Kategorija "Literatūra ir menas"


Sovietinio kalėjimo „recidyvistas“…

Į atminimo lentos Vydūnui atidengimo Detmolde (Vokietija) iškilmes šią gegužę važiavau su malonia kompanija –­ dauguma buvo Vydūno klubo nariai, kai kurie – šiaip prijaučiantys, o dalis – Signatarų klubo atstovai (patys Kovo 11-osios akto signatarai ir jų artimieji). Ne vienas iš šios trisdešimt kelių žmonių draugijos, šiek tiek pažinotas ar visai nepažinotas, turėjo progos atsiskleisti gražia, intriguojančia briauna. Kai kada ištikęs naujumas priversdavo susigėsti –­ ir kaip aš lig šiol nežinojau!
Taip nutiko ir su gerbiamu signataru Baliu Gajausku, vyriausiu draugijoje, bet energija ir ištverme nė vienam nenusileidusiu.

Skaityti toliau

Modestas PITRĖNAS: Būti įtaigiu suokalbininku

Vien apžvelgiant šio pusmečio Modesto Pitrėno, Nacionaline premija apdovanoto už „platų kūrybinį mostą interpretuojant klasikinę ir šiuolaikinę muziką bei lietuviškos muzikinės kultūros sklaidą”, koncertus, atsiskleidžia jo kūrybos spektro įvairovė: š m. Nepriklausomybės dienai skirtas lietuviškos muzikos koncertas su V. Augustino „Maldos už Tėvyne” premjera Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, R. Wagnerio muzikos koncertas su Kauno miesto simfoniniu orkestru ir spektakliai šio didžiojo meistro savaitės metu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, septynioliktojo Vilniaus festivalio pradžios koncertas su Violeta Urmanavičiūte ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO). Tačiau koncertai Lietuvoje – tik dalis M. Pitrėno kūrybinės veiklos, jos geografija pastaraisiais metais apima Latviją, Vokietiją, Šveicariją, Lenkiją ir kitas Europos valstybes. Tad neatsitiktinai M. Pitrėno ir V. Urmanos tandemas drauge su LNSO šį rugsėjį iškilmingu koncertu, skirtu Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai, atstovaus mūsų šalies kultūrai Briuselyje.

Skaityti toliau

Iš ko išsivadavo Lipskis, pavadinęs Putino biografiją romanu?

2010 m. Stasys Lipskis parašė knygą „Amžiaus audrų paviliotas” apie Stalino saulę į Lietuvą parvežusį Justą Paleckį, kurioje, išplaudamas ribą tarp gėrio ir blogio, „taip stipriai nupudravo pagrindinį herojų – patikimą sovietų agentą nuo 1928 m., – kad šis tapo stačiai neatpažįstamas tiems, kurie gana gerai jį prisimena”1.

Skaityti toliau

Atsargiai, Thomas Bernhardas!

Likus dviem dienoms iki mirties penkiasdešimt aštuonerių metų austrų rašytojas Thomas Bernhardas pas notarą surašė savo paskutinę valią. 1989 m. vasario 10 d. testamente parašyta: „Nei iš mano paties man gyvam esant publikuoto, nei iš kur nors kitur po mano mirties esančio palikimo niekas, ką aš sukūriau ir užrašiau, nesvarbu, kokia forma, negali, kol galioja autorinės teisės, Aust­rijos valstybėje, kad ir kaip ši valstybė vadintųsi, būti statoma, spausdinama ir net viešai skaitoma. Primygtinai pabrėžiu, kad nenoriu turėti nieko bendra su Austrijos valstybe ir protestuoju ne tik prieš bet kokį kišimąsi, bet net ir prieš bet kokį šitos Austrijos valstybės artinimąsi prie mano asmens ir mano darbų – visiems laikams. Po mano mirties nė vienas žodis iš mano galbūt dar kur nors esančio palikimo, įskaitant laiškus ir užrašus, negali būti publikuotas.”

Skaityti toliau

Gal mums padės gudragalvis Odisėjas?

Vienas darbščiausių ir vienas drąsiausių kultūros darbininkų Jeronimas Ralys, nebūdamas nei poetas, nei rašytojas, o dienomis naktimis dirbantis vienišas provincijos gydytojas XIX amžiaus pabaigoje – XX pradžioje, kai neturėjome nei nusistovėjusios abėcėlės, nei bendrinės kalbos, ypač jos poetinio stiliaus, nutarė parnešti lietuviams dovaną iš pasaulio kultūros lobyno. Ryžosi, kaip rašo Izidorius Ignotaitis, „perplaukti savo nevilties jūrą Odisėjo keltu!”.

Skaityti toliau

Poezijos ištarmės

Gegužės 30 d. Rašytojų sąjungoje įvyko tradiciškai „Poezijos pavasario” metu rengiama konferencija. Lietuvos ir užsienio šalių poetai, literatūrologai šįkart diskutavo tema „Poezija – mano tarmė”. Konferencijoje pasisakė prof. Viktorija Daujotytė, dr. Elena Baliutytė, Erika Drungytė, Paskalis Riou (Prancūzija), Rozalie Hirs (Olandija), Heather Thomas (JAV) ir kiti. Publikuojame kai kuriuos pranešimus.

Skaityti toliau

Rolandas RIMKŪNAS – apie meną ir ataskaitas

Su VDA Kauno filialo dėstytoju Rolandu Rimkūnu kalbasi Kęstutis Šapoka.

Skaityti toliau

Horizontali Čiurlionio vertikalė

LNOBT didžioji rausva uždanga atitraukta, sceną aklinai dengia juoda užsklanda, o jai pakilus, trečdalį erdvės kairėje scenos pusėje užstoja tvirtai išbrėžtos lygiagrečios vertikalės; gilumoje boluoja grūdėtos faktūros ekranas ir grubiai išpjauta pažįstamo miško linija. Iki blizgių grindų leidžiasi ir kyla iš juostelių suformuoti stulpai, primenantys mūsų šiandieninio genialaus emigranto Žilvino Kempino tūbas. Įžangoje įėjus artistams kairioji griežtai suliniuota pusė mūsų akyse ima mirguliuoti, kelia apgaulingą optinį efektą, kuris trikdo ir kažką pasislinkusio jau pranašauja. Scenografija keisis nežymiai, bet iš esmės, iš spektaklio vidaus –­ herojus serga, jo psichika krinka, todėl visos pasaulio linijos ims virpėti, vertikalės plonės ir lengvės, kristalo struktūra keisis, atnešdama suirimą, beprotystę.

Skaityti toliau

Iš „gatvinio“ sąjūdiečio atsiminimų

Šis birželis ženklina mūsų naujosios eros 25-metį – iš pradžių laviruojant, prisidengiant „persitvarkymo” Sovietų Sąjungoje legitimumu burtasi keliui į Nepriklausomybę. Mūsų istorinė atmintis dabar linkusi Sąjūdį išgryninti iki idealiosios formos ir turinio: ak, kokia tuomet buvo vienybė, darna, pasišventimas!.. Tai suprantama – Tautos esminiai istoriniai momentai natūraliai apsigaubia legendos šleifu, o jos Simbolių statusą įgijusių įvykių ar personalijų „demaskavimas”, surandant juose psichologinių kliaudžių, nėra labai išmintingas. Vis dėlto prasminga pajusti lakoniškų vadovėlių skirsnių „virtuvę”, Istorijos gyvąjį procesą.
Skaitytojams siūlome paskutinio sovietinės Lietuvos politinio kalinio, KGB kalėjime kalinto už pogrindinės „Lietuvos ateities” ir „Pastogės” redagavimą, Kovo 11-osios signataro, Seimo nario Algirdo Patacko liudijimus apie priešsąjūdinį laikotarpį ir Kauno Sąjūdžio pradžią.

Skaityti toliau

Kultūrinė atmintis: lietuvybė ir Kitas

Apie sovietmetį kalbama daug, tačiau dar daugiau lieka neatsakytų klausimų ir negvildentų problemų. Ypač susijusių su lietuvybės raida ir kultūrinės atminties veikimo ypatumais. Neturiu galimybių čia gilintis į šias problemas, tad apsiribosiu tik bendresnio pobūdžio pasvarstymais. Sovietinė okupacija pirmiausia keitė visą kultūros sistemą ir kultūrinę atmintį. Iš pastarosios buvo stengiamasi ištrinti kuo daugiau praeities, ypač susijusios su nepriklausomos valstybės egzistavimu, taip pat ideologinei priežiūrai niekaip nepasiduodančios religinės simbolikos, žmogaus sąmonėje ir socialiniuose santykiuose įtvirtinančios Dievo priesakų viršenybę. Buvo kuriamas naujo –­ tarybinio – žmogaus tapatumas ir jam ugdyti reikalinga kultūrinė atmintis, kurioje svarbiausias Kitas buvo visas buržuazinis ar kapitalistinis pasaulis. Ir praeities, ir dabarties. Kadangi socializmas buvo laikomas aukščiausia socialinių santykių pakopa, tai visokie praeities pavidalai skelbti atgyvenomis, iš kurių dera pasitelkti tik vadinamąsias pažangiąsias, tinkančias tarybiniam žmogui.

Skaityti toliau