Kategorija "Literatūra ir menas"


90-uosius Lietuvoje reikia sukurti. Pokalbis su Jurijumi DOBRIAKOVU

Saldūs 90-ieji. Laikas, kai 2pac dar buvo ne holograma, žodis internetas buvo rašomas kabutėse ir iš didžiosios raidės, „Prozako karta” atrodė geriausia kada nors išleista knyga, o Jimas Carrey’s – juokingiausias aktorius (jis vis dar toks yra!).

Skaityti toliau

Žiniasklaidos laikas (9)

Rašytojo Sauliaus Šaltenio ir režisieriaus Jono Vaitkaus užmojis sukurti meninį filmą apie Salomėją Nėrį „Demonų amžius“ sudomino žiniasklaidą, kuri ėmė negailestingai manipuliuoti tema, įvairiais pastarąjį sumanymą komentavusiais ekspertais ir visuomenės dėmesiu. Mano nuomone, deja, tenka konstatuoti, jog vienu pačių nekorektiškiausių tekstų šiuo atveju yra 2014 m. kovo 30 d. Delfi.lt paskelbta publikacija „Istorikai skambina pavojaus varpais: rengiama dirva būsimai okupacijai“ (jo autorės dėka ir man pačiam teko patirti, ką reiškia atsidurti žiniasklaidos manipuliacijų lauke).

Skaityti toliau

Intelektualinė XX a. miesto kūrimo istorija ir dabartis

Pasaulio žmogaus Almanto Samalavičiaus tyrinėjimuose urbanistikos studijos užima nepaprastą ir reikšmingą vietą. Miestas, kaip sakrali, šeimos ir tradicijų sąlygojama, jaunystės patirčių kupina, brandžiam dvasingumui įkvepianti, eventuali ir marginali vieta, užvaldžiusi jo protą bei jausmus, lėmė ir profesinius prioritetus.

Skaityti toliau

„Spaudos draudimas paakino ir pagreitino lietuvių tautos atgimimą“

Ši frazė iš redaktorių Jono Aisčio ir Stepo Zobarsko pratarmės, parašytos 1954 metais JAV išleistam literatūros metraščiui „Gabija”, skirtam spaudos atgavimo penkiasdešimtmečiui ir tremties dešimtmečiui paminėti. Didžiulė knyga (545 p.) pradedama Jurgio Baltrušaičio ketureiliu („Aš žinau, žinau, kaip žvaigždės krinta”) ir baigiama Jono Aisčio straipsniu „Paskutinysis penkiasdešimtmetis”. Spaudos atgavimo šimtmetį minėjome rimtai, rūpestingai, bet permąstydama 110-ąsias to ypatingo įvykio metines, pirmiausia atsimenu „Gabiją” ir ją atsiverčiu.

Skaityti toliau

Lituanistinio švietimo kryptys: kaip peržengti globalizacijos ir tautiškumo konfliktą?

2013-aisiais minėjome Meilės Lukšienės, tautinės mokyklos ideologės, 100-ąsias metines. Jos atminimui pagerbti, idėjoms prisiminti buvo skirta ir šiemet balandžio 25 d. Seime įvykusi konferencija „Negausių tautų likimai ir švietimas globaliame pasaulyje”. Jos metu nekart prisimintas lietuvių tautai tekęs išbandymas – keturis dešimtmečius trukęs rašto lotyniškais rašmenimis draudimas, carinės valdžios paskelbtas neklusniai imperijos provincijai. 1904 m. susigrąžintą galimybę rašyti sava kalba ir savais rašmenimis kasmet gegužės 7 d. švenčiame kaip Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Siūlome straipsnį, parengtą pagal konferencijoje skaitytą pranešimą.

Skaityti toliau

Išvarytieji

Išvarymas – koks talpus ir simboliškas šis žodis mums, iš Rojaus išvarytųjų Adomo ir Ievos vaikams, mums, kasdien kraipantiems galvas, stebintiems, tyliai klausiantiems: „Dieve, kiek daug išvaro iš Lietuvos, palikdami apleistus sodus, šeimas, vaikus ir augintinius… ar daug jų dar bus?” Aplinkui daug kas vyksta tarytum pokariu – patyliukais, be žodžių, čia, pasiliekančiųjų Lietuvoje, miškų, miškelių tankumynuose, vyrai iš rugių varo skaidrų skystimą. Rugio skaidri dvasia laša pro mažytį kranelį… o kiek dar jos reikės, kad kaimai būtų visai paskandinti? Kiek dar demonų reikės išvaryti iš savo kūno, kad sąmonė taptų skaidresnė, švaresnė?

Skaityti toliau

Antano Strazdo knygai – 200

Šiemet ne tik Kristijono Donelaičio didžioji sukaktis. 200 metų sueina ir nuo Antano Strazdo knygos „Giesmės svietiškos ir šventos” (1814), žyminčios lietuvių lyrikos pradžią. Nedidelė ta pradžia – tik 9 pasaulietinės ir 2 religinės giesmės, o labai svarbi. „Versmių” serijoje 1974 metais išleistos „Giesmės apie siratas” įžanginiame straipsnyje Vytauto Vanago, svarbiausio Antano Strazdo biografo, tyrinėtojo, tekstologo, pasakyta: „Kūrybinė A. Strazdo biografija – kiek ji mums žinoma –­ priklauso jo senatvei. Varydamas jau šeštąją dešimtį, 1814 m., poetas Vilniuje, Misijonierių vienuolyno spaustuvėje, išspausdino vienintelį savo eilių rinkinėlį „Giesmės svietiškos ir šventos”. Po dešimties metų, 1824 m., bandė išleisti antrą poezijos rinkinį, deja, jo rankraštis įstrigo cenzūroje ir dingo ar iki šiol tebėra nesurastas” („Antanas Strazdas ir jo kūryba”). Iš šio rinkinio nuorašu išlikęs mįslingasis „Ei, Dieve dievulaitis”: Ei, Dieve dievulaitis, / Esmu tikras žemaitis…”

Skaityti toliau

Lietuviškos kino pasakos. Vaikystės pažadas

Pasaka – tai, pavyzdžiui, Čiurlionis, jo „Zodiakas”. Tolyje skendi mįslingas pavidalas. Jis tarytum atpažįstamas, bet aiškiai nepriklauso jokiai kasdienių esinių rūšiai. Mat jis milžiniškas: ne šiaip labai didelis, o milžiniškas. Kitaip sakant, nors buitiškajai akiai atrodo esąs kažkur toli, iš tiesų šis kosminis gyvis yra esmiškai didesnis, jis iš esmės daugiau, svarbiau nei tai, kas arti, kas čia pat. Tai – kitapusybės ženklas. Jis išnyra iš nujaučiamo, neišvengiamo ir būtino kitur, kuriam yra pašauktas kiekvienos pasakos herojus.

Skaityti toliau

Nesipriešinantis nei gyvenimo tėkmei, nei klasifikacijoms. Pokalbis su kompozitoriumi Vidmantu BARTULIU

Vidmantas Bartulis, ir palaipsniui palikdamas jaunystės pievas, visgi nepraranda žaismingumo, nesustingsta, nesustabarėja siauros stilistikos ribose. Iš jo visada gali tikėtis netikėtumo, kaip tai atsitiko ir šiais metais Kristijonui Donelaičiui skirtame renginyje „Metai atveria vartus”. Tad jo jubiliejaus išvakarėse kalbindama kompozitorių pirmiausia ir teiravausi, kokia buvo varomoji idėja taip naujai įprasmint Donelaičio tekstą „Pamoksle lietuvninkams”, kad net gerai autorių pažįstanti kūrėjų bendruomenė buvo lengvai „nokautuota”?

Skaityti toliau

Shakespeare’o visata

Shakespeare’as grimzta į laiko bedugnę. Jis jau būtajame, o tie, kas dar esamajame, 2014-ais ir 2016-ais metais švęs apvaliais skaičiais išreikštą praeitį: 450-ąsias genijaus gimimo ir 400-ąsias mirties metines.

Skaityti toliau