Kategorija "Literatūra ir menas"


Ugdymas laisvei: Meilės Lukšienės programa

Prieš šimtmetį, 1913 m. rugpjūčio 20 d., Vienoje gimė Meilė Lukšienė – lietuvių literatūros ir kultūros istorikė, politikė, švietėja. Kartu su UNESCO minėdami dr. M. Lukšienės šimtąsias gimimo metines, siūlome jos idėjoms skirtą Dariaus Kuolio straipsnį.

Skaityti toliau

Birželio skaitymai

Pradėdamas šią apžvalgą, turiu pastebėti, jog birželio mėnesį, tarytum burtų lazdele pamojus, iš kultūrinės spaudos puslapių vienu sykiu dingo „prityrę” grafomanai, kurių kūrybos buvo gausu ankstesniuose numeriuose, ir kurių priešu man teko garbė tapti, „Literatūroje ir mene” pasirodžius „Balandžio skaitymams” (Nr.22), – tačiau tai nereiškia, kad dabar tarp pastraipų švilpauja niaurūs vėjai; jei kas kur ir švilpauja, tai nebent literatūrinis jaunimas, kuriam nauji kokybiniai kriterijai kultūrinėje spaudoje (turiu viltį, kad iššvarėjusios prozos ir poezijos skiltys nereiškia, jog vadinamieji „grafomanai” šį mėnesį tiesiog neatsiuntė tekstų – nuoširdžiai tikiuos, kad jie buvo negailestingai atmesti) reiškia naujas galimybes.

Skaityti toliau

Iš neskelbtų eilėraščių

Kviečiame pasiskaityti keletą poeto Jono Strielkūno eilėraščių.

Skaityti toliau

Sakalėliai perskrido ir žuvo, o poetai atmušė sparnus

Lietuvai minint Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-metį, Lietuvos aeroklubas, Lietuvos rašytojų sąjunga ir savaitraštis „Literatūra ir menas“ paskelbė poezijos ir trumposios prozos kūrinių, „atskleidžiančių lakūnų asmenybes, jų skrydžio aplinkybes bei istorinę reikšmę“ konkursus. Poezijos konkursas ką tik baigėsi (tekstus reikėjo įteikti iki birželio 30 d.), prozos – tebesitęsia (iki lapkričio 30 d.). Tad pakalbėkime apie poeziją.

Skaityti toliau

Kelionė į Minską ir atgal

Ten, kur baigiasi asfaltas, prasideda Baltarusija. Tokį išminties ar, tiks­liau, pastabumo perliuką neretai tekdavo išgirsti vaikystėje iš patyrusių keliauninkų. Reikia pridurti, kad tas perliukas maloniai sukutendavo tautinius jausmus, štai kokie mes, mūsų keliai geriausi Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje. Kaip prisimename – tiesa, tokių prisimenančių vis mažėja dėl natūralių priežasčių – anais laikais Tarybų šalyje sienų tarp broliškų respublikų nebuvo.

Skaityti toliau

Jerzio Giedroyco pamoka

Žinoma, nekalbu savo kartos ar kokios nors jos grupės vardu. Niekas man nepatikėjo tokio vaidmens. Vis dėlto kalbu kaip atstovė šios, o ne kitos kartos. Kartos, gimusios po Jaltos, išauklėtos socialistinėse mokyklose. Mūsų tėvai juk apskritai buvo idėjiniai komunistai, marksistai; ilgainiui Lenkijos jungtinės darbininkų partijos atžvilgiu jie užėmė revizionistines pozicijas, o dar vėliau daug jų negrįžtamai atsisakė komunistinių pažiūrų. Apie mano kartą vėliau buvo sakoma „1968-ųjų karta”, o mano politinė formacija Varšuvos universitete vadinta „komandosais”. Mums, man asmeniškai, Literatūros instituto publikacijų vaidmuo pasaulėžiūros susiformavimui buvo fundamentinis.

Skaityti toliau

Lenkiškoji Žemaitija

Nebūdama fatalistė, manau, kad visi mes – bent jau brandos pasiekusieji – turime bent kelias prarastąsias gyvenimo alternatyvas (nebūtinai puikesnes): jei (ne)būtume susidūrę su tuo ar kitu žmogumi, jei paskutinę minutę nebūtume priėmę (pakeitę) sprendimo, jei (ne)būtume gavę tai, ko siekėme… (Kartkartėmis prisimenu ponią Delovėj – kaip ji, jau amžiuje, turinti suaugusią dukrą ir, regis, sėkmingą santuoką, per kelias minutes – vieną popietę aplankius jaunystės draugui, gal ir meilei –­ „nugyvena” kitą vedybinį gyvenimą…)

Skaityti toliau

„La Banquet(te) des Platonnes“: perrašymai

Performansą „La Banquet(te) des Platonnes” teko stebėti Paryžiaus meno galerijoje „Rue de Beauce”. Tačiau visai įsivaizduočiau jį kurioje nors Lietuvos erdvėje, kamerinėje aplinkoje. Juolab, kad viena iš jo sumanytojų ir atlikėjų – Kristina Mitalaitė – lietuvė, studijavusi filosofijos ir religijos istoriją, šiuo metu gyvenanti Paryžiuje. O ir tiktų jis mums kaip tik dabar, kai „šeĩmininkai” karštai gina moters paskirtį būti tiesiog vyro priedėliu – jo žmona ir jo vaikų motina. Vienoje diskusijoje nuskambėjo netgi sąvoka „prigimtiniai vaidmenys” – apie tai, kad vyrai ir moterys jau gimsta… vaidindami (save?!), tad nėra ko plėšytis ir tą tvarką jaukti.

Skaityti toliau

Kasdienė mažlietuviškojo kampelio istorija. Pokalbis su Gitanu NAUSĖDA

Išgirdus, kad spaudai rengiama tarpukariu rašyta „Nidos mokyklos kronika”, ji ir iš vokiečių kalbos verčiama į lietuvių, didžiausią nuostabą sukėlė žinia, kad tai – iš TV ekranų dažnai regimo socialinių mokslų daktaro Gitano Nausėdos rūpestis…
Kai sutarusi interviu, užėjau į SEB pastatą, mane pasitikęs pašnekovas prisipažino: nedažnai jį kalbina žmonės iš tokių leidinių… Galėjau tik atitarti, kad išties nedažnai išgirsti apie finansinės sferos atstovų kultūrines intencijas…

Skaityti toliau

Gegužės skaitymai

Vartant gegužės mėnesio kultūrinę spaudą, nesunku pastebėti, kad antraštėse mirga pavardės autorių, jau publikavusių savo kūrybą per pirmus keturis šių metų mėnesius – tai Algimantas Mikuta, Vainius Bakas, Sara Poisson, Gediminas Jankus, Petras Venclovas, Alma Riebždaitė, Jolanta Sereikaitė, Robertas Keturakis, Kęstutis Navakas… Nemažai, tiesa? O juk įtraukus į sąrašą eseistus, kurių publikacijų atidžiai netyrinėjau, tikėtina, jis būtų dar gerokai ilgesnis.
Ką tai reiškia? Kad redakcijos, kai autorius į kurią nors iš jų atsiunčia savo kūrinių, dalijasi tekstais? Ar patys autoriai, sykį išvydę savo kūrinį išspausdintą kultūriniame leidinyje, tiesiog pakvaišta, ir suskanta ruošti siuntinius visoms kitoms redakcijoms? Man sunku spręsti – redakcijų žmonės turbūt geriau žino, kaip yra iš tikrųjų, – ir puiku, kad žino, bet, tiesą sakant, verčiau jie suprastų, kad skaitytojų, trokštančių plėsti akiratį, – t. y. tikrų skaitytojų, – simpatijų šitaip nepelnysi.

Skaityti toliau