Kategorija "Metai"


Apie gražiąsias dulkes ir Valentinos eketę

Kaimelis, kuriame užaugo mano mama, yra ūksminga, nuo viso pasaulio pasislėpusi vieta Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Vieta ant ribos, „tarp“, tarytum ir niekieno. Taip atrodo dabar, kai ji merdėja, kai mano vaikystės žaidimų pievas kasmet vis labiau užželia pikti krūmokšniai; gamta ten trykšte trykšta, tikras gaivalas, pakelėse rieda kuplėjantys alksnių rutuliai, nenorintys nieko žinot apie žmogų; žalčiai ir angys, vienintelės nuodingos Lietuvos gyvatės, saulėtą dieną įžūliai šildosi kelio viduryje – nebaisus jiems retas praeivis, ratuotas ar pėsčias, jos čia karaliauja. Žemė čia aptaki, apvalainom vilnim banguojanti, – nieko aštraus, jokių smailių kampų ar tiesių linijų, – tingi ir vaisinga, bet vaisiai jos laukiniai. Ežerai susijungia slaptais upelių kiaušintakiais, vienas jų – tai užsimerkianti, lelijų valktim užsitraukianti Gaidės ežero, kuriame išmokau plaukti, akis… Mingantis, pelkėn grimztantis kraštas, į jį vienąkart per metus atvažiuojame ir prikeliame merdėjantį senelių namą savo žingsniais, savo šūksniais.

Skaityti toliau

Apie Maironį, kurio nėra knygose

Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėdamas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos. Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta, mat paskelbti Maironio metai, jo kūryba visiems ir visur reikalinga, tikriausiai ją skaito, mokosi mintinai ir pan. Juk tie metai svarbus mūsų kultūros įvykis.

Skaityti toliau

Kaip vadinsime „1262 metų chronografą“ – lietuvišku ar judėjišku (žydišku)?

Pastarąjį dešimtmetį nemažai nuveikta prikeliant iš kultūrinės nebūties, grąžinant lietuvių atminčiai seniausiąją lietuvių literatūrą, tiesiogiai susijusią su karaliaus Mindaugo epocha.

Kelis šimtmečius buvo manoma ir teigiama, kad pirmasis ir seniausias Lietuvos metraštis yra Vytauto Didžiojo paliepimu parašytas pasakojimas „Lietuvos giminės pradžia“ („Литовскому роду починок “), vadinamas dar „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščiu“ („Лeтопись великих князей литовских“). Šis metraštis, kaip ir visi Lietuvos metraščiai, buvo parašytas senąja slavų kalba, o jame, be abejo, iš Vytauto pozicijos atpasakota permaininga lietuvių kunigaikščių 1381–1382 m. kova po Algirdo mirties dėl aukščiausios valdžios Lietuvoje ir paties Vytauto valdymas iki 1396 m.

Skaityti toliau

Du miestai: Vilniaus ir Rygos aprašymai XVI–XVIII amžiaus literatūroje

Miestų (ypač sostinių) aprašymai sudaro svarbią kiekvienos tautos istorijos ir kultūros dalį. Tarp tokio pobūdžio šaltinių vertingiausią vietą neabejotinai užima konkretūs dokumentai, kronikos, magdeburginių teisių suteikimo aktai, keliautojų, diplomatų įspūdžiai, korespondencija ir t. t. Tačiau ne mažiau svarbūs ir grožinės literatūros tekstai, neretai papildantys istorinius šaltinius ar savitai juos interpretuojantys.

Skaityti toliau

Požiūriai. „Metų“ anketa

1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?

3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?

Skaityti toliau

Laisvė duobėje, arba Egzistencijos absurdo akivaizdybė

Priklausau kartai, kuri dėl savo jauno amžiaus neturėjo galimybės pamatyti garsiųjų Dailės instituto studentų vaidinimų septintajame dešimtmetyje, tačiau ne kartą apie juos girdėjau iš vyresniųjų kolegų. Berods prieš keliolika metų Marcelijaus Martinaičio seminare Vilniaus universitete pirmąkart išgirdau minint Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio pjesių pastatymo aplinkybes, tų dienų žiūrovų reakcijas, bendrą spektaklio atmosferą. Visa tai mano sąmonėje paliko ryškaus kultūrinio įvykio įspūdį, todėl nudžiugau prieš keletą metų pagaliau pasirodžius spausdintiems pjesių tekstams (1). Sunku tiksliai apibrėžti savo, kaip skaitytojos, lūkesčių horizontą, bet galėčiau teigti, kad į dar neskaitytus kūrinius žvelgiau veikiau kaip į intriguojantį kultūrinį dokumentą, istorinę vertę turinčius tekstus. Žinodama pjesių pasirodymo aplinkybes – dramaturginis Dailės instituto studentų debiutas, suvaidintas saviveiklinės trupės neprofesionalioje scenoje – iš anksto kaip neesminį atmečiau meninės vertės kriterijų.

Skaityti toliau

Tiesioginė laisva kalba

Savo knygoje apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą Viktorija Daujotytė sukuria ypatingą laisvo kalbėjimo atmosferą. Štai pacituojamas eilėraštis, išteka jo interpretacijos upelis, poeto žodžiai kartojami, visaip vartant ir sodrinant jų prasmes, štai įterpiamas poeto gyvenimo faktas, greta išnyra Česlovo Milošo, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino posakiai ar supratimai, eilutė vėl kartojama, šmėsteli istorinio laiko brūkšnelis, epizodą užsklendžia autorei būdinga niuansus gaudanti frazė, pavyzdžiui, „atsisakymas atsakyti“.

Skaityti toliau

Apie žaltvyksles ir amžiną Klaipėdą

Poetą Valdą Gedgaudą kalbina Romas Daugirdas.

Skaityti toliau

Rašytojai išeina, rašytojai ateina: kokia mūsų literatūros šiandiena?

Tradiciškai „Metuose“ apžvelgdami praėjusių metų knygų derlių kas kartą vis kitaip pajaučiame kūrybos, knygų leidybos ir skaitymo situaciją Lietuvoje. Antai, 2009 m. klausėme, kiek mūsų rašytojas dar turi drąsos maištauti ir keistis (suprantama, klausėme galvodami apie iškiliuosius mūsų literatūros tėvus ir spėliodami, kuris jų dar mus galėtų nustebinti kūrybiniais iššūkiais…). Šiemet, formuluodamas klausimus, su nuostaba suvokiau, kad apie tuos mūsų tėvus jau visai nebegalvoju, – tiesiog juos pamiršau, tarsi mūsų literatūros gyvąją tradiciją būtų perkirtę ir praeitį uždarę lemtingi riboženkliai: Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius… Ėjo ir išėjo sau, išsinešė „saulę su savim“. Kaip koks kūrėjų kartas bei epochas skiriantis monumentas stovi fundamentalus Marcelijaus Martinaičio veikalas „Mes gyvenome“. Vieni autoriai yra likę laike iki tos ypatingos knygos, liudijančios kaimiškosios mūsų literatūros kilmę, kiti įsitvirtina dabar ir savo tekstais užpildo greitai besisukančius metų ratus. Liūdna, aišku, bet gyvenimas tęsiasi, knygos turi būti rašomos, nes be knygų nėra gerai.

Skaityti toliau

Du apsakymai

Kai motiną pagaliau rado, ji atrodė kaip gyva: pilkšvai melzganas veidas, tuščios purpuru užputusios akys, ant sugeibusio kaklo, ant rankų ir kojų šakalių – spiečiai pūlinių. Gulėjo ji klane. Sudilęs kūnas kaip visada trenkė puvėsiu ir raugu.

Be šeimininkės likęs paltas tuo metu, droviai panarinęs pečius, jau kabojo miestelio skuduryne. Dar nežinojo varganas, kokia siaubinga dalia jo laukia pas svetimą.

Skaityti toliau