Kategorija "Literatūra ir menas"


Laužiu kalbainį nelyg sausainį

Laužiu kalbainį nelyg sausainį – vardan tos Lietuvos, ne dėl ko kito, liežuvėlį smailinu, medumi geluonį tepu, jau kad dursiu, tai dursiu kiekvienam, kas prie mano kalbos prisiartins ketindamas išgryninti tiek, kad stovėtų ji prieš tautą nuogut nuogutėlė, lygia ir švelnia oda lyg jaunamartė, nors per tūkstančius metų mainėsi, kito ir vis dar tebėra archaizmais beigi svetimžodžiais apaugusi –­ gėda mat bus mūsų didžiavyriams kalbos tvarkytojams, jei neskustom kojom į Europą kaip prasčiokė įlervos ir vieną kitą anglišką erkę parsineš įsisegusią, neduokdie dar išplatins kitakalbį užkratą, ausis rėžiantį – ot ir ims tadu anys garbanotis ir kristi, o kaipgi viens kitų išgirsma, jei be ausų liksma, a?..

Skaityti toliau

Kultūrinė atmintis: lietuvybė ir Kitas

same įpratę gvildenti ir aiškinti kultūrą išskirdami pavienes jos dalis, atsietai nuo kultūrinės atminties ir socialinių tapatumų… Išplitę yra ir įvairūs teoriniai kultūros sistemos vaizdiniai bei modeliai, kurie pretenduoja į universalumą ir niekaip nėra susiję su konkrečiomis kultūros šaknimis bei gyvenimo būdais. O juk kultūra neatsie­jama nei nuo gyvenimo būdų, nei nuo kultūrinės atminties, nei nuo konkrečių bend­ruomenių išsiugdomo savumo jausenos ir bendresnio bendruomeninio pasaulėvaizdžio. Susiklostė atskiri kultūros, jos dalių bei aspektų ir kultūrinės atminties tyrinėjimo laukai. Kartais net sunku įžiūrėti, jog tai dvi vieno egzistencinio vyksmo pusės. Panašiai kalbos sistemoje išskiriame kalbą ir šneką, abstrakčią sistemą ir kalbėjimo aktą. Tačiau aišku, kad žmogus pasaulyje gyvena kaip kalbantis kultūros žmogus.

Skaityti toliau

Ar pavyko Gintarui Varnui modernizuoti antiką Euripido „Bakchantėse“?

Gintaro Varno „Bakchantės” – netikėta, moderni antikinio teksto ir sceninio vaizdo jungtis, kelianti daugybę asociacijų. Varnas „Bakchantėse” sujungė dvi visiškai skirtingas temas: tolimą laiko aspektu antikinę tragediją apie dievo kerštą giminaičiams, nenorėjusiems pripažinti Dioniso dievu, ir šiuolaikines problemas: užterštumą, gamtos nesaugojimą, parduotuvių garbinimą… Nors spektaklis primena ekologinės katastrofos temas, verčia susimąstyti, ar iš tiesų ne per daug vartojame ir kenkiame gamtai, tačiau jaudina, skatina analizuoti ir kitą temą – kaip reikia statyti antikinę tragediją šiuolaikiniame teatre? Galbūt po spektaklio šis klausimas kyla tik man, klasikinės filologijos specialistei, tačiau, mano kuklia nuomone, ir ši tema svarbi.

Skaityti toliau

Atminties laiko ratilai: Meksikas–Vilnius, Vilnius–Meksikas

Žmones galima išskirstyti ir grupuoti daugybe būdų. Visiškai natūraliai skiriamės ir saistomės pagal tautybes, jau kiek moksliškiau – pagal priklausomybę vienokiems ar kitokiems socialiniams sluoksniams, profesijoms. Tačiau svarbu ir kaip pats žmogus žvelgia į pasaulį, kokį save įžiūri įvairiausių žmogiškų sąsajų tinkle – kaip nedidelį vorelį ar menkutę musytę, kaip to tinklo mazgelį ar jo akutę. Esama ir stiprios „nieko bendra neturinčių” bendrystės, kuri plaukia iš kitokių „klasifikavimo” nuostatų. Esama pasaulio valkatų, taip pat ir poezijos palytėtų ar meno apsėstų, atpažįstančių vienas kitą ir dykynėse, ir didmiesčių margumyne. Galima žmones suskirstyti ir dar kitaip: didžioji mažuma, kuri nuo pirmųjų sąmonės prošvaisčių paniro į knygos visatą, augo ir brendo raštijos vaidentuvės gelmėse ir aukštumose, ir mažoji dauguma – visi kiti. Skaitytojų gyvenimas įvairiausiais, net neįsivaizduojamais ryšiais susietas su knygomis, su skaitytais personažais, likimais ir potyriais.

Skaityti toliau

Dar apie veidrodžius

Kartą susapnavau tobulos struktūros eilėraštį: stovėjau tuščio kambario viduryje, o ant visų keturių sienų kabojo po veidrodį. Pažvelgus į bet kurią pusę, nusidriekdavo ilgos atspindžių galerijos. Atspindžiai atspindėjo atspindžius. Žinojau šį sapną esant apie poeziją ir kad šie veidrodžiai atspindi labiau vaizdų struktūras nei pačius vaizdus. Galbūt tokia sąranga labiau tinka vaizduojamajai (deskriptyvinei), kurios nederėtų tapatinti su pasakojamąja (naratyvine), poezijai. Jaukios aiškaus suvokimo ir jausmo vienovės, kuri būdinga lyrikai, požiūriu, tai turbūt perversiškas košmaras.

Skaityti toliau

Ted Hughes. Wodwo

Wodwo – neaprašytos išvaizdos būtybė, pusiau žmogus, pusiau žvėris, iš XIV amžiaus eiliuoto romano „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“, kurią Seras Gaveinas sutiko negyvenamoje vietovėje.

Skaityti toliau

Henry’s Milleris: „Būdraujantis protas mene yra mažiausiai naudingas“

1934 m. tuomet keturiasdešimt dviejų Paryžiuje gyvenantis Henry’s Milleris (1891–1980) išleido savo pirmąją knygą „Vėžio atogrąža”. „The Paris Review” žurnalistas George’as Wickes’as, 1961 m. kalbindamas rašytoją Londone, mano, kad po nesibaigiančios kaltinimų nepadorumu ir cenzūros lavinos su Milleriu pagaliau galima pasišnekėti ne tik apie knygas.

Skaityti toliau

Laukiant „Dulkių ir žvaigždžių“ tomo

Šį pavasarį (gegužės 2, sen. st. balandžio 20) poetui Jurgiui Baltrušaičiui – 140 metų. Jo sūnui, menotyrininkui Jurgiui Baltrušaičiui – 110. Jurgiai, Jurginių laiko žmonės, išskirtinai talentingi, savitų charakterių, palikę ryškių pėdsakų įvairiose kultūros srityse, šalyse, išlaikę intensyvų tarpusavio bendravimo lauką. Sūnaus „Visuotinė meno istorija” dedikuota „Mano tėvui”. Abu ir ilsisi viename kape Paryžiaus Montrouge kapinėse, kartu su abiem Baltrušaitienėmis – ruse Marija ir prancūze Helen. Tik prieš porą metų, minint Česlovo Milošo 100-ąsias gimimo metines, pasisekė kapą aplankyti. Prisiminiau Marijos Baltrušaitienės 1947 metų laišką pusseserei N. Zabolotskai: „Dažnai būnu kapinėse, jam daug atneša gėlių. Jis ir čia sugebėjo priversti visus save mylėti.”

Skaityti toliau

Išsisėmusi architektūra. Viskas jau pastatyta?

Terminas „išsisėmusi literatūra”, kurį pavartojo Johnas Barthas savo esė tokiu pat pavadinimu, plačiai išgarsėjo ir tapo patogiu pasiteisinimu daugeliui šiuolaikinių rašytojų, kurie gyvendami ir kurdami epochoje „po Kafkos” su prašmatnia dekadanso gaidele konstatuoja, kad viskas jau parašyta – girdi, šiandien jau neįmanoma sukurti naujų šedevrų. Laikydami šį faktą savo gyvenimo aksioma ir savo rašymo determinantu, jie nusimeta nuo sąžinės visas moralines naštas, nubruka į stalčius idealizmą ir senamadišką rašytojo pašaukimą ir kuria literatūrą, kuri yra kodų, galvosūkių, elegantiškų šaradų ir kultūrinių rebusų rinkinys – taigi tiesiog intelektualų žaidimą išrinktiesiems. Ir taip: vieni dėlioja savo romanus iš citatų ir nuorodų į klasikus, kiti prirašo krūvą nesunumeruotų lapų, o paskui sudėlioja juos atsitiktine tvarka, o dar kiti rašo ilgas esė apie tylą neprirašytų, švarių puslapių forma.

Skaityti toliau

Žmogus su telegrama rankoje

Dažniausiai diplomatija lyginama su šachmatų žaidimu, o jo dalyviai įsivaizduojami lyg įsprausti į privalomus protokolinius rėmus. Vieni čia jaučiasi lyg žuvys vandeny: derybos ir kompromisai, sutartys ir nesusitarimai (todėl ir yra toks apsaugantis diplomatinis imunitetas, kad net ir mandagiai pasakęs tiesą į akis ar būdamas priešo teritorijoje neprarastumei galvos). Kiti – svetimi, pavargę nuo ritualų ir titulų, nuplaunantys nuovargį tauresnio gėrimo stiklu susitikimuose ar privalomuose priėmimuose.
Ir lietuvių diplomatų būta visokių. Vieni jų iš prigimties buvo puikiausi „žaidėjai” prie tarpvalstybinių derybų stalo, iškalbingi, įtikinantys, kiti – biuro, rašto žmonės. Ne paslaptis, kad 1918–1940 metais Užsienio reikalų ministerijoje dirbo ir pirmaisiais diplomatais tapo buvę inžinieriai, teisininkai, istorikai, rašytojai, poetai. Naujoji ministerijos darbuotojų karta buvo lyg „atžalynas”, vadinamieji karjeros diplomatai, žingsnis po žingsnio lipę profesiniais laipteliais.

Skaityti toliau