Kategorija "Metai"


„Esu įkaitas už savo tautą…“

2013 m. spalio 16 d. Kaune, Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje įvyko vakaras, skirtas rašytojo Balio Sruogos 66-osioms mirties ir lietuvių inteligentų įkalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje 70-osioms metinėms paminėti.

Skaityti toliau

Jonas Basanavičius Vilniuje 1914–1927 m.

Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Mykolas Biržiška daktaro Jono Basanavičiaus biografijos, parašytos lituanisto ir artimo tautininkams žurnalisto Adolfo Nezabitausko, recenzijoje „Mūsų senovėje“ pareiškė, kad karo metais J. Basanavičius dėl sveikatos negalėjęs būti aktyvus lietuvių viešajame gyvenime. Taip teigė iš arti jį pažinojęs Vasario 16-osios akto signataras, tokią mintį pakartodamas ir vėliau. Tačiau ši nuomonė, kad ir žinoma, „praėjo pro šalį“ kaip netinkama herojiniam patriarcho vaizdiniui, gal nekėlė pasitikėjimo dėl M. Biržiškos išpažįstamų socialdemokratinių įsitikinimų. Tačiau herojai taip pat būna pasiligoję. Žvilgterėję į šaltinius, rasime dorai savo pareigas atliekantį garbingo amžiaus lietuvių inteligentą, autoritetą moraliniais klausimais, bet ne veikėją ir organizatorių. Gal tai ir nulėmė, kad Kauno universitetas gavo Vytauto Didžiojo vardą, o istorinėje sostinėje J. Basanavičiui taip ir neatsirado paminklas.

Skaityti toliau

Keliauju per pasaulį vėjuota, ir nesigailiu

Rašytoja Gintarė Adomaitytė atsako į Birutės Jonuškaitės klausimus

– Esam pažįstamos daugiau kaip du dešimtmečius, bet iš tikrųjų nedaug ką apie Tave žinau. Galbūt šiek tiek daugiau už tuos, kuriems Gintarė Adomaitytė tapatinasi tik su užkrečiamu juoku ir visada gera nuotaika. Tiesą pasakius, nuo jos ir pradėkim. Ar Tu kada nors būni liūdna? Pikta? Ką tada veiki? Kam grūmoji? Su kokiais demonais kariauji? Ar visada Baltasis riteris atskuba laiku?

Skaityti toliau

Nesibaigiantis Donelaitis

Donelaitį savo rankose esu turėjęs tokį, koks man skaitant buvo išleistas: visą, sutrumpintą, parinktą, pritaikytą, kaip ir apie Donelaitį skaičiau, kas tada lietuviškai parašyta. Žinau Donelaičiui skirtus kūrinius, mačiau dailininkų darbus. Vytautui Urbanavičiui, skirsnemuniškiui (su kuriuo mokiausi Jurbarko gimnazijoje), sukūrusiam po mokslinės komisijos Donelaičio palaikams ieškoti (1967–1968) poeto skulptūrinį atvaizdą, esu prasitaręs: dailininkai gali daryti ką nori, o ką daryti su tuo, ką tu padarei? Daug parašyta, o su prirašymais tyliai nesutikome ir jų laikais, dabar visko dar nė neskaičiau, bet vargu ar kas nustebintų. Nebent netikėtai kur atrastas tikras Donelaičio atvaizdas.

Skaityti toliau

Skaptorystė

Išmanus karvedys prieš eidamas į karą ar prieš stodamas į mūšį visados patikrina savo išteklius: kiek turi pulkų, karių, raitelių, pėstininkų, ginklų ir kitko, įvertina dvasią, kaip kariauna pasirengusi ir ar parakas parakinėse nesudrėkęs. Šiandien gal dar viliamės, kad „nelekia gulbių pulkelis“, o gal jau ir lekia, tik mes žiopli – nematome. Šiandien pasiutusiu greičiu į gana ramų mūsų tapatybės peizažą įsirioglina groteskiški svetimkūniai ir naujadarai, agresyviai reikalaudami sau vietos, tradicines gyvenimo sanklodas stumdydami į pašales. Rizikingas ir nieko gera nelemiantis yra eksperimentas iš šimtmečiais ręsto statinio pamatų išversti ir nuritinti šonan kertinius akmenis, ant kurių statinys išsilaikė didžiausių istorinių negandų metu. Tą mūsų buveinės tvarumą ir gyvybę lėmė kalba, tradicinė šeimos sankloda, tikėjimas Dievo ir pasitikėjimas savo artimu, be abejo, ir maitinanti žemė.

Skaityti toliau

Nuo laisvės iki stoties ir atgal

Petro Vileišio vardu pavadinta gatvė Mažeikių centre remiasi į dvi prie geležinkelio besijungiančias Stoties ir Laisvės gatves. P. Vileišio (1851–1926), garsaus inžinieriaus, matematiko, geležinkelininko, verslininko, visuomenės veikėjo, politiko, literato, vertėjo – universalaus žmogaus, gatvė įsikirtusi čia kaip viena šių trijų gatvių trikampio kraštinė. Ji tarsi saugo menką erdvę tarp Laisvės ir Stoties gatvių, laisvės ir stoties dimensijų.

Skaityti toliau

Vietovė–kultūra–lietuvybė

Ateina metas, kai vis aiškiau suvokiame privalą vėlei kelti paprastus klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, kurie dar visai neseniai atrodė tarsi savaime aiškūs. Kas mes – lietuviai, kas ta lietuvių tauta, kam reikalinga valstybė, galop – kas yra kultūra ir kam ji reikalinga. Prieš geras dvi dešimtis metų, laisvindamiesi iš sovietinės okupacijos, jautėmės esą lietuvių tauta, išgyvenome nacionalinio išsivadavimo proveržį, kurį iki šiol mūsų istorikai gėdijasi įvardyti nacionaliniu, aiškiai suvokėme savos kultūros reikšmę ir svarbą, nes pakelti buvome kultūros ir joje išlaikytos lietuvybės galios.

Skaityti toliau

Žodžiais atverti naujus horizontus

Ramutė Ramunienė ir Jonė Ramunytė – mama ir dukra, abi pripažintos literatūros vertėjos iš prancūzų kalbos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narės, prestižinių apdovanojimų vertėjams savininkės, šiemet švenčiančios gražias sukaktuves. Jubiliejai tapo puikia proga pasikalbėti apie skirtingų kartų vertėjų situaciją, didžiausius vertėjų iššūkius bei džiaugsmus ir literatūros vertimo kaip gyvenimo kelio pasirinkimą.

Skaityti toliau

Donelaitis kaip duona

Kristijonas Donelaitis mums yra lietuvių kultūros laiminga lemtis. Gimęs prieš 300 metų pačioje laiko ciklo pradžioje, sausio pirmą dieną, apdovanotas ypatingu agrariniu vardu, skambančiu tarsi sakralioji žemdirbio duona, pirmuoju grožiniu lietuvišku žodžiu iš karto pakylėjo mūsų etninę kultūrą iki pasaulinių žmonijos vertybių lygmens. Kad ir kaip atsirado tas UNESCO pripažinimas – Donelaičio įtraukimas į pasaulinės kultūros paveldą (1977), – toks autoriaus įvertinimas yra tikras, pagrįstas ir nepaneigiamas. Svarbiausia, kad savo paveldą gebėtume įvertinti mes patys. Kuo labiau daromės kultūringesni – apsiskaitę, kūrybingi – tuo labiau suvokiame savo kūrybingojo pradininko vertę. Apskritai su metais ir su šimtmečiais Donelaičio reikšmė tik didėja, mes prie jo galime tik artėti – pagal savo meninio suvokimo galimybes, pagal estetinio sprendimo galią. Iki Donelaičio reikia tiesiog išaugti, jis yra duotas visiems, bet ne visi jį bus išgirdę. Iki jo išaugti dar sunkiau nei iki Žemaitės.

Skaityti toliau

Svečiuose pas mešką

– Va, šitoje vietoje meška du žmones sudraskė, – prisiminęs bene septynerių metų senumo įvykį, Antanas rodo nedidelę laukymę prie pat mokyklos pastato. – Vyrą ir jo žmoną. Jiedu ėjo į mišką uogauti. Baisu, ar ne?

Skaityti toliau