Kategorija "Metai"


Dvi esė

Aldous Huxley’is (1894–1963) – vienas talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų rašytojų. Jo geriausi romanai „Puikus naujas pasaulis“, „Kontrapunktas“, „Sala“, „Geltonasis Kroumas“ išversti į lietuvių kalbą. „Metai“ spausdino ir jo esė „Komfortas“ (2010). Čia pateikiamos dar dvi Huxley’io esė: „Cenzūra ir sakytinė literatūra“ bei „Rytoj, poryt ir užporyt“. Parašytos 1952 m., jos įžvalgiai atskleidžia kai kurias XXI a. ir dar tolimesnės ateities problemas, pavyzdžiui, ekonominę knygų cenzūrą, kuriai įveikti siūlomas originalus būdas – garsinės knygos. Žinoma, technikos priemonės, siūlomos šiai idėjai įgyvendinti, paseno (1952 m. Huxley’is negalėjo numatyti šiuolaikinių garso įrašymo būdų), tačiau nepaseno mintis apie garsiai skaitomo kūrinio įtaigumą. Nepaseno ir mintis, kad geros knygos neretai atstoja universitetus. Rašytojui rūpėjo žmonijos plėtros alternatyvos, jo žvilgsnis antrojoje esė siekia 2050-uosius metus.

Skaityti toliau

Seinų kunigų seminarijos klierikų lituanistinė veikla

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinio atgimimo istorijoje gerai žinomas Seinų vardas. Seinai į mūsų atgimimo istoriją pirmiausia įėjo dėl ten veikusios kunigų seminarijos ir jos auklėtinių įsitraukimo į kultūrinį, ekonominį ir net politinį atgimstančios tautos gyvenimą. Seinus vienu iš kultūrinių Lietuvos centrų padarė nuo 1906 m. pradėjusi veikti lietuviška spaustuvė, kurioje buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos. Jos atsiradimas siejosi su dvasininkų veikla. Šiame straipsnyje plačiau nesigilinsime į spaustuvės veiklą, bet kalbėsime apie Seinų kunigų seminarijos klierikų lituanistinę veiklą.

Skaityti toliau

Jeruzalė: biografija

Anglų istorikas Simonas Sebagas Montefiore lietuvių skaitytojui jau žinomas iš dviejų knygų apie Staliną. Čia publikuojame ištrauką iš didelio užmojo Jeruzalės miesto istorijos.

Skaityti toliau

Žmogus – kito dangaus kiaušinis

Poetas Gintautas Dabrišius atsako į Romo Daugirdo klausimus.

Skaityti toliau

Šiandienės lietuvių literatūros versmės: amžinos ir išnykstančios

Atrodytų, kuo įvairesnė literatūra, tuo geriau, tačiau esame persipykę su vertybių tvarka, pernelyg abejojame aukštųjų ir pačių aukščiausiųjų – pradinių – vertybių galia, o kai nebelieka jokių tvarkų, nuomonių įvairovė ir jų lygiavertiškumas arba bent jų teisė būti kartu sunkiai dera.

Skaityti toliau

Nauja ir paskutinė: autobiografija trioleto sukiniuose

Nauja ir paskutinė – tai apie Albino Bernoto knygą „Kaustytos žąsys“, toks pirmasis ir recenzijos sakinys. Sakinys turi būti paminėtas, nes knygoje ne kartą kalbama apie sintaksę. Apie sintaksę kaip pačią giliausią kalbos tvarką ir apie sintaksę kaip paskutinę tautinės gynybos liniją: „<...> todėl tvirtai galiu pasakyti, nutautinimas ir podraug nutautėjimas prasideda ne nuo žodžio, o nuo sakinio, nuo sintaksės“ (p. 32). Ir sintakse A. Bernotas susisaisto su savo tauta, jos praeitim, istorija.

Skaityti toliau

Apsisprendimo ir ryžto žmogus

Minint Meilės Lukšienės aštuoniasdešimtmetį, Vanda Zaborskaitė pasveikino savo kolegę ir bendražygę straipsniu „Apsisprendimo ir ryžto žmogus“ („Dialogas“, 1993 08 20). Man regis, tokia bičiulės charakteristika taikliai apibūdina ir ją pačią.

Kai Vanda Zaborskaitė tvirtina: „Meilė Lukšienė – labai plastiškas, labai dinamiškas žmogus, greitai ir taikliai reaguojantis į kintančias situacijas, bet drauge išlaikantis nelūžinėjančią ir nenutrūkstančią pagrindinę gyvenimo liniją, esmingą požiūrį ir nuostatų kryptį“, – argi jinai nerašo ir apie save?

Skaityti toliau

Pasakėlės iš rūsio, arba Kodėl mes vis dėlto ne europiečiai?

Lietuvių tautos ir jos valstybės istorija iš tikrųjų yra didžiulė mįslė ir istorikams, ir sociologams, ir kultūros tyrinėtojams, ir netgi filosofams. Viena vertus – tai stebuklas, liudijantis, kad tauta gali išlikti susidūrusi su, regis, jos egzistavimui beveik neįmanomomis sąlygomis. Kita vertus, tai rodo, kad, net ir gyvenant geografiniame Europos centre, tapimas „europiečiu“ visada buvo daugiau fantazija, iliuzija ar ideologija, t. y. viso šios tautos socialinio, kultūrinio ir politinio gyvavimo siekiamybė, o ne kasdienybė. Todėl visai pagrįstai kyla klausimas, kodėl ir kokiu būdu taip atsitiko ir kodėl tai tęsiasi per visą šios tautos, jos periodiškai besikartojančio valstybingumo atkūrinėjimo istoriją?

Skaityti toliau

Be kritikos greit išsikvėptume

Literatūros kritikas Vitas Areška atsako į Romo Daugirdo klausimus.

Skaityti toliau

Jonas Basanavičius: „Aušros“ link

Rašytojo Julijono Lindės-Dobilo (1872–1934) nuomone, ir pažinęs Vakarų Europos kultūrą Jonas Basanavičius (1851–1927) netapo kokiu didvyriu, bet pasiliko kuklus, tylus, ramiai savo darbą dirbantis lietuvis. Tokį įspūdį paliko jo viešnagė Panevėžio valstybinėje gimnazijoje 1922 m. pabaigoje. Garbingasis svečias atrodė labai nesveikas ir silpnas, atsiprašė, kad jam sunku kalbėti. Atsakydamas į direktoriaus Jono Yčo žodžius, kad patriarcho veiklą vainikavo Lietuvos nepriklausomybė, greitai, lengvai ir aiškiai ištarė: „Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom. Mes žinojom, kad reikia tauta kelti, ir dirbom.“ Rašytojas žodžius įsiminė visam gyvenimui, džiaugdamasis, kad kuklus senelis ne tik kėlė tautą, bet vedė ir toliau į kultūrinį renesansą.

Skaityti toliau