Kategorija "Metai"


Amžiaus dvasią pažinau būtent čia

Žymus scenografas, grafikas, tapytojas, knygų iliustratorius Mstislavas Dobužinskis (1875–1957), gimęs tais pačiais metais kaip ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, yra dar deramai neįvertinta viena iškiliausių XX a. pirmos pusės ne tik rusų, bet ir Lietuvos dailės figūrų. Šis garbingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų giminės palikuonis, kaip ir jo bičiulis poetas Jurgis Baltrušaitis, matomas tarp intelektualiausių mūsų menininkų.

Skaityti toliau

Kvėpavimo posūkio poetika

Paulis Celanas, rašęs daugiareikšmę, intertekstualią poeziją, kurios dalis mūsų skaitytojams pažįstama iš Sigito Gedos, Vytauto Karaliaus, Arvydo Makštučio vertimų, yra palikęs ir keletą literatūrinių manifestų. Juose ryškėja jo kūrybinė savimonė, estetinės nuostatos, poezijos samprata. Šio pobūdžio tekstyną sudaro kelios kalbos, esė, laiškai leidėjams. „Meridianas“ („Der Meridian“) – bene svarbiausias tokių tekstų ir vienas tiksliausių raktų P. Celano poezijai atverti. Jis rašytas kaip kalba, kurią poetas perskaitė Darmštate 1960 metų spalio 22 dieną Georgo Büchnerio premijos gavimo proga ir 1961 m. išleido atskira knyga S. Fischerio leidykloje.

Skaityti toliau

Skaičiau viską, ką rasdavau

Marius Burokas (g. 1977) – poetas, vertėjas. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 2001 m. dalyvavo tarptautinėje rašymo programoje, kurią organizuoja Ajovos universitetas (JAV). Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Ideogramos“ (1999), 2005 m. pasirodė antroji poezijos knyga „Būsenos“; trečioji – „Išmokau nebūti“ (2011). Iš anglų kalbos vertė Charleso Bukowskio, Alleno Ginsbergo, Johno Updike’o, Philipo Rotho ir kitų žymių rašytojų kūrinius. Skaitančioji visuomenė įsidėmėjo internete publikuojamas M. Buroko „Užkietėjusio skaitytojo kronikas“, skirtas pasaulio literatūros naujienoms ir įdomybėms apžvelgti.
Poetą, vertėją Marių Buroką kalbina Antanas Šimkus

Skaityti toliau

Alberto Zalatoriaus novatoriškumas lietuvių literatūrologijoje

Bet kad tie kūriniai taptų iš tiesų kūriniais, turi „realizuotis“, juos privalo žmonės suvokti, įsisavinti, žodžiu, jie turi „subjektyvizuotis“.
Mūsų tikslas yra išsiaiškinti, ką Albertui Zalatoriui reiškė šis programiškai išsakytas kūrinio „subjektyvizavimasis“, turintis fenomenologinius atitikmenis „konkretizavimasis“ ar „realizavimasis“, kokie buvo jo kritikos metodologiniai pagrindai ir kokį perversmą jis atliko lietuvių literatūros moksle ir kritikoje.

Skaityti toliau

„Metų“ anketa. Kristijonui Donelaičiui – 300

Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.
Rengdamiesi pasitikti šį išskirtinį mūsų kultūros įvykį, kviečiame rašytojus, kultūros žmones, skaitytojus atsakyti į „Metų“ anketos klausimus.

Skaityti toliau

Traktatas apie rašytoją ir politiką(ę)

Rausdamasis po senus popierius savo archyve visai netikėtai aptinku segtuvą su amžiną atilsį tėvo, mirusio prieš dvejus metus, sukomplektuotais dokumentais. Popieriai įdomūs, didžioji jų dauguma – kopijos iš Lietuvos ypatingojo archyvo. Tai ištraukos iš pusės amžiaus senumo KGB sekimo bylos. Iš agentūrinių pranešimų matyti, kad tėvas nebuvo per daug atsargus žmogus. Pateiksiu iškalbingų citatų: „1964 m. sausio 14 d. su byla dirbantis agentas „Ąžuolas“ pranešė, kad sekamasis „Ja“ sistemingai klausosi užsienio radijo laidų per jo turimą baterijomis maitinamą radijo aparatą „Minsk“, kuris, anot agento, šiuo metu dirba be trukdymų. „Ja“ nurodytam šaltiniui pasakojo, kad JAV per daug kalba, bet mažai dirba, kad būtų išlaisvintos Baltijos respublikos. Jis paaiškino, kad prieš Naujuosius metus užsienio radijas perdavė, kad kiti Naujieji bus švenčiami jau laisvame Pabaltijyje“ (versta iš rusų k.).

Skaityti toliau

Ar yra nebūtis?

„Lyrika“, o ne, kaip jau buvo tapę įprasta, „eilėraščiai“ parašyta dvyliktosios Romo Daugirdo knygos „Saulės dėmių medžiotojai“ paantraštėje. Anotacijoje teigiama, kad knyga „pirmą kartą įgijo lyrikos žymą“. Ko gero, tai ir yra svarbiausia šios knygos charakteristika, jei lyrizmą suvokiame kaip poetinę orientaciją į eilėraščio subjekto išgyvenimus, jo vidinį pasaulį. Ankstesniosioms R. Daugirdo knygoms buvo būdingas griežtas ir konkretybėmis prisodrintas kalbėjimas, todėl toks posūkis kelia nustebimą, susidomėjimą ir, žinoma, įtarumą. Ką naujo gali pasiūlyti šis „jaunųjų trenerio“ reputaciją turįs poetas?

Skaityti toliau

Sovietų armijoje

Lyderiavimo problema klasės seniūno išrinkimu nesibaigė. Maža to, kad vienas lyderis įteisintas oficialiai, gyventi reikia visiems ir kasdien, kovoti už savo vietą po saule, už duoną kasdienę, kad jos visada turėtum daugiau už kitus…
Armijoje žmonės negali būti lygūs, turėti vienodas teises. Individai čia tiesiog neišvengiamai skiriasi pareigybėmis, nuopelnais, patirtimi, sumanumu, o svarbiausia – jėga ir kareiviška drąsa, kuri dažniausiai yra tiesiog įžūlumas. Ir tokią reikšmę turi susikurti kiekvienas individas.

Skaityti toliau

Vincui Krėvei – 130

Daugiau kaip prieš šimtą metų, 1909 m. birželio 4 d., Kijevo Šv. Vladimiro imperatoriškojo universiteto absolventas Vikentij Iosifovič Mickevič, tikėdamasis gauti rusų kalbos ir literatūros mokytojo pareigas, iš tuometės Vilniaus gubernijos Merečio miesto kreipėsi į Kaukazo švietimo apygardos globėją Tiflisyje taip rašydamas: „<...> turiu garbės nuolankiai prašyti Jūsų Prakilnybę paskirti mane į vieną iš vidurinių mokslo įstaigų, esančių Jums patikėtoje apygardoje.“ Nepraėjus ir mėnesiui, tų pačių metų liepos 2 d., jaunasis Vikentijus sulaukė iš globėjo kanceliarijos telegrafu trumpo atsakymo: „Siūlau Jums Baku realinėje mokykloje. Telegrafuokite.“

Skaityti toliau

Vincui Krėvei – 130

130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje, bet gilinimasis į vieną kūrėją atidengė ir tai, kas lyg ir nebuvo pastebėta kito kūryboje. V. Krėvė įėjo į pagrindinį Maironio kelią – ieškojo Lietuvos galimybių tautos raiškos ir saviraiškos būduose. V. Krėvė jautėsi galįs byloti ir kaip tautosakinis balsas, perimantis, pakartojantis ir pratęsiantis.

Skaityti toliau