Kategorija "Metai"


Narkotinės miniatiūros, arba Gyvenimo simfonija

Šį tekstą mintyse pavadinau trumpai – simonija. Tai religinis terminas, reiškiantis Šventosios Dvasios nusipirkimą už pinigus. Įdomus būtų toks žmogiškųjų problemų sprendimas. Reikia žmonėms tos Dvasios, o ten, kur atsiranda poreikis, bus ir pasiūla. Simonija – geriausias šio reiškinio apibūdinimas, bet gal ne vienintelis. Pagaliau ir mane tarsi nušvietė Šventoji Dvasia ir pavadinimui pasiūlė asociatyvų žodį – simfonija! Tai jau gerokai platesnis terminas. Simfonija – kaip gyvenimas, kuris apima viską, aprėpia ir dvasios, ir simonijos dalykus. Tai gyvenimas, kuriame viskas suderinta ir viskas susiję.

Skaityti toliau

Blynų hermeneutika

Ginčų gali kilti svarstant, ar filosofuoti galima apie viską ar tik apie solidžias temas kaip etika, estetika, logika. Žinome Ludwigo Witgensteino ištarą: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“, bet niekas mums netrukdo prabilti kiek „prižemintai“ – pavyzdžiui, apie blynus. Kadangi blynų filosofija fenomenologiniu metodu jau atlikta, šiame tekste apie juos bus filosofuojama hermeneutiniu metodu.

Skaityti toliau

Liesti žaizdas, kol visuomenė riktels

Rašytojas Marius Ivaškevičius atsako į Romo Daugirdo klausimus.

Skaityti toliau

Kairiarankio kentauro pėdomis

Salomėja Nėris paliko pėdas smėly, Kazys Bradūnas – pėdas arimuose, o Sigitas Geda paliko tiesiog pėdas. Atrodytų, jos po truputį vėsta, bet vos tik pradedi jomis eiti, vėl darosi karšta. Eita kentauro. Teatleis man „kairiarankių dinastijos palikuonis Sigitas Geda“, kaip jis pavadino save „Žalio gintaro vėriniuose“, už šią ne visai žmogišką (arklišką, tataigi) paralelę. Ir ne visai tikslią – juk S. Geda pirmapradiškai yra vandenžmogis, o kentauras sengraikiams – miškų ir kalnų demonas. Manykime, kad šiuo atveju svarbiau dvilypis pasaulio regėjimas, dvipolė estetika, įžūliai kergianti priešybes ir nederamybes, ir nenuspėjama etika, veikianti čia švento nusižeminimo, čia pragariško įsiūčio režimu, t. y. giluminė kentauriška prigimtis, kurią S. Geda geriausiai įkūnijo savo Strazdu – puse paukščio, puse žmogaus.

Skaityti toliau

Klausimai praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Sąjūdžio gimimo

Atminimo lenta prie Lietuvos mokslų akademijos žymi, kad 1988 m. birželio 3 d. buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Užrašas teigia, kad iniciatyvinė grupė „…žadino tautą atgimimui“.

Bet daugelis dar prisimena, kad, įsikūrus šiai grupei Lietuvoje, prasidėjo istorinės reikšmės pokyčiai. Bent man neišdildomą įspūdį paliko pirmasis masinis mitingas 1988 m. birželio 24 d. Katedros aikštėje, kur pasirodė tautinė vėliava, nuskambėjo Vinco Kudirkos giesmė, kur pareikalauta suverenumo, lietuvių kalbos įteisinimo.

Skaityti toliau

Kurtuazinė Rainerio Marijos Rilke’s vienatvė

Kiekvienas skaitytojas, o juo labiau gerbėjas, turi susikūręs savąjį Rainerį Mariją Rilke’ę. Ko verti vien jo lyrinių ciklų pavadinimai – „Duino elegijos“, „Sonetai Orfėjui“! Juose tarsi užkoduota paslaptis, o gal iš tikrųjų ji ten slypi ir ne taip jau lengvai atsiveria skaitančiajam. Versti Rilke’ę, analizuoti Rilke’ę – pavojingas užsiėmimas, nes šis poetas tiesiog skamba lyg muzika ir gali sutilpti vienoje strofoje, net eilutėje, kad ir tokioje: „wenn seine Seele Sehnsucht sang.“ Šių ir panašių sąskambių perteikti kita kalba neįmanoma ir greičiausiai nereikia, nes tai nebebus Rilke. Jo neidealizuoju ir nedemonizuoju, bet niekada nedrįsčiau analizuoti. Šiame rašinyje nebus kalbama apie poeziją, o tik apie poetą, amžininkų ir tyrinėtojų taip pakylėtą, kad, rodos, ne šioje žemėje gyveno.

Skaityti toliau

Miłoszo pamokos

Pirmoji grandis, kuri mane susiejo su Miłoszu, buvo mano motina, gimusi Vilniuje. Ji atidžiai ir dėmesingai vertino Miłoszą. Turėjo savą, asmeninį kelią į poeto kūrybą: per vaikystę Vilniuje ir Naručio ežerą, per savo lietuvės senelės religingumą ir narsumą, per okupacijos metus Varšuvoje, matytus labiau iš Miłoszo „Priemiesčio“ („Przedmieście“) perspektyvos negu iš inteligentų, Armijos Krajovos šalininkų, mitologijos, pokario gyvenimo ant lagaminų. Mano jaunystę lydėjo mamos nelegaliai iš Prancūzijos atvežtas pirmas 1959 metų „Gimtosios Europos“ („Rodzinna Europa“) Paryžiaus leidimas ir Miłoszo Londone 1967 metais išleista knyga „Eilėraščiai“ („Wiersze“). Nebuvo jokio kieno nors paskatinimo, tas knygas tam tikru metu į rankas paėmiau pats. Metams prabėgus galėčiau pakartoti Ernstą Jüngerį, kad tos knygos „spinduliavo“.

Skaityti toliau

Kas gena lietuvį iš Lietuvos?

Jau kuris laikas, kai naktimis galva įkaista nuo begalinių minčių apie emigraciją. Kada ji užverda nuo skaudaus klausimo: koks kipšas gena lietuvį iš Lietuvos, tada į mano vaikystės kiemą įdarda su savo amžina bėda Lupatų Karalius Icikas, kuris sustabdo savo Feniksą ir, dar nepastatęs kojos ant žemės, garsiai, it koks Homero Stentoras, apsiskelbia:

– Ponia Polyna, Lupatų Karalius Icikas jau tamstos kieme!

Skaityti toliau

Tebūsiu prakeiktas, jei poezija neveda aukštyn

Poetas Rimvydas Stankevičius atsako į poeto Gintaro Bleizgio klausimus.

Skaityti toliau

Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?

Atrodo, kad ir pernai knygų srautas nė kiek nesumažėjo, knygynai skaitantį žmogų tiesiog gundyte gundo ir intriguojančiais, įdomiais, stipriai traukiančiais kūriniais. Galbūt klystu, bet susidaro įspūdis, kad lietuvių skaitytojas vis labiau ima gerbti savo autorius, o verstinė literatūra traukiasi kažkur toliau ir egzistuoja kaip gana universalus, bet mūsų jau netrikdantis kultūrinis fonas.
Lietuvių autoriai įgyja vis daugiau pasitikėjimo savimi ir skaitytojais, nebelieka jokių atsilikusios šalies kūrėjų kompleksų, jie rašo su įkvėpimu, rašo daug, ir niekas jų nesustabdys. Nyksta tik profesionalių kritikų gretos, bet jie niekam ir nerūpi.

Tačiau literatūros procesas visai be kritinės refleksijos, be profesionalių apmąstymų bei vertinimų būtų nerimtas, o knygos gimimo įvykis – lyg netikras, neapiformintas, tarsi kūdikis be gimimo liudijimo.

Skaityti toliau