Kategorija "Metai"


101 metai be M. K. Čiurlionio. Tabu

Ką tik nuaidėjo 100-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio išėjimo metinės. Skaičių magija primena, kad pasitikęs savo gimimo šimtmetį kūrėjas pateikia paraišką amžinybei, o minint jo mirties šimtmetį patikrinama, ar paraiška priimta. Tapo klasiku? – laukia amžinas gyvenimas. Akivaizdu, kad M. K. Čiurlionis iš amžinųjų menininkų kohortos ir todėl ne mažiau akivaizdu, kad jo kūrybos horizontai plėsis. O kartu turės gilėti ir jo asmenybės pažinimas.

Skaityti toliau

Geometrinių dygsnių knyga

Naujoji Aido Marčėno knyga „ištrupėjusios r dvės“, tikėtos (po srauto poezijos) kanoninės drausmės knyga; tankos — 5 eilučių japonų lyrikos žanras, 31 skiemens (5, 7, 5, 7, 7), būdingi panašių skiemenų deriniai, gamtos, meilės, būties temos. A. Marčėnui reikia griežtų taisyklių, kad galima būtų jų laikytis ir nesilaikant. Taip yra su jo sonetu, su haiku. Taip ir su tankomis.

Skaityti toliau

Vapsvos efektas

Vapsvos ir drugio simbiozė – gamtos reiškinys, kurį stebėjęs Charlzas Darwinas pagrįstai suabejojo, ar Dievas, kuris yra absoliutus gėris, summum bonum, – tikrasis siaubo filmo apie vabzdžių gyvenimą Kūrėjas? Šiuolaikinė filmavimo kamera ir mikroskopas leidžia dar kruopščiau ištirti dramą. Štai vapsva prakiurdo nieko nenutuokiančios riebios kirmėlės odą ir prifarširuoja kūną kiaušinėlių. Kiaušinėliai pamažėle virsta lervomis. Laisvai naudodamosios gyvybinėmis užgrobto organizmo funkcijomis, jos ramiai sau minta kūno viduriais, o kai suauga, per odą išlenda lauk – beje, ne iš eilės per vieną skylę, kaip reikalautų neregėtu svetingumu pasinaudojusiųjų etiketas, o iš karto daugybėje vietų, – ir pradeda kokonų vijimo stadiją. Tada leisgyvė „maitintoja“ suskanta elgtis dar keisčiau: ne ropoja šalin pagaliau paėst ar gydytis žaizdų, o gina neapsaugotas lėliukes. Dengia jas savo kūnu, be atilsio mojuoja galva, raitosi.

Skaityti toliau

Už horizonto pasaulis nesibaigia

Rašytojas Alvydas Šlepikas atsako į Herkaus Kunčiaus klausimus.

Skaityti toliau

Juodkrantės dienoraštis

Eilės. Sielos atgaivai.

Skaityti toliau

Ėjimas per Uteną Basanavičiaus gatve

Pirmas stabtelėjimas: esame prie pašto stoties komplekso – prie seniausių mūsų mūrinių pastatų (1830–1835). Pirmiausia atidžiai apsižvalgykime. Eisime Jono Basanavičiaus gatve, arba Sankt Peterburgo–Varšuvos traktu. Šalia Rapolo Šaltenio pagrindinė mokykla (labiau žinoma kaip 2-oji vidurinė mokykla). Iškart prisimename mokytoją, rašytoją Rapolą Šaltenį, kuris čia dirbo, prisimename rašytojus Saulių Šaltenį, Ireną Gansiniauskaitę, Vytautą Račicką, Reginą Katinaitę-Lumpickienę, Alvydą Katiną, kurie čia mokėsi. Dabar belieka žvilgtelti į Molėtų gatvę – jei pamirštume kokį faktą, užbėgtume pas Danguolę Jonaitienę pasiklausti, nes ji viską ar beveik viską apie Utenos istoriją žino.

Skaityti toliau

Paslapties dvelksmas

Poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė atsako į Romo Daugirdo klausimus.

Skaityti toliau

„Metų“ anketa

1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?

3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?

Skaityti toliau

Vincas Krėvė politikos liūne (1920–1926)

Vincas Krėvė-Mickevičius lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus kūrėjas. Jis pirmasis sukūrė raiškius herojiškus, atgimstančią tautą žavinčius personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Gerai pažinęs Oriento kultūras, 1913 m. išspausdintoje apysakoje „Pratjekabuda“ pirmasis sukuria poetišką filosofinę parabolę, kreipiančią į būties slėpinių apmąstymus. Nuo studijų laikų visą gyvenimą rašo epinį veikalą Biblijos tema „Dangaus ir žemės sūnūs“, kurį išleidžia gyvendamas Amerikoje. Žvelgiant į šią kūrybingą asmenybę, galima numanyti, kad politikos sfera V. Krėvei turėjo būti pats tikriausias liūnas.

Skaityti toliau

Maironiui – 150

Praeinamybės tragika – nenuraminama: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ Viena ankstyvųjų refleksijų. Ir viena paskutiniųjų – iš „Vakaro minčių“: „Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai, / Aklos gamtos lyg ir nebuvę veikalai.“

Praeina visa – ir tai, dėl ko poetai sielojasi, rauda, ir tai, dėl ko kovoja. Kas liko aktualu iš Maironio šiandien: jau ir pats poetas galėjo ironizuoti Lietuvos valstybę, aplipusią valdininkais, korumpuotą. Laisvės idėja – ar ji dar gyva? Dar jaunas Aistis, dar ir ne Aistis, esė knygoje „Dievai ir smūtkeliai“ (1935) gal pirmas pastebėjo prieštarų kupiną Maironio situaciją. „Gyvenimas savo daro, jam priešintis nėra kaip, o Maironiui visi šitie dalykai buvo svetimi ir nesuprantami.

Skaityti toliau