Kategorija "Literatūra ir menas"


Vilniaus sakralinė auksakalystė Bažnytinio paveldo muziejuje

Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje ir buvusiame Bernardinių vienuolyne įsikūręs, 2009 m. lankytojams duris atvėręs Bažnytinio paveldo muziejus yra vienas jauniausių Lietuvoje, tačiau turtinga moderniai įrengta ekspozicija ir intensyvia moksline bei edukacine veikla jis sėkmingai konkuruoja su svarbiausiais nacionalinį ir respublikinį statusą turinčiais šalies muziejais. Vilniaus arkivyskupijos įsteigtas muziejus savo galimybes dar kartą pademonstravo surengdamas nemenkų organizacinių pajėgų ir profesionalumo reikalavusią parodą „Vilniaus sakralinė auksakalystė“, veikiančią nuo 2011 m. lapkričio 18 dienos iki 2012 m. gruodžio 1 dienos.

Skaityti toliau

Ar metas laidoti magiškąjį realizmą?

Žvilgsniu perbėgdamas per verstines knygas, kuriomis Lietuvos leidyklos lepina (ar veikiau gadina) skaitytojų skonį, iš dalies pritariu Giedrei Kazlauskaitei („Knygų gariūnai“, Šiaurės Atėnai, 2012 02 03), kad jos „neaplopė tinkamai užsienio literatūros spragų“ – daugumos jų ne tik nenorėčiau atsiversti, bet ir paimti į rankas gal dėl to, kad nemažai jų parašyta tarytum ta pačia ranka. Galbūt ne veltui G. Kazlauskaitės minimas Johnas Irvingas („pamaldus Irvingo skaitymas [...] gali sukelti norą parašyti knygą, nes ten tiek daug rašytojo romantizacijos, net technikos“), į literatūrą atėjęs iš vadinamųjų „rašybos kursų“, itin populiarių Šiaurės Amerikos žemyne, kur mokoma „rašybos verslo paslapčių“, nes jeigu, kaip skelbiama, kiekvienas amerikietis gali tapti JAV prezidentu, kodėl kiekvienas amerikietis negalėtų tapti rašytoju? Galimas dalykas, Lietuvos (ir ne vien Lietuvos) leidyklų kaltę nulemia požiūris į literatūrą kaip į verslą, bent jau masinės gamybos verslą, greitąjį maistą, prie kurio ilgainiui galima pripratinti neatsparių receptorių vartotojus, įdiegiant jiems patyrusių vadybininkų sukurptą „skonį“.

Skaityti toliau

Politika pavasario fone

Per kelis pastaruosius mA�nesius uA?griuvo visos valstybA�s problemos. Dirbtinai sukelta gili valstybA�s krizA� ir neaiA?ku, kokie bus jos rezultatai. a�zSnorasa�?, FNTT, R. Palaitis, prokurorai a��A� tai tik A?A?anga.

Skaityti toliau

Kultūros taryba: būgštavimai ir viltys

Diskusijos apie ją, anksčiau britų ir Šiaurės šalių pavyzdžiu vadintą Menų taryba, tęsiasi nuo praeitų metų pavasario. Mažiausiai pusė kultūros pasaulio žmonių šią, beje, nenaują, valdžios atmestą 1998 metais, ministro Arūno Gelūno idėją sutiko nepatikliai. Lietuvos meno kūrėjų asociacija, ne kartą teikusi pasiūlymus šiam įstatymui, iki šiol neišsakė aiškios pozicijos šiuo klausimu, nes neturi vieningos nuomonės. Kodėl? Juk, atrodo, nieko iš esmės naujo nesiūloma: steigiama nauja Kultūros ministerijai pavaldi įstaiga, administruosianti Kultūros rėmimo fondo ir ministerijos programų projektinės paramos lėšas. Kultūros ministerija pagaliau galės daugiau laiko skirti kultūros politikos formavimui ir įgyvendinimui, kultūros procesų stebėsenai. Dar gera žinia ta, kad Kultūros tarybos administracija steigiama iš vidinių Kultūros ministerijai pavaldžių įstaigų etatų resursų ir „nevalgys“ projektams finansuoti skirtų inkorporuoto Kultūros rėmimo fondo lėšų. Tai kas verčia kultūros žmones nuogąstauti?

Skaityti toliau

Intelektualų vaidmuo atkuriant Lietuvos valstybę

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS TEMA: Lietuvos valstybė AUTORIUS:  Kornelijus Platelis DATA: 2012-03 Intelektualų vaidmuo atkuriant Lietuvos valstybę  Kornelijus Platelis (Pabaiga. Pradžia nr. 10) Apie Lietuvos ir išeivijos intelektualų vaidmenį, atkuriant bei įtvirtinant Lietuvos valstybę, ginant šiandieninį valstybingumą, diskutuoja istorikas VDU Istorijos katedros profesorius habil. dr. EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS, filosofas VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. […]

Skaityti toliau

Gyvybė daro meną

Kornelijus Platelis kalbasi su muzikologijos profesoriumi Vytautu Landsbergiu a�zapie menA�a�?.

Skaityti toliau

Intelektualų vaidmuo atkuriant Lietuvos valstybę

Lietuvos valstybė 1990 metų kovo 11 d. neatsirado iš nieko. Ją atkuriant neakivaizdžiai dalyvavo ir knygnešiai su daraktoriais, ir Vasario 16-osios akto signatarai, ir tarpukario Lietuvos visuomenė, ir rezistencijos dalyviai, ir visi žuvusieji sovietiniuose lageriuose bei tremtyje, o jau tiesiogiai – didžioji dauguma Lietuvos ir išeivijos žmonių. Sukurti šiuolaikinę teisinę, demokratinę valstybę – be galo sunkus, didelio išmanymo bei intelektualinių pastangų reikalaujantis darbas. Kaip jį atliko lietuvių intelektualai? Šia tema padiskutuoti redakcija pakvietė istoriką VDU Istorijos katedros profesorių habil. dr. EGIDIJŲ ALEKSANDRAVIČIŲ, filosofą VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentą dr. KĘSTUTĮ GIRNIŲ, semiotiką VU A. J. Greimo centro profesorių habil. dr. KĘSTUTĮ NASTOPKĄ, filosofą Lietuvos kultūros tyrimų instituto Šiuolaikinės filosofijos vyriausiąjį mokslinį darbuotoją profesorių dr. ARŪNĄ SVERDIOLĄ. Pokalbį vedė „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius KORNELIJUS PLATELIS.

Skaityti toliau

2011 metų užsienio verstinė literatūra Lietuvoje

Nuo 2008 metų iki 2010-ųjų verstinių grožinių knygų Lietuvoje išleista apie 30 procentų mažiau. Pastebėjome, kad 2011 m. iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos gauti sąrašai dar labiau sutrumpėjo. Ar galime konstatuoti, kad kokybė dėl sumažėjusios kiekybės nenukentėjo? Kokį įspūdį apie pastaruosius leidybinius metus susidarėte? Ar buvo iš ko rinktis?

Skaityti toliau

Talentinga provincijos tango šokėja, muškietininkė

Gerai būti iš Panevėžio – čia nenutrūkstamai sruvena kultūrinio gyvenimo tėkmė, suglobdama jau išėjusius, pasišaukdama jaunesnius, pratęsdama bendrystę ir kurdama naujas jos formas. Nuo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės iki Juozo Miltinio, nuo jo iki Elenos Mezginaitės – dabar taip matomas Panevėžio kultūrininkų rūpesčio laukas: literatūra, muzika, teatras. Dirba bibliotekininkės – neįtikėtina, bet jauni žmonės bibliotekoje ieško Elenos Mezginaitės tekstų, juos dainuoja. Aktoriai skaito poeziją, Albino Kelerio skaitymas leidžia pasakyti, kad poezija ir yra tai, ką galima perskaityti kaip poeziją, išgirsti kaip poeziją. Kas parašyta ir kas perskaityta, nėra tas pats. Elena Mezginaitė galėjo pasakyti: gyvenau teatru ir teatre. Miltinio teatras Panevėžį yra persmelkęs.

Skaityti toliau

Toli gražu

Akademinės bendruomenės užkulisiuose vis pasigirsta kalbų, kad nėra kam perrinkti ir naujai išleisti Maironio tekstų, tuo tarpu Justino Marcinkevičiaus senų tekstų nauji leidimai įgyja pagreitį. Šį kartą priešais save turiu Viktorijos Daujotytės sudarytą Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinį „Papasakoti gyvenimą“ („Tyto alba“, 2012).
Eilėraščiai dėstomi chronologine tvarka –­ tokiu keliu poezija ir brėžia poeto gyvenimo liniją. Kitaip nei poeto eseistikoje (Valentino Sventicko rinkinyje „Dienoraščiai be datų“), eilėraščiuose šį kartą mažiau politikos, krikščionybės ir santvarkos. Atrinkti tekstai ne veltui pavadinti „rinktiniais“ –­ guviu balsu poetas kalba apie apčiuopiamus, kažkokios ilgesingos gyvybės prisirpusius objektus – jis meiliai aprašo arklį, bulvę, vargstančias kaimų močiutes, rugius. Kalba gyvybinga, kartais sunku nustatyti skirtį – ar ji sklinda į vaiko, ar į suaugusiojo širdį. Artėjant knygos pabaigai vis dažniau skaitytojui tenka atlaikyti iš eilėraščio sklindantį mirties žvilgsnį, šiurpią jos nuojautą. Tuomet „Papasakoti gyvenimą“ tampa „papasakoti mirtį“.

Skaityti toliau