjas Catalinas Avramescu, Amsterdamo universiteto profesorė Anette Freyberg Inan, keletą metų gyvenusi Rumunijoje ir studijavusi tos šalies politinį klimatą, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius filosofas Gintautas Mažeikis, Varšuvos Tarptautinės kino dokumentikos akademijos direktorė Dorota Roszkowska, Norvegijos meno fondo „3,14“ tarybos pirmininkas Gøranas A. Ohldieckas) su knygos sudarytoju Tomu Kavaliausku aptaria platų temų spektrą, kuris pradedamas nuo geopolitinių paralelių tarp Balkanų ir Baltijos regionų, o baigiamas šiuolaikinės dokumentikos aktualijomis.

Skaityti toliau

Išnykusio proto ieškojimas

Būtų tikrai keista, jei kultūra kaip vertybė Lietuvoje netikėtai įgautų neginčijamą svorį tarp kitų svarių sričių. Kol kas daugiau esama veidmainiavimo ir apsimestinio susirūpinimo, vis padejuojant „dėl tokios neteisybės“. Pats kultūros ministras stebisi, kaip čia gali būti, kad jo kuruojama sritis atsidūrusi užribyje, tarsi anapus visuomenės interesų. O mes stebėsime, ką reikšmingo jis padarys, kad kitam ministrui nebereikėtų lieti nuostabos dėl tų pačių dalykų… Gal naujasis kultūros gyvenimo vairininkas neapsiribos tuo, kad pakeis vieną kitą iškabą, pavyzdžiui, Kultūros ir meno tarybą jau greitai pakeis (gal papildys?) Kultūros taryba, sako, nusižiūrėta nuo švedų… Matysime, ar lietuviška „kopija“ veiks taip skaidriai kaip švediškas originalas.

Skaityti toliau

Ar miestas pasmerktas būti estetine nelaime ir kelti ekologinę grėsmę?

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI TEMA: Europa AUTORIUS: Almantas Samalavičius DATA: 2013-04 Ar miestas pasmerktas būti estetine nelaime ir kelti ekologinę grėsmę? Almantas Samalavičius Su filosofu Rogeriu Scrutonu kalbasi Almantas Samalavičius Rogeris Scrutonas 1965 m. baigė filosofijos studijas Kembridžo universitete, ten pat apgynė doktoratą. Dėstė Kembridžo ir Londono, vėliau Prinstono ir Bostono (JAV) universitetuose. 1987 m. Anglijoje įkūrė […]

Skaityti toliau

Urbanistikos perspektyva, baigiantis naftos amžiui

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI TEMA: Urbanistika AUTORIUS: Almantas Samalavičius DATA: 2013-04 Urbanistikos perspektyva, baigiantis naftos amžiui Almantas Samalavičius Su rašytoju, socialiniu kritiku Jamesu Howardu Kunstleriu kalbasi Almantas Samalavičius  Jamesas Howardas Kunstleris, vartotojų kultūros poveikis miestovaizdžiui, urbanistinio planavimo klaidos, didmiesčių ateitis Jamesas Howardas Kunstleris, pripažintas amerikiečių rašytojas ir socialinis kritikas, gimė Niujorke 1948 m., baigė muzikos ir meno mokyklą, […]

Skaityti toliau

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI TEMA: Teatras AUTORIUS: Austėja Adomavičiūtė DATA: 2013-04 Nuo klasikos iki chuliganizmo Austėja Adomavičiūtė Nuo klasikos iki chuliganizmo   „Plėšikai“ ir „Julijus Cezaris“ pagal Artūrą Areimą   Boriso Dauguviečio auskaras šiemet įteiktas režisieriui Artūrui Areimai, apdovanotam „už naujų sceninės išraiškos formų paieškas“, nors dar prieš porą metų jis buvo priskirtas tiems, kurie ištikimi klasikinei […]

Skaityti toliau

Socialinių ir literatūrinių plotmių tarpusavio priklausomybė

Aižėjant postmoderniosios nihilistinės, ambivalentiškos pasaulėžiūros ir ja grindžiamos estetikos pamatams, pamažu keičiasi literatūros tyrimų kryptys, kritikai ir teoretikai ieško naujų atspirties taškų, kad galėtų kitaip pažvelgti į grožinės literatūros tekstus, atmetę diskursą, kuris iš esmės ignoravo vertybinį matmenį. Prestižinė anglų akademinė leidykla išleido straipsnių rinkinį, parengtą pagal pranešimus, skaitytus Vilniaus universiteto surengtoje mokslinėje konferencijoje „Literatūra ir visuomenė“. Tyrinėtojai iš įvairių Europos šalių aptaria literatūros sąsajas ir sąveikas su visuomene, remdamiesi įvairiomis metodologijomis, t. y. nelaiko savęs kokio nors vieno, juolab suabsoliutinto, tyrimų metodo adeptais (skirtingai nuo, pavyzdžiui, gana sektantiško lietuvių semiotikų būrelio, kurio nariai, regis, įsivaizduoja esant vienui vieną „tikslų“ ir „mokslišką“ raktą kultūros tekstams „atrakinti“, nors pats semiotikos guru Algirdas Julius Greimas gyvenimo pabaigoje rašė supratęs, kad tai buvusi tik iliuzija).

Skaityti toliau

Skaistybės kermošius moralinio nuopuolio fone

Kultūros barų nr. 2 Algimantas Gureckas, Šviesos sambūrio pradininkas, paskelbė tekstą „Audiátur et áltera pars“, atsiliepdamas į mano straipsnių ciklą „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“. Jis daro tokią išvadą: „Lietuva yra laisva ir nepriklausoma valstybė. Niekas iš šono jai neprimetė nei santvarkos, nei valdžios, ji turi tokią santvarką ir tokią valdžią, kokią pasirinko ir išsirinko Lietuvos piliečiai. Neteisinga dėl to kaltinti Santarą-Šviesą ar apskritai visus užsienio lietuvius. Argi jie siūlė Lietuvoje palikti sovietinę biurokratinę valdymo sistemą? Be to, nesvarbu, ką jie siūlė ar būtų siūlę, Lietuvos žmonės vis vien jų neklausė, į patarimus nekreipė dėmesio, tad išeiviai negali būti laikomi atsakingais už klaidingus šalies piliečių pasirinkimus.“

Skaityti toliau

Visuomenės priešas: teatras kaip viešoji sfera

Jonas Vaitkus, 2011 m. režisuodamas Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“ (LNDT), panaudojo modernistų atrastą principą, kai publika įtraukiama į veiksmą kaip pasakojime dalyvaujanti minia. Ibseno dramos 4-asis aktas vaizduoja pietinės Norvegijos kurortinio miestelio gyventojų bendruomenės susirinkimą kapitono Horsterio namuose. Meras ir kiti valdžios atstovai nori išgirsti viešąją nuomonę, kad galėtų priimti teisingą sprendimą, ar skelbti informaciją apie užnuodytą vandenį, ar jos neskelbti, kad nežlugtų kurorto verslas. Ibsenas šį svarbiausią modernios visuomenės atradimą – liberalų piliečių susirinkimą, stebintį, kritikuojantį ir keičiantį politikų sprendimus, vaizduoja labai ironiškai. Politikai pjesėje nė kiek nepanašūs į kuklius valstybės tarnautojus, greičiau primena vietinius feodalus, ginančius vien savo pačių naudą, viešajai nuomonei atstovaujanti laisvoji žiniasklaida čia yra ne tiesos, bet manipuliavimo įrankis, ir – svarbiausia – patys piliečiai pasirodo esantys trumparegiai, savanaudiškai susirūpinę vien privačiais interesais. Galima spėti, kad Nacionalinio dramos teatro žiūrovams, atsidūrusiems šių piliečių vietoje, po salę išsibarsčiusiems klakeriams laidant Ibseno parašytas ir pačių improvizuotas replikas, kyla prieštaringi jausmai. Viena vertus, jie kviečiami įsitraukti į polemiką, nes scenoje vaizduojami įvykiai labai primena politinį šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą, o daugelis frazių, nuskambančių per susirinkimą, pataiko tiesiai į dešimtuką, tarsi būtų paimtos iš naujausio laikraščio. Antra vertus, iš žiūrovų/piliečių šaipomasi tarsi iš apatiškos siaurakakčių minios arba „kompaktiškosios daugumos“, kaip ją apibūdina pagrindinis herojus – daktaras Stokmanas.

Skaityti toliau