Kategorija "Literatūra ir menas"


Rūdninkų girios epizodas 1863 metų sukilime

Rugsėjo 14 d. nemažas būrys vilniečių turėjo progos dalyvauti išvykoje į Rūdninkus (kaimą ir girią), dedikuotoje 1863-ųjų m. sukilimo 150-mečiui. Tai žurnalistės Aurelijos Arlauskienės inicijuotas ir vadovautas renginys, įsiterpęs į šiemečių Europos paveldo dienų programą. Rūdninkų kaimo pakrašty, ant Merkio kranto prie 1975 m. pastatyto medinio paminklo, ženklinančio sukilėlių susidūrimą su caro kariuomene, įvyko istorijos pamoka-konferencija „Rūdninkų giria – istorinių įvykių liudininkė“, kurioje pranešimą skaitė istorikė, Lietuvos istorijos instituto darbuotoja habil. dr. Aldona Prašmantaitė. 1863 m. sukilimo dainas atliko vilniškis folkloro ansamblis „Dijūta“ (vadovė dr. Rūta Žarskienė).

Skaityti toliau

Rugpjūčio skaitymai

Rugpjūčio mėnesį dauguma kultūros leidinių nepasirodo, – „dirbti” lieka vieninteliai „Šiaurės Atėnai”, kuriems pastaruoju metu ir taip neretai teko „atidirbinėti” už kitus kultūrinės spaudos vienetus, kai šiems pasitaikydavo užpildyti puslapius beveik grynu šlamštu. „Šiaurės Atėnų” sezonai ir šventės tarytum neveikia, todėl nenuostabu, kad ir vasaros atsipūtimas bei lengvapėdiškumas šiam savaitraščiui neturėjo įtakos. Ak, meluoju – turėjo. Trečiąją savaitę savaitraštis ilsėjosi ir nepasirodė.

Skaityti toliau

Zita Bružaitė: „Neužtenka žinoti, reikia ir tikėti“

Rugsėjo 7 dieną Vilniaus Bernardinų bažnyčioje prasidėjusiame tarptautiniame sakralinės muzikos projekte – „Pax et Bonum 2013″ –­ nuskambėjo kompozitorės Zitos Bružaitės naujausias kūrinys – kantorija „Lumen Fidei” („Tikėjimo šviesa”). Koncertas buvo skirtas palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 20-mečiui paminėti.

Skaityti toliau

Žiniasklaidos laikas

Retsykiais sklaidydami laikraščius bei žurnalus istorikai pasiduoda savo profesiniams instinktams. Tokiais atvejais čia ir dabar ritmu pulsuojančiame žiniasklaidos laike imamasi ieškoti praeities ir dabarties akistatų; svarstoma, kokius šiandienos pasaulio ženklus galima išskirti kaip potencialius šaltinius, vėliau kalbėsiančius apie mūsų laiko buitį ir būtį; pagaliau – imamasi negailestingai klausti, kas iš kasdien išsakomų nuomonių tėra akimirką sustabdžiusios neryškios „Polaroido” nuotraukos, o kas gali pretenduoti į tikrą įžvalgą arba apibendrinimą?

Skaityti toliau

Kaip Čiurlionis vos netapo Sibiro kirpėju

Ilgą laiką galvojau, kad aukščiausiu piniginiu nominalu esame įsivertinę Vincą Kudirką, tarp kurio ir vieno lito vertės jau iš apyvartos iškritusios Žemaitės – neįveikiamos prarajos (prisiminus dar ir „vargšą” Valančių, stebiuosi, kaip žemaičiai nesukilo dėl tokios diskriminacijos). Pasirodo, 1991 m. išleistas nemažas kiekis tūkstančio litų vertės banknotų su Čiurlionio portretu averse ir „Karalių pasakos” reprodukcija reverse (dail. Rytis Valantinas) „brandinami” Lietuvos banko saugyklose euro įvedimo valandai – kad papuoštų muziejų ir numizmatų kolekcijas. „Karalių pasaka”, žinia, priklauso karaliams. Su Čiurlioniu mūsų šalies plačiojoje visuomenėje yra atsitikę panašiai kaip su stambiausiu –­ 1000 litų – banknotu lietuviškoje valiutoje: jis tapo kultūriniu kapitalu, sutelktu šalies intelektualinio elito rankose, ne laisvai kursuojančiu ir čiupinėjamu kieno tik įsigeidus.

Skaityti toliau

Pro kafkiško absurdo išbandymus – prie istorinių Lietuvos ištakų. Pokalbis su Napaliu KITKAUSKU

Tęsiame pokalbių su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais ciklą. Šįkart mūsų pašnekovas – 1990-ųjų metų laureatas (juo tapęs kartu su Julium Juzeliūnu, Zita Žemaityte, Algirdu Steponavičiumi, Romualdu Požerskiu) architektūros istorikas dr. Napalys Kitkauskas, savo darbais visuomenėje gerai žinomas žmogus. Jo tyrimų – įvardijamų architektūros istorija, bet apimančių kur kas platesnį mokslinį lauką (tai ir Lietuvos valstybingumo istorija, ir archeologija, paminklosauga) – medžiaga yra jau sugulusi į knygas: „Vilniaus pilys” (1989), „Vilniaus arkikatedros požemiai” (1994), „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje” (2002, kartu su L. Kitkauskiene), „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai” (2009) ir kt., į daugybę mokslinių ir populiarių publikacijų.

Skaityti toliau

Bairoitas kadais ir dabar

Praėjo jau penkiasdešimt ketveri metai, kai pirmą sykį buvau Bairoite. Taigi, esu iš tų legendinių seniausių žmonių, mačiusių ten pirmuosius „Nibelungų” pastatymus 1876 metais. Tai, kad mano tėvas, o ir būsimas vyras dalyvavo dedant kertinį akmenį 1872 metais, nėra mano nuopelnas. 1876 metais buvau jaunutė aktorė Meiningene, kai mano tėvas, artimiausias Wagnerių šeimos draugas, Wagnerio draugijos Berlyne pirmininkas ir aistringas Richardo Wagnerio meno, kuriam tuomet dar buvo tiek daug priešiškumo, propaguotojas, būdavęs Bairoite per visą festivalį, gavo kvietimą ir man.

Skaityti toliau

Sutinku ir kai nesutinku

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Aido Marčėno knygą „Sakiniai”. Sunku tokią tvirtai subyrėjusią knygą recenzuoti, tad tik tokios eseistinės pastabos, atsiradusios iš gyvo kontakto su mažais teksteliais, kartais panašiais į dienoraščio įrašus, kartais į kritines įžvalgas ar trumpus pranešimus. Gražiausia, kai nepanašu nei į tą, nei į aną, laikosi lyg ir iš nieko, arti eilėraščio, bet ne eilėraštis. Užsimenama apie krizę, bet juk nebūtinai. Tiesiog kita būsena, sunkesnė, neįprastesnė. Sunku ne rašyti, o nerašyti. Išlaukti. Mokantis eilėraščius gali rašyti ir tada, kai to daryti nereikėtų.

Skaityti toliau

Liepos skaitymai

Neslėpsiu: įsivaizdavau, jog vasarinę apžvalgą pavyks pradėti pagraudenimu, jog šiuo metų laiku kultūriniai leidiniai ilsisi nuo literatūros, – todėl ir mes esą galėtume ramia sąžine nuo jų pailsėti. Vis dėlto paaiškėjo, kad yra ne visai taip – liepos mėnesį būta šiek tiek įdomių grožinės literatūros tekstų, nors pačios vertingiausios, kaip ir tikėjausi, buvo ne literatūrinės publikacijos, o straipsniai, kritikos tekstai, skaitytojų priekaištai ir t. t.; čia geras pavyzdys būtų mėnraštis „Metai” – jo literatūrinė dalis, išskyrus nebent Aido Marčėno bei Nerijaus Cibulsko publikacijas, tikrai neįspūdinga (vien ko verta Virgilijaus Veršulio pjesė „Karalius Akūbas”, kurios stilius ir humoras yra tokie apgailėtini, jog perskaičius vietą, kur jaunieji gėjai progiesmiu kažką suokia rožiniais apatiniais mūvinčiam pagrindiniam herojui, susuka pilvą), o štai kiti tekstai – tiesiog puikūs

Skaityti toliau

Žiniasklaidos kuriama Lietuva

Dešimtąjį kartą vykstančiame Šiaurės vasaros forume pranešimą skaitau pirmąkart. Pradėsiu Benderio fraze iš „Dvylikos kėdžių”: „Debiutas, broliai, tai kvazi uno fantazija.” Brangakmenių ieškosiu ne kėdėse, tačiau garsiosios knygos ir pranešimo perlai tie patys – tai frazės, citatos, teiginiai, pelnytai virstantys aforizmais. Jie atskleidžia kai kurių žurnalistų ir žiniasklaidos žmonių kompleksus, aroganciją, interesus, subjektyvumą, pras­tą skonį, mąstymą klišėmis ir požiūrį į savo valstybę. Tokia žurnalistika neabejotinai turi grįžtamąjį poveikį – žiniasklaida formuoja ne tik skaitytojų nuomonę, bet ir savimonę.

Skaityti toliau