Mintijimai

Atmintis ir sąmonė – tarsi aruodai, talpinantys gyvenimo patirtį. Jų neištrinsi kaip magnetofono juostelės. Kasdienybė vis gausiau ir gausiau pripildo aruodus. Atmintis dirba pasirinktinai. Ji fiksuoja tai, kas atrodo svarbu, ir tarsi atmeta kitą informaciją. O sąmonė, gyvas organizmas, alsuoja, nuolatos kinta, priversdama mus vis kitaip žvelgti į supantį pasaulį. Jos valia staiga gali prasiveržti prisiminimai, vakar tvyroję atminties paribyje – po daugelio metų atsklidus pažįstamam kvapui, šmėkštelėjus matytai spalvai, suskambus motyvui, kažkada tam tikroje situacijoje labai reikšmingam, iškyla prieš akis anuometiniai vaizdai.

Richardas Wagneris – vieno aktoriaus teatras

Richardas Wagneris į XIX a. sceną, kalbant apibendrintai, įžengė kaip didžiai prieštaringa geniali asmenybė, kaip dar romantizmo epochos žmogus. Nors romantizmas literatūroje, dailėje jau buvo nužydėjęs, R. Wagnerio, iš dalies ir Ferenso Liszto dėka romantizmo muzikoje epocha Vokietijoje prasitęsė iki amžiaus pabaigos (su išlyga, nes vėlyvieji R. Wagnerio kūriniai nėra besąlygiškai romantiniai). XIX a. mene neįprastai lengvai randasi įvairios kryptys ir srovės, tarp kitų ir apie 1880–1890-uosius savo programą paskelbęs simbolizmas, atsiradęs per vėlai, kad tiesiogiai galėtų paveikti iš romantizmo šaknų išaugusią R. Wagnerio kūrybą. Bet literatūrinis fenomenas atsiranda ne per vieną dieną, palanki simbolizmui formuotis terpė radosi anksčiau ir galėjo veikti R. Wagnerio estetinę raišką. Kad ir kaip būtų, simboliniai įvaizdžiai ir paveikslai sujungia ankstyvąsias romantines operas ir mitologija besiremiančias muzikines dramas, sukomponuotas po „Tristano ir Izoldos“.

Apie literatūrų lyginimą ir gyvybingąją žuvelę

Vengrų filologas, baltistas Endre BOJTÁRAS atsako į Lauros LAURUŠAITĖS klausimus.

Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo

Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei. Kas pasikeičia šiandien, kai klasikinius žmogaus ir valstybės parametrus keičia postmodernūs modeliai, konstruojami ir įtakojami ne tik tautinių, bet ir kosmopolitinių nuostatų, naujų darinių, sąjungų? Kai moderniosios epochos bandymai suderinti skirtingus žmogiškojo pasaulio lygmenis vis labiau išvirsta nebeužglaistomomis nedermėmis? Žmogaus savasties, savumo ir kitumo suderinamumo problema neišnyksta. Neišnyksta ir nacionalinės savigarbos, nacionalinio orumo jutimas.

„Metų“ anketa

Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.

Rengdamiesi pasitikti šį išskirtinį mūsų kultūros įvykį, kviečiame rašytojus, kultūros žmones, skaitytojus atsakyti į „Metų“ anketos klausimus.

Lyras, Tolstojus ir Juokdarys

Tolstojaus kritikos straipsniai yra mažiausiai žinoma jo kūrybos dalis, o rašinį, kur jis puola Shakespeare’ą, netgi nelengva gauti, bent jau anglišką jo vertimą. Todėl, prieš bandant jį svarstyti, būtų pravartu pateikti trumpą jo turinį.

Pradžioje Tolstojus sako, kad visą gyvenimą Shakespeare’as jam kėlė „nenumaldomą pasibjaurėjimą ir nuobodulį“. Suvokdamas, kad civilizuotas pasaulis priešingos nuomonės, jis vis stveriasi Shakespeare’o kūrinių, skaitydamas ir perskaitinėdamas juos rusų, anglų ir vokiečių kalbomis; tačiau „visada apimdavo tie patys jausmai: pasibjaurėjimas, nuobodis ir sumaištis“. Sulaukęs septyniasdešimt penkerių metų, jis dar kartą perskaitė visus Shakespeare’o kūrinius, įskaitant istorines kronikas, ir „dar stipriau pajutau tuos pačius jausmus, tik šįkart ne sumaištį, o tvirtą, neabejotiną įsitikinimą, kad nekvestionuojama didžio genijaus šlovė, priskiriama Shakespeare’ui ir verčianti mūsų laikų rašytojus sekti juo, o skaitytojus ir žiūrovus ieškoti jame nesamų privalumų, yra didis blogis, kaip ir kiekviena neteisybė“.

Balti vyrų marškiniai, nerimo vidurnakčiai

Rašytoja Birutė Jonuškaitė atsako į Romo Daugirdo klausimus.

Sovietmečio skaitytojai: „eilinio“ poreikiai XX a. 8-ajame dešimtmetyje

Apie sovietmečio skaitytojus kol kas kalbama retai ir pernelyg apibendrintai, vieną požymį ar išankstinę prielaidą primetant visai auditorijai, pavyzdžiui, kad jie lengvai iššifruodavo ezopines užuominas, arba, priešingai, neatsiversdami grūdo knygas į lentynas kaip snobiško prestižo daiktą. Empirika grįstų tyrimų trūksta, nors skaitymo istorija yra neabejotinai aktuali literatūros istorijai, nes skaitytojas yra aktyvus literatūros lauko dalyvis, galįs pritarti ar priešintis kūrinio kodams, rašytojo siunčiamai žiniai ar valstybės diegiamai ideologijai, išrankumu skatinti vieną ar kitą problematiką, žanrus, stilistiką. Aiškinantis literatūros buvimą visuomenėje svarbu daugybė aspektų: kas, ką, kur ir kada skaitė, sau ar kitiems, tyliai ar garsiai, pasyviai ar aktyviai, knygas pirko, skolinosi ar nugvelbė, ir, svarbiausia, kaip skaitinius suprato ir vertino.

Herojinis epas: didžioji lietuvių tautos liga

Šiemet sueina dvidešimt metų nuo tos dienos, kai lietuvių literatūroje ir apskritai visos tautos gyvenime turėjo įvykti milžiniškas lūžis. Apie jį Sigitas Geda rašė: „Žaibu apskriejo Lietuvą žinia: pagaliau turime tautinį epą!“

Kultūros genetika kintančioje mokykloje

Į paskutinę vidurinės mokyklos klasę ėjau tais metais, kai iš Lietuvos buvo galutinai išvesta sovietų kariuomenė. Mokykloje patyriau Atgimimo virsmą, kuris nebuvo tik aikščių euforija, bet smelkėsi ir veikė kažkur giliau, po oda. Tartum ten būtų dygęs, šakojęsis tam tikras laisvės nervas, kurį iš gautų genetinių sėklų traukė augti to laiko atmosfera. Tarp 1988 ir 1991 metų mano vangiai besikeitusioje vidurinėje būta daug mažų asmeninių išsilaisvinimų – kai kartu su draugais demonstratyviai nusirišom pionieriškus kaklaraiščius ir atsisakėm stoti į rikiuotes sovietinių švenčių proga, kai ryžomės ateiti į mokyklą be uniformų, o su praplėšytais džinsais, kai užsiauginom ilgus plaukus ir šitą teisę apgynę galėjom tapti tikrais Vilniaus senamiesčio „neformalais“, kai pradėjom bėgti iš pamokų tos istorijos mokytojos, kuri mus gąsdino, kad mitinguose prie Adomo Mickevičiaus paminklo renkasi iškrypėliai. Galbūt kulminacija įvyko tada, kai mūsų klasė 1991-ųjų sausio 12 dieną dar prieš pirmą pamoką pabėgo iš mokyklos ir nuėjo budėti prie Vilniaus televizijos bokšto. Pastabų dėl blogo elgesio, kurias iš tiesų laikydavom kone pagyrimais, už tą dieną negavom. Atrodo, nebegavom jų ir vėliau.