Kategorija "Literatūra ir menas"


Lietuviški arbatvakariai, arba kitu keliu į Vasario 16-ąją

Išgerti kavos ar arbatos kuriame nors Vilniaus knygyne dabar ne naujiena. Ir knygą tuo pačiu metu gali pavartyti. Juk miestas – ne tik muziejai ar didieji statiniai, neretai įgrisę savo žinomumu, pagalvojęs net suvoki, kad nieko daug apie juos ir nežinai, nes tareisi viską žinantis. Kur kas įdomesni kiemeliai, apsupti savo atminties labirintais, arba, rodos, niekuo iš aplinkos neišsiskiriantys namai. Bet ne, tokių namų Vilniuje niekada nebuvo ir nėra, kiekvienas jų alsuoja savo buvusiu ir esamu gyvenimu, prasidedančiu nuo vartų gatvėje ar laiptinės vidinėje kiemo pusėje. Vienas jų Pilies gatvėje Nr. 40.

Skaityti toliau

Kino režisierius Gytis Lukšas: „Reikėtų paremti kokią nors savarankiško mąstymo programą“

Jei dar gyveni, tai negali atsiriboti nuo kitų žmonių: pasmerktas girdėti jų keliamą triukšmą, valgyti nevalgomą maistą, kvėpuoti užterštu oru… „Gyventi visuomenėje ir būti laisvam, nuo jos nepriklausomam, neįmanoma” – jums, be abejo, gerai žinoma šita mūsų kartai į smegenis implantuota frazė.

Skaityti toliau

John Keats

Šių Johno Keatso (1798 10 31–1821 02 23) odžių vertimus kadaise buvau paskelbęs almanache „Veidai”. Dabar užėjo noras juos dar pakrapštinėti, juo labiau kad angliškas penkiapėdis rimuotas jambas, kurį užsimoji taip pat penkiapėdžiu išversti lietuviškai, teikia neribotų tiek formos, tiek prasmių pasirinkimo galimybių. Taisinėdamas stengiausi patikslinti prasmes, nors verčiant griežta forma jos visada lieka ganėtinai lygiagrečios. Toks darbas pabaigos neturi.

Skaityti toliau

Po Nobelio ženklu

2013 metai Kanadai itin dosnūs ir reikšmingi – šios šalies literatūra pirmą kartą pelnė Nobelio premiją. Ji atiteko garbaus amžiaus novelistei, Šiaurės Amerikos skaitytojų numylėtinei Alice Munro, per savo netrumpą kūrybinį gyvenimą išleidusiai keturiolika apsakymų rinkinių ir pelniusiai šešiolika Kanados ir pasaulinės literatūros premijų. Post factum atsivėrė erdvė diskusijoms, ar Kanadoje nėra daugiau rašytojų, labiau nusipelniusių Nobelio premijos, buvo paminėtos kelios pavardės, tarp jų Margaret Atwood ir Michaelas Ondaatje, pasaulyje kur kas plačiau nei Alice Munro pagarsėjusių tiek savo kūryba, tiek visuomenine bei pilietine veikla.

Skaityti toliau

Kompozitorius Šarūnas Nakas: „Menininkai tėra patarnautojai kūrybos pasaulyje“

Skaitau tekstus užsienio portaluose, žiūriu britų ir prancūzų kultūrinę televiziją, ir neatrodo, kad žiniasklaida bruktų kokius nors man nereikalingus dalykus. Atvirkščiai, tai aš renkuosi, ką noriu, džiaugdamasis, kad atsirado toks informacinis komfortas. Seku ir lietuvišką internetinę žiniasklaidą, atsirinkdamas tai, kas man svarbu: ši procedūra visai nesudėtinga.

Skaityti toliau

Gruodžio skaitymai

Štai ir baigėsi metai, per kuriuos mano pasitikėjimas kultūrspaude iš „trapaus” virto „kritiškai mažu”, – drąsiai galėčiau jį vadinti nepasitikėjimu. Tai liūdina, nes aną sausį vis dar atrodė, kad imuosi pras­mingo, liūdną situaciją (kuri, – taip rodėsi, – niekam negali patikti) keisti padėsiančio darbo, o nūn jau kaip ir akivaizdu, jog visa liks tvyroti toje pačioje apgailėtinoje būklėje.

Skaityti toliau

Dailininkas Mikalojus Vilutis: „Ar gali Muncho „Šauksmas“ konkuruoti su degtine?“

Stengiuosi priklausyti nuo savęs, bet ne nuo pasaulio, esančio šalia. Esu atsiribojęs, bet ne todėl, kad man neįtinka tai, kas vyksta aplink, bet mano prigimtis tokia. Kitokiame pasaulyje taip pat būčiau atsiribojęs, bet kitokius paveikslėlius pai­šyčiau. Vadinasi, aplinka mane veikia. Bet mano prigimtis išlieka ta pati ir paveikslėliuose gražumo tiek pat išlieka. Esmė liktų ta pati, tik forma kita. Ne nuo pasaulio stengiuosi atsiriboti, o nuo to, kas man neįdomu, nuo manęs nepriklauso, ko neišmanau.

Skaityti toliau

Istorikai Lietuvos istorijoje

Tautos egzistencijos pamatas – jos kalba ir kultūra. Nustojusi puoselėti savo kultūrą, tauta išnyksta – išlieka tik istorijos analuose. Šis procesas akivaizdus: vienos tautos, naikindamos kaimynus, didėjo, kitos naikinosi pačios. Verta tai prisiminti ir aptariant savo istoriją: rasime epizodų, kai mus siaubė kaimynai ir kai patys nenorėjome būti savimi. Apie kaimynų skriaudas nemažai rašyta. O apie pačių norą atsisakyti savasties?

Skaityti toliau

Poetas Tomas Venclova: „Kultūra autentiškiausiai plė­tojasi be dotacijų“

Lietuvoje lankausi gal dažniau negu dauguma emigrantų, bet tik porą kartų per metus – kartais po kokį mėnesį, kartais trumpiau. Todėl lietuviškos žiniasklaidos pasaulis manęs negali itin aktyviai veikti, nors jį ir seku. „Brukamos pramogos” manęs neveiktų net ir tada, jei gyvenčiau Lietuvoje –­ jos man absoliučiai neįdomios. Politinėse diskusijose, kaip žinia, kartais dalyvauju, bet ne konkrečiais klausimais, apie kuriuos nenusimanau (be to, jiems dažniausiai gaila eikvoti laiką), o tada, kai diskutuojama apie svarbius visuomenės gyvenimo vektorius, apie kuriuos, tikiuosi, turiu šiokį tokį supratimą.

Skaityti toliau

Žiniasklaidos laikas (5)

2013 ir 2014-ųjų metų sandūroje vyko įdomūs dalykai. Gruodžio 20 d. Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas paskelbė laišką „Dėl Lietuvos tautos istorinės atminties įstatymo projekto”. Lietuvos istorikų profesionalų bendruomenę vienijanti ir jai atstovaujanti institucija minėtame laiške, adresuotame Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei, išreiškė susirūpinimą įstatymo projekte deklaruojamu siekiu įtvirtinti Lietuvoje „vieningą bendros istorijos praeities suvokimą” (iš įstatymo projekto „Aiškinamojo rašto”), kuriuo turėtų rūpintis Tautos istorinės atminties taryba.

Skaityti toliau