Kategorija "Metai"


Jausmų smarkumas

Gimęs 1913 metų lapkritį1, paskutinįjį, kaip vėliau paaiškėjo, savo gyvenimo lapkritį jis praleido Lurmarene. Ir ten, provincialaus namo, kurio likimas susiklostė kitaip, negu numatė ir jis, ir jo šeima, prieglobstyje pradėjo rašyti naują romaną.

Skaityti toliau

„Metu“ anketa

Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.

Skaityti toliau

Sąlyginės figūros Kosto Ostrausko dramose

Prieš daugiau nei metus Lietuvos literatūros pasaulis neteko išeivijos literatūros istoriko ir kritiko, savito teatro kūrėjo, dramaturgo Kosto Ostrausko (1926–2012). Jis nuo šeštojo dešimtmečio pradžios pirmasis iš lietuvių dramos kūrėjų ėmėsi puoselėti naująsias dramos tradicijas, avangardizmą, kurti absurdo, postmoderniąsias dramas ir lietuvių dramaturgijoje įtvirtino paradokso situaciją. Konfliktą kūriniuose dažnai nustelbia būties problematika, sutelkta į iracionalią, neretai paradoksalią situaciją, kurios vidinę įtampą kuria minties raidos dinamika, o ne draminio įvykio plėtotė. Dažnoje K. Ostrausko dramoje pastebimas ir iki tol lietuvių dramaturgijai ne itin būdingas reiškinys – vietoj tradicinių personažų įterpiamos metaforinės figūros.

Skaityti toliau

Marcelijus Martinaitis

Spausdinami tekstai – vieni paskutiniųjų Poeto kūrinių, rastų tarp jo rankraščių.

Skaityti toliau

Mutacijos sovietmečio rūke

Rimanto Šavelio, vyresnės kartos rašytojo, naujas romanas apie sovietmetį – be tiesmukų ideologinių implikacijų, pasakojama tarsi iš ano meto „vidaus“, bet akcentai šių dienų požiūriu sudėti teisingai, blogis apnuogintas. Tačiau ir skaitant, ir rašant vis kamavo vienas dviprasmiškas klausimas: kiek tai retro tekstas, o kiek šiuolaikiškas?

Skaityti toliau

Tamsos partneriai ir aukos

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vardas šiandien, regis, tėra laikina ir neįpareigojanti simbolinio kapitalo skraistė, kurią galima lengvai nusimesti ir grįžti prie jau ne tokių svarbių visuomenei kūrinių produkavimo. Tai liudytų naujausias Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“, kuris kelia klausimų, susijusių su kūrinio menine poetika, su pasirinkta holokausto tema ir jos panaudojimu (žr. Mindaugo Kvietkausko recenziją „Literatūroje ir mene“, 2013 m. vasario 22 d.). Tačiau būtų naivu tikėtis, kad premijos laureatas visą likusį gyvenimą rašys tokius aukšto meninio lygio kūrinius, kokie jam atnešė vardą ir šlovę. Vertės skirtumas tarp „Trijų sekundžių dangaus“ (2002) ir naujausio romano yra gana reikšmingas. Vis dėlto tikėtis atsakomybės už meninį žodį iš neeilinio rašytojo, mano galva, galima ir būtina.

Skaityti toliau

Federico Garcíos Lorcos poetinė atmintis iš teatro po smėliu

Federico Garcíos Lorcos amžininkai teigia, kad nuo jo sklido šviesa, kad jo mums palikta poezija tebeskleidžia tą šviesą. Tai kūrybos šviesa. Kūrybos požiūriu intensyvus ir vaisingas buvo F. Garcíos Lorcos gyvenimas, tačiau ir nepaprastai draugiškas, linksmas, be pozavimo, pasipūtimo buvo jo kasdienis bendravimas su draugais, kolegomis. Apie tai liudija visi prisiminimus parašę bičiuliai, pabrėžiantys poeto bendravimo talentą – niekas jo nevadindavo pavarde García Lorca, visiems jis būdavo – Federico’as1. Gyvenimo ir kūrybos kelyje užteko meilės visiems: pasaulio meilė jo dainose, romansuose, odėse.

Skaityti toliau

Mūsų publikacija

Po 1950 m. „taikaus Tibeto išlaisvinimo“ visiškai pakito tibetiečių literatūros bruožai. Religinių tekstų vietą užėmė grožinė literatūra, radosi nauji, anksčiau Tibete nežinoti literatūros žanrai, kaip romanas ar novelė. Supaprastėjo ir pati kalba: klasikinę šventraščių kalbą pakeitė šnekamajai artimas stilius. Keisčiausias pokytis – vis daugiau tibetiečių rašytojų ėmė kurti nebe tibetiečių, o kinų kalba.

Skaityti toliau

Rudoji saulė irgi teka, arba Postfašizmas 3897-aisiais

Naujausią Jaroslavo Melniko romaną „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“ galima įvardyti kaip savotišką prieš tai išleisto romano „Tolima erdvė“ (2008) tąsą. Abiejuose kūriniuose vaizduojama represyvi, totalitarinė visuomenės valdymo sistema ir romano herojaus susidūrimo su ja istorija; „Tolimoje erdvėje“ visuomenės ribotumą simbolizuoja tiesioginis fizinis aklumas, o „Postfašizme“ aklumas – dvasinis ir psichologinis.

Skaityti toliau

Savistaba ir nuostaba, arba Pasvarstymai apie Aš ir Tai

Pastaruoju metu nemažai lietuvių prozininkų, poetų, literatūrologų rašo autobiografinio pobūdžio knygas. Pasirodė nemažai ir tokių grožinių kūrinių, kuriuose po eseistine arba grynai menine forma slypi jeigu ne autobiografinis, tai jau daugmaž autentiškas autoriaus sielos pasaulis. Savistaba, kūrybinė introspekcija jokiais laikais nebuvo dingusi iš filosofų, rašytojų, menininkų dienotvarkės. Vaizdžiai kalbant, vos tik išsivadavo iš demokritiškojo materialistinio mąstymo, didieji antikos filosofai Platonas ir Aristotelis sukūrė tvirtus pamatus idealistiniam sielos savaimingumui pagrįsti ir jos santykių su kūnu dialektikai suvokti.

Skaityti toliau