Kategorija "Literatūra ir menas"


Padalyta atmintis: atminties vietos Europoje, kaip politinis ir kultūrinis reiškinys

Krzysztofas Pomianas (g. 1934), lenkų istorikas ir filosofas. 1952–1957 m. studijavo Varšuvos universiteto Filosofijos fakultete; ten įgijo daktaro (1965) ir habilituoto daktaro (1968) laipsnius. 1968 m. už viešą valdžios kritiką buvo atleistas iš darbo. 1973 m. emigravo į Prancūziją. Čia 1984 m. tapo Nacionalinio mokslinių tyrimų centro (Centre national de la recherche scientifique) profesoriumi. 2001 m. paskirtas Europos istorijos muziejaus Briuselyje moksliniu direktoriumi. Venecijos Ateneo Veneto ir Bolonijos Accademia Clementina narys.

Skaityti toliau

Eustachijaus Tiškevičiaus asmenybės ir veiklos recepcija XIX a. pab.–XX a. pr.

Balandžio 9–10 d. Vilniuje surengta tarptautinė konferencija „Eustachijus Tiškevičius: darbai ir kontekstai” (11 d. ji pratęsta Biržų krašto muziejuje „Sėla”), kurioje pranešimus skaitė moks­lininkai iš Lietuvos, Baltarusijos, Rusijos ir Lenkijos. Konferencija, kurią organizavo Lietuvos nacionalinis muziejus, skirta grafo Eustachijaus Tiškevičiaus (gimė 1814 m. Lahoiske, dab. Baltarusijoje , mirė 1873 m. Vilniuje), pasižymėjusio įvairiapuse moksline (archeologine, istorine ir kt.) bei visuomenine veikla, 200 metų jubiliejui.

Skaityti toliau

Lietuvio „Oneginas“ Paryžiuje

Teatro pasaulis ima funkcionuoti kaip sporto: užuot griežtai laikiusis nacionalinių ribų, garantuojančių komandos tapatybę, imamasi samdyti „legionierius”. Taip nutiko su žymiuoju Maskvos J. Vachtangovo valstybiniu akademiniu teatru, kurio meno vadovu tapo Rimas Tuminas. Ir štai Tumino spektaklis „Eugenijus Oneginas” keliauja į Prancūziją, tik ne su lietuvių, o su rusų trupe. Tiesa, spektaklio pastatymui Tuminas susirinko kone visą lietuvišką komandą (dailininkas –­ A. Jacovskis, kompozitorius – F. Latėnas, choreografija –­ A. Cholina). Vis dėlto aktoriai ir jų vaidyba, visa aktorinė (stanislavskiškoji) mokykla lieka grynai rusiška.

Skaityti toliau

Biblijos atspindžiai H. Melville’io romane „Mobis Dikas, arba banginis“ ir jų perteikimas

Sunkiausia bendravimo su Dievu forma – lingvistinė. Šventųjų tekstų vertėjas privalo žvelgti tuo pat metu ir pro mikroskopą, ir pro teleskopą, kad nesuklystų, bandydamas įskaityti popieriuje žodžio reikšmę, o dangaus begalybėje – pasakymo prasmę, kad žodžio siaurumu nepažemintų Dievo visažinystės.

Skaityti toliau

Marcelijaus Martinaičio ruduo

Vasario mėnesį, prieš pat Vilniaus knygų mugę, pasirodė nauja, deja, pomirtinė Marcelijaus Martinaičio knyga „Nenoriu nieko neveikti”. Pirmas ir labai tvarus įspūdis: kokia graži knyga! Jos dailininkė Deimantė Rybakovienė. Viršelyje poeto anūkės Justinos Skučaitės pieštas M. Martinaičio portretas – veido kontūras, atpažįstamas, rodantis geranoriškai ironiškąją, o gal ironiškai elegiškąją poeto asmenybės pusę. Vytauto Balčyčio fotografijos, darytos M. Martinaičio namuose Vanaginėje 2013 m. balandžio 18 d. fiksuoja turbūt dar nedaug tepakitusią poeto kasdienio gyvenimo aplinką: erdvus, patogus kambarys ir taip kaimietiškai ant sienos sukabinti drabužiai, kitoje nuotraukoje priartinti ant viršaus kabantys poeto lietpaltis ir kepurė (dažniau sutikdavusieji M. Martinaitį dar prisimena ne tik jų spalvą, bet ir atspalvį); viena priešais kitą paliktos veltinės šlepetės, šalia tarsi ką tik nusimautos vilnonės kojinės; nuo suo­džių pajuodusi dūmtraukio sklendė, įskilęs sienos tinkas.

Skaityti toliau

Lietuviškų tradicijų skrynelę pravėrus. Pokalbis su Libertu KLIMKA

2013-ųjų pabaigoje leidykla „Didakta” išleido Lietuvos edukologijos universiteto Baltų proistorės katedros profesoriaus, hab. dr. Liberto Klimkos knygą „Lietuviškų tradicijų skrynelė”.
Apie šį leidinį su Libertu Klimka kalbasi Irena Seliukaitė.

Skaityti toliau

Skaitome su Jakoszu: vasaris

Manding, šįsyk teks šneką pradėti be visokių įžangų, –­ daugumą dalykų, kuriuos vienas sau mintijau apie kultūrinę spaudą, jau pasakiau anksčiau. Be to, esu kontūzytas (Poezijos dieną smagiai nulėkiau nuo savo dviračio) – tai dar, žiūrėk, prikalbėčiau kokių nesąmonių. Todėl prieš prabildamas apie literatūrines publikacijas, atliksiu tik tai, ką privalau, o privalau, – nors čia tik sąžinės klausimas, – atsiprašyti „Durų” leidėjų, kuriems sausio mėnesio apžvalgoje priskyriau kone dvigubai daugiau valstybės paramos, nei jie gavo iš tikrųjų; tikrai jaučiuos mažumę kaltas, sorry.

Skaityti toliau

Stasys Jonauskas: „Nerašau datų prie eilėraščių…“

Tėvai nežinojo, kad rašau. Nieko aš jiems nesakiau. Kai tėvas mirė, aš tikriausiai ir pradėjęs rašyti nebuvau. Tiesiog nežinau, gal kartais ir matė, kad ten sėdžiu, kažką rašau. Gal mama vėliau ir sužinojo, nors vargu. Rašyti pradėjau atsitiktinai, kaip vaikas. Šeštoje ar septintoje klasėje, tiksliai nepamenu. Tai buvo gal 1963-aisiais, nes 1964 metais baigiau aštuonmetę Gėsalų mokyklą. Mokykloje buvau skaitęs keletą knygelių. Viena pirmųjų tarp senų daiktų rasta ir perskaityta V. Hugo „Paskutinė nuteistojo mirti diena”. Jeigu gerai prisimenu, ten buvo pasisakoma prieš mirties bausmę. Dabar dar atsimenu, parašiau: „Pavasari, pavasari, ateiki pas mus / Pavasari, pavasari, į mūsų namus / Pavasari, pavasari, mes tavęs laukiam / Pavasari, pavasari, mes tave šaukiam.”

Skaityti toliau

Premijuotas mokslas Lietuvoje

Lietuvos mokslo premijų teikimas – reta proga, kai vienoje erdvėje susitinka ir vieni kitų gali pasiklausyti humanitarinių, tiksliųjų mokslų ir gamtamokslio atstovai, o dar retesnė proga viešoje erdvėje susitikti iškiliausiems mokslininkams ir aukščiausio rango politikams. Kaip gi vyko, jei išvis įvyko, tas susitikimas šio mėnesio pradžioje Lietuvos mokslų akademijoje?

Skaityti toliau

Žalias yra sąmonės tiltas

Dar mąsčiau apie Avromo Suckeverio „Žaliąjį akvariumą”, kai išgirdau liūdną žinią – mirė Icchokas Meras, išmintingas lietuvių kalbos rašytojas, neužmirštamo romano „Lygiosios trunka akimirką” autorius,žydas žemaitis, ištaręs: „Kelmė išmokė mane žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas…”

Skaityti toliau