Kategorija "Literatūra ir menas"


Triukšmas ir įniršis dėl svetimų vardų

Dažnas net nepabando įsivaizduoti, kiek mus supančiame pasaulyje yra svetimų vardų. Jie daug metų didesniais ar mažesniais būriais keliavo į Lietuvą, o dabar jau kasdien pulkų pulkais plūsta per radiją, televiziją, knygas, internetą. Žinoma, liks milijonai, kurių nebūsim girdėję ir nelaužę galvos, kaip juos užrašyti. Tačiau su erdvę užtvindžiusiais reikia kažką daryti, išrasti kažkokias surašymo į knygas, žinynus, enciklopedijas tvarkas.

Skaityti toliau

Valstybingumo šimtmečiui – paminklas Antanui Smetonai Vilniuje

Ne už kalnų didysis ne tik mūsų valstybės, bet ir moderniosios lietuvių nacijos jubiliejus – atkurtojo valstybingumo šimtmetis. Kiek čia liko – beveik penkmetis, gal net maždaug ketveri metai, nes iškris pirmininkavimas Europos Tarybai, po jo jau reikės ir atsipūsti, įsigyventi į naujesnius europinius politinius vaidmenis. Tad rimtiems ilgalaikės valstybinės ir nacionalinės reikšmės darbams laiko ims trūkti. O juk reikėtų ne tik įsisavinti būsimas jubiliejines lėšas, bet ir gerokai pamąstyti apie nueitą kelią, anos ir dabartinės valstybės kūrimo ypatumus, o ypač – apie lietuvybės tvirtinimo ir sklaidos darbus, kylant vis naujiems egzistenciniams iššūkiams. Tapome sparčiausiai ES nykstančia valstybine nacija ir kol kas nieko neveikiame, kad bent jau imtume svarstyti mums iškilusią grėsmę. Atvirkščiai, elgiamės taip, tarsi mūsų mažėjimas ir gyvybinių galių menkėjimas yra didysis išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos laimėjimas, kuriuo turime didžiuotis.

Skaityti toliau

Jaunystės metų prisiminimai Józef Ignacy Kraszewski

Ko gero, ne be priežasties gali nustebinti tokia Prisiminimų antraš­tė, nes paprastai juos rašo seni ir garsūs žmonės, o šių autorius neturi nei žilo plauko, nei laurų vainikų. Bet kadangi juose beveik ištisai kalbama ne apie jį, o apie tai, ką jis matė, ką jautė, kas jį supo, gal tai išvaduos jį nuo priekaištų, kai galės juos išspausdinti. Jaunatviškų metų prisiminimai gal tiks, nes juos sudaro prisiminimai apie vietas ir garsius žmones, kurie sudaro beveik visą šią knygą; o jie vieni sukasi tik beveik apie tą baisų žodį „ego”, kurio autorius, nepamiršęs Pascalio perspėjimo, kiek galėdamas vengė.

Skaityti toliau

Bendruomenės saitai ir jų erozija 2012-ųjų knygose

Per metus išleistų knygų bendrą vardiklį sunkoka apčiuopti, nes bent kiek patikimiau išryškinti bendrąsias literatūros tendencijas reikia didesnio laiko „nuotolio”, atsitraukimo. Tačiau galime susidėlioti subjektyvią kūrinių mozaiką, kurioje greta atsirastų įvairiopos meninės vertės, stilistikų ir žanrų kūriniai. Jų dėlionę labiausiai nulėmė kūrinių tematinės konsteliacijos. Stiprus įspūdis, kurį paliko Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas”, paskatino mintyti apie bendruomenės ryšių trūkinėjimą ir jų mezgimą.

Skaityti toliau

Ceesas Nooteboomas: „Keikti priklauso“

C. Nooteboomas (g. 1933 m.) – daugybės literatūrinių apdovanojimų laureatas, skelbtas kandidatu į Nobelio premiją. Poetiškas, santūrus, paprastumu sukrečiantis romanas „Ritualai” („Baltos lankos”) – vienas garsiausių XX a. nyderlandų literatūros kūrinių. Ar egzistuoja tipiška europietiška literatūra? Ir jei taip, ar ji dėl globalizacijos nepraranda savasties, išskirtinumo? Siūlome pokalbį su nyderlandų rašytoju.

Skaityti toliau

Tikroji Europinė kultūra Lietuvą gelbėtų nuo daugelio negandų

Ne taip seniai (vasario 26 d.) įvykusi Gailių klano premijos teikimo ceremonija (Ingridai Šimonytei – „už šviesų protą ir aštrų liežuvį”) priminė, kad mūsų kultūros žmonės ne vien dejuoti linkę – štai geba tarsi pokštaudami tarti savo viešą žodį, savo iniciatyva ir rizika kurti naujus kultūros fenomenus…
Poetas ir vertėjas Antanas Gailius 2008-aisiais tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu „už literatūros klasikos vertimus, už lietuvių kalbos profesionalumą”. Thomo Manno, R. M. Rilkės, F. Kafkos, J. Huizingos, daugelio kitų autorių iš vokiečių ir nyderlandų kalbos vertėjas reiškiasi ir eseistikos žanre – 2012-aisiais išėjo knyga „Pro mansardos langą”, kurioje sutelkti jo pasisakymai spaudoje ir „Mažojoje studijoje”.

Skaityti toliau

Vasario skaitymai

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS TEMA: Kultūra AUTORIUS: Andrius Jakučiūnas DATA: 2013-03 Vasario skaitymai  Andrius Jakučiūnas Nepasakysi, kad vasario mėnuo į kultūrinės spaudos puslapius būtų atnešęs ką naujo – nebent naują ir, prisipažinsiu, man atgrasų „Šiaurės Atėnų” dizainą. Tai puikiausiai patvirtina savaitraščio „Literatūra ir menas” pirmojo vasario numerio prozos publikacija –­ Petro Venclovo alegorija (?) „Baladė apie […]

Skaityti toliau

Fredianis ir jo rūmai

Nuo amžių amžinųjų ar tiesiog valstybės pradžios iki mūsų dienų viešajame diskurse priimta tautos paveldą sieti su iškiliais didžiavyriais, garsiais dinastais, garbingais kilmingų giminių atstovais. Antai žinome, kad Vilniaus katedrą statė Mindaugas, Jogaila ar Vytautas, bet nežinome –­ kas konkrečiai projektavo tuos statinius, kieno rankos dėjo plytas ir kėlė gegnes…

Skaityti toliau

Ar galim tvirta ranka rašyti karalių vardus?

Kol kas labai dažnai pamirštame, kad pagal seną tradiciją krikščionių kraštų valdovų (kaip ir šventųjų) vardai visada lietuvinami – keičiami savais tos pačios kilmės vardais. Todėl karalių Džeimsą (James) vadinsime Jokūbu, Lui (Louis) – Liudviku, Filipą (Philipe) – Pilypu, Francą (Franz) –­­ Pranciškumi, Anri (Henry) – Henriku, Chuaną Karlą I (Juan Carlos) – Jonu Karoliu I. Šios tradicijos laikosi visi europiečiai. Taigi jei dabartinis Anglijos princas Čarlzas (Charles) taps karaliumi, jį vadinsime Karoliu, o jeigu pas jį žodeliu persimesti užeis draugas Charlesas, tai sakysim, kad karalius Karolis šnekučiuojasi su savo draugu Čarlzu. Jei karaliumi taps Čarlzo sūnus Viljamas (William), tai jį vadinsime karaliumi Vilhelmu.

Skaityti toliau

Pirmyn – į praeitį

Kas be ko, su Sigitu Parulskiu būtų sunku varžytis net įgudusiems Kanados rašytojams, o juo labiau pradedantiesiems, tokiems kaip Kennethas Bonertas, kuris, kaip ir jo kolega lietuvis romane „Tamsa ir partneriai”, savo veikėjus pasirinko iš nedidelio Lietuvos miestelio, „mažyčio lyg adatos dūris taškelio Latvijos ir Lenkijos pasienyje” (lyg nuo Obelių ar Dusetų, kurias, remdamasis The Central Database of Shoah Victims’ Names, atkakliai vadina Dusatu), bet, gelbėdamas nuo holokausto, dar trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje perkėlė į tolimąjį Johanesburgą, Pietų Afriką, kur, deja, netrukus ėmė siautėti vadinamieji pilkmarškiniai, rudmarškinių ir juodmarškinių atmaina. Beje, autorius nei rafinuotu seksu, nei įmantriu siužetu nė iš tolo neprilygsta savo bendražygiui, užsibrėžusiam tikslą „išspausti iš savęs šlakelį gyvybės”, patirti kūrybinį orgazmą. Gal todėl, kad pastarojo „santykiai su knygomis labai panašūs į santykius su moterimis”, kaip jis pats prisipažįsta 2013-02-22 kalbėdamasis su „jauna žurnaliste”? O Kennetho Bonerto romano „Liūtų ieškotojas” (The Lion Seeker) herojus pačioje užuomazgoje patiria tragišką fiasco – gėdingai pašalinamas iš mokyklos, vien pabandęs užmegzti romaną su žavia, vos keleriais metais vyresne mokytoja.

Skaityti toliau