Kategorija "Metai"


Ašara ant voratinklio…

Esu anykštėnas, gyvenu ant žavaus Šventosios kranto. Maniškė Žvejų gatvė, kuria Karalienės liūno, Puntuko brolio link pėdindavo Antanas Vienuolis-Žukauskas, sutemus dabar primena pustuščių namų-vaiduoklių alėją. Tie tuntai vaikų, mano vaikystės laikais besiturškusių Šventojoje, nutūpusių akmenis ir medžius, virto ant pirštų suskaičiuojamais pensininkais, o aš pats praėjusią vasarą mėnraštyje „Pasaulio anykštėnas“ aprašiau anekdotinę situaciją.

Skaityti toliau

Pustuštė ir puspilnė stiklinė, arba Džiaugsmo tema egzistencializme ir daoizme

Į žmogaus egzistenciją, kaip ir į kiekvieną dalyką, galima žiūrėti optimistiškai arba pesimistiškai – kaip į nepilną stiklinę vandens. Tai, kad egzistencija toli nuo pilnatvės (nėra pati sau pakankama, nėra be trūkumų ir pan.), matyti kiekvienam, kuris žiūri, tačiau ar ji pusiau tuščia, ar pusiau pilna, – tai jau pamatinis požiūris ir netgi egzistencinis apsisprendimas. Šio straipsnio tikslas – gilintis į džiaugsmo temą egzistencializme ir daoizme pasitelkiant žymiausių šių mąstymo tradicijų atstovų tekstus.

Skaityti toliau

„Metų“ anketa

1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?

3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį. Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų optimaliausi šiandien?

Skaityti toliau

Kūryba kaip nesibaigiantis iššūkis

Talentingas kūrėjas (ar jis kurtų žodžiu, garsais, mintimi ar vaizdais) neišvengiamai sukuria naują idealią visatą, kurioje viskas vyksta pagal kūrėjo sugalvotas žaidimo taisykles. Kitaip kūryba būtų tiesiog neįmanoma. Ji liktų mechaniniu štampų ar įsisenėjusių banalybių atkartojimu. Bet ar tas absoliutaus naujumo momentas nepaverčia paties kūrėjo ir jo kūrinio – bent jau trumpam – dieviškojo kūrybos akto unikalia variacija, nepakartojamu sacrum įvykiu profanum pasaulyje? Sakralumas reikalauja, anot Arvydo Šliogerio, transcendencijos judesio. Tai reiškia, kad tikroji vertybių steigties vieta yra anapus žmogaus, aukščiau žmogaus, ji pranoksta siaurą subjektyvybės pasaulį. Todėl, jeigu nuosekliai laikausi šventumo logikos, neišvengiamai turiu vertinti savo žmogiškąją kūrybą tik kaip atkartojimą, neprilygstantį pirmapradžio kūrybos genijaus tobulumui.

Skaityti toliau

Neįveiktas dvilypumas lietuvių ir latvių egzodo romanuose

Tiesiog neįtikėtina, kad lietuviai beveik nieko nežino apie latvių pokarinės emigracijos mastus (1) ir svečiose šalyse sukurtą jų literatūrą, kuri ne tik kiekybiniais, bet ir kokybiniais rodikliais smarkiai pranoksta mūsiškę. Latvių ir lietuvių egzodo romanų bibliografijos, apimančios 1945–1990 m. laikotarpį, parodė (2), kad bendrą lietuvių ir latvių egzodo romanų masyvą sudaro daugiau kaip 700 kūrinių: 220 lietuvių ir 488 latvių romanai. Paprastai nustembama ir klausiama, kodėl latvių rašytojai išeivijoje buvo tokie produktyvūs. Priežasčių čia daug: pirmiausia, iš tėvynės pasitraukė labai daug kūrybingų asmenybių (apie 150 aktyviai rašančių žmonių, plg. iš Lietuvos – apie 100). Latvijoje stipresnė prozos tradicija, nes čia buvo geresnės sąlygos nacionalinei kultūrai augti (pusšimčiu metų anksčiau panaikinta baudžiava – 1809 m.), klestėjo laisva spauda ir knygos poreikis (pas mus – spaudos draudimas); būta daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu; didmiestis Ryga – europietiškiausias Rusijos imperijos miestas su knygynais, teatrais, koncertų ir parodų salėmis.

Skaityti toliau

Apie tai, kaip tapau jaunąja rašytoja

Grįžtu į Kauną. Ankstyvas rytas, lyja lietus, o prietemoje žybsi kalėdinės girliandos. Mano namai taip pat aplyti, šlampantis tinkas atrodo kaip dantų ėduonis. Namuose gyvena tėvas. Laukia manęs keptuvėje šildydamas rausvas lašišų atraižėles – vėliau pamatau, kad šaldymo kameroje vien tos suledėjusios atraižėlės. „Užkąsk ir galėsim važiuot“, – sako jis, kai pakabinu rankinę ant kėdės ir atsisėdu prie ovalaus virtuvės stalo. Atrodo, niekas nepasikeitę – kol valgau, tėvas ruošiasi į kapines: paima iš stalčiaus degtukus, įdeda į maišelį skudurėlį ir keturias oranžines žvakeles. „Šluota nuo ano karto liko mašinoje“, – burbteli ir eina persirengti.

Skaityti toliau

Grušas, kopiantis į Žaliakalnį

Juozo Grušo pavardę išvydau atsikraustęs mokytis į Kauną. Dabar negaliu pasakyti, ar provincijos mokykloje apie jį ką nors buvau girdėjęs. Kaune susidarė įspūdis, kad rašytoją žino visi. Skleidžiama tiesa skambėjo taip: rimtieji lietuvių rašytojai arba pabėgo į Ameriką, arba įsikūrė Vilniuje, Kaune liko vienintelis dramaturgas Grušas.

Skaityti toliau

Pasakojimas apie negirdimą gyvybės širdį

Pastaraisiais metais vis populiaresnAi?? darosi dokumentinAi?? literatAi??ra: A?vairios autobiografijos, interviu, dienoraA?A?iai, atsiminimai. Beveik visos A?io tipo knygos vienaip ar kitaip prisilieA?ia prie viliojanA?ios, bet vis reA?iau beiA?sipildanA?ios A?mogaus tapsmo istorijos. Pastaroji, A?gavusi knyginAi?? formAi??, t. y. tapusi autoriaus intencijA? bei valios konstruktu, atsiskiria nuo realaus gyvenimo ir pereina A? fikcijos, arba literatAi??ros plotmAi??, A?siliedama A? A?iandien sunkiai aprAi??piamAi?? raA?tijos okeanAi??, taA?iau jame knygos, kurios remiasi A?mogaus gyvenimo faktais bei asmenine patirtimi, nepasimeta.

Skaityti toliau

Du apsakymai: “Kaliošai” ir “Danteso reabilitacija”

Ai??ventAi??s baigAi??si. Berniukas mAi??A?lungiA?kai A?sikibo A? avarines kopAi??A?ias. AukA?A?iau lipti buvo baisu, leistis ai??i?? bijojo akmenA?. TreA?iokas stovAi??jo apaA?ioje ir svaidAi?? A? jA? akmenis. Vienas akmuo pataikAi?? A? nugarAi??, kitas ai??i?? A? petA?, treA?ias pagaliau kliuvo A? pakauA?A?. Jis tyliai A?Ai??ktelAi??jo ir nulAi??kAi?? A?emyn nugara.

Skaityti toliau