Kategorija "Literatūra ir menas"


Kokia Lietuvos valstybės buvimo prasmė?

Deja, einant į pabaigą dvidešimt tretiems atkurtos Lietuvos valstybės egzistavimo metams, šis klausimas skamba daug aktualiau, negu jis skambėtų 1989–1991 m. Tuomet atsakymas į jį –­ bent jau didžiajai daliai tų, kurie stovėjo „Baltijos kelyje” ir Sausio 13-ąją gynė savo valstybę –­ buvo aiškus. Tačiau anaiptol ne visi vadinamuosiuose „demokratiniuose” ir „laisvuose” Vakaruose buvo tuo atsakymu sužavėti. Liūdna dabartinė Lietuvos valstybės padėtis ir tai, kad didžioji politinio bei nemaža intelektualinio šalies elito dalis, regis, visai tokia padėtimi patenkinta, liudija, kad tuo atsakymu ne visi buvo sužavėti ir pačioje Lietuvoje.

Skaityti toliau

Čiurlionio raštai

1908 m. lapkričio 16 d. laiške Sofijai Gimbutaitei iš Peterburgo Čiurlionis rašė apie sumanymą prie Dailės draugijos steigti muzikos skyrių („muzikos šaką”), papunkčiui išdėstė jo tikslus ir veikimo būdus, tarp kurių numatytas ir toks: Dailės draugija „paskelbia lietuvių kompozitoriams konkursą lietuviškoms originalioms kompozicijoms”; laiško prieraše pridūrė: „Dėl konkurso, tai aš jame nedalyvausiu, nes norėčiau būti žiuri komisijoje, kad galėčiau budėti dėl premijuojamų kompozicijų lietuviškumo. Savo veikalus aš ir taip galiu paaukoti D. dr., ar ne tiesa?” (M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Laiškai, užrašai ir straipsniai. Paruošė V. Čiurlionytė-Karužienė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960, p. 232–234).

Skaityti toliau

Tolminkiemio kunigas, statytojas ir sodininkas, lietuviškojo hegzametro kūrėjas

2014-ieji paskelbti Kristijono Donelaičio metais. Ta proga pokalbiui prie apskritojo stalo apie mūsų literatūros šedevrą „Metai” pakvietėme VU prof. em. Viktoriją Daujotytę, filologę dr. Dalią Dilytę, VU prof., LMA viceprezidentą Domą Kauną ir architektą restauratorių dr. Napalį Kitkauską. „Literatūros ir meno” redakcijai atstovavo Kornelijus Platelis ir Astrida Petraitytė.

Skaityti toliau

Sumaišties fone. 2013 metų Prancūzijos literatūros premijos

Šiandien Prancūzija išgyvena ne pačius geriausius laikus. Nedarbas pasiekė neregėtas aukštumas, prancūzų perkamoji galia krito iki 1971 metų lygio, sumažintas Prancūzijos skolinimosi reitingas, šalies prezidentą šiandien teigiamai vertina tik 20 procentų respondentų (François Hollande’as yra prasčiausiai vertinamas šalies vadovas per visą V-osios Respublikos istoriją, kuri skaičiuojama nuo 1958 metų), juodaodę teisingumo ministrę C. Taubira ne tik vaikai per demonstraciją, bet ir savaitraštis „Minute” išvadino beždžione, atskleisdamas, kad Prancūzijos deklaruojamos moralinės vertybės gali būti bet kada pažeidžiamos (ministrė atsisakė bylinėtis su juo, nenorėdama daryti jam reklamos). Suprantama, kad visa tai tik didina įtampą ir kelia sumaištį šalyje.

Skaityti toliau

Dar apie Kristijoną Donelaitį

Kristijonas Donelaitis – mūsų kultūros neišsemiamas šulinys: vis pasisemiame, kiek kas galime, kiek kam kada reikia. Kūrėjo didumas ir iš to, ar jis prisišaukia įspūdingesnių tyrėjų, matančių daugiau, labiau rizikuojančių. Liudvikas Rėza – pirmas paskelbė „Metus” (1818), išvertė į vokiečių kalbą, priskyrė prie neoklasikinės kultūros paminklų, lietuvių kalbos paminklų; metai keturiomis giesmėmis. Akcentavo gilų lietuviškumą: „Visame veikale, be to, vyrauja atitinkanti lietuvio charakterį romi, kūdikiška dvasia, tauri mąstysena, kuri bodisi bet kokia priespauda ir nedorybe, tyra tėvynės meilė ir neveidmaininga Dievo baimė, taip kad mes poetą dėl šitų dorybių, dėl jo sielos paprastumo bei tiesumo ir nekaltumo tiesiog pamilstame.” Pamilti ir didžiuosius mūsų, mylėti kaip pačius artimiausius. Kur nėra meilės, nėra ir gyvybės.

Skaityti toliau

Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (10)

Urbanistinis Niujorko peizažas, kur aukštyn kylančios dangoraižių vertikalės jau senokai užgožė elegantiškas bažnyčių smailes, formuodamos naują kreivę horizonte, dažnai sukelia efemeriško grožio pojūtį – kitokį nei stebint natūralius gamtos darinius. Nors, kaip sako rašytoja Ayn Rand, „atiduočiau gražiausią pasaulyje saulėlydį už vieną žvilgsnį į Niujorko dangaus kontūrą. Ypač, kai negali įžiūrėti detalių. Vien tik figūras. Figūras ir jas suformavusias mintis. Dangus virš Niujorko ir žmogaus valia padarė jas matomomis”.

Skaityti toliau

Nuo „integruoto požiūrio“ iki dainos

Dvi dienas (lapkričio 13–14 d.) vyko tarptautinė konferencija „Kultūros paveldas ir ES strategija „Europa 2020″ – siekiant integruoto požiūrio”. Ši konferencija –­­ vienas iš Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai renginių. Ji buvo surengta, galima sakyti, prašmatniai, kartais net per daug. Kaip ir paprastai tokiais atvejais, teko išgirsti įdomių dalykų, taip pat būta pakankamai nuobodžių pranešimų, šiek tiek laiko užėmė ritualinės kalbos. Europos Komisijos, Europos Tarybos, Europos Parlamento nariai, ministerijų atstovai kalbėjo savomis temomis, sava tobulai biurokratine kalba.

Skaityti toliau

Spalio skaitymai

Pradėdamas naują (spalio mėnesio) apžvalgą, vis dar jaučiu ankstesniosios šleifą: ne taip seniai kokybės kartelės reikalus savo bloge aptarė Sandra Bernotaitė („Kas nulaužė kokybės kartelę?”,grafomanija.com), nuoskaudas dėl neva nepelnyto išpuolio savaitraštyje „Literatūra ir menas” išliejo (Nr. 41, „Kaip mėnulis iš dangaus sosto…”) jautrusis anykštiškis Rimantas P. Vanagas… Esu dėkingas visiems, kurie daugiau ar mažiau konstruktyviai (ar bent drąsiai) stengėsi interpretuoti ar kvestionuoti mano pastabas, pasiūlymus, bet visų labiausiai norėčiau padėkoti Jūratei Visockaitei, savaitraščio „Literatūra ir menas” redakcijos skiltyje cituojančiai radikaliausias mano frazes (Nr. 41, „Būti ar nebūti?”), ir klausiančiai, – kaip teko suprasti, klausimas visai ne retorinis, – ar, nesant tinkamų publikuoti literatūros tekstų, nevertėtų (bent kurį laiką) apsiriboti vien gerais vertimais.

Skaityti toliau

La Cumparsita: Rūta „žalioji“ prieš Dalią „raudonąją“

Neslėpsiu: kiek netikėtas didžiulis susidomėjimas straipsniu „Žiniasklaidos kuriama Lietuva” (Literatūra ir menas, 2013 08 30) paskatino rašyti šį tęsinį. Nes koks rašytojas – atvirai ar atvirai kuklindamasis – netrokšta populiarumo? Nebent po hipnozės, po Nobelio ar po mirties. Yra ir kita priežastis –­ skaitinėdama spaudą, rinkdama straipsnių antraštes iš įvairių portalų ir dienraščių pranešimui, tiesiog „užsikabliavau”. Kaip Jackas Lemmonas filme „Džiaze tik merginos”. Jo veikėjas, persirengęs moterimi, šoko su lyties neatpažįstančiu gerbėju La Cumparsita restorane, perduodamas įsikąstą rožę partneriui tiesiai į lūpas, ir grįžęs į viešbutį iš inercijos tebemojavo barškučiais lovoje. Dabar aš irgi laiškus draugams ir kai kuriems pažįstamiems siunčiu (taip pat iš lovos) pradėdama ne „Sveikas” ar „Sveika”, bet tos dienos antrašte iš spaudos.

Skaityti toliau

Igno Šeiniaus gyvenimas Švedijoje (2)

Kitokį Šeinių regime ne politinėje, o kasdienio gyvenimo aplinkoje, tiesa, susijusioje su diplomatine tarnyba ar jos vėlyvaisiais atgarsiais. Rašytojas, matyt, buvo įtarus ne tik dėl jo karjerą ištikusių nesėkmių, bet ir dėl kitų asmenų, kaip jam atrodė, įtartinų reikalų. Iš Jurgio Savickio, tuomet tarnavusio Kaune, Užsienio reikalų ministerijoje, laiško (1929 04 04) Šeiniui galima numanyti, kaip įsisukta į gandų karuselę.

Skaityti toliau