Kategorija "Naujasis Židinys – Aidai"


Kai juokas tikras, bet netikra tikrovė

Prisipažinsiu iš karto: šis tyrimas atsirado kaip šalutinis lietuvių kalbos tyrimų produktas, todėl į ypatingą ekspertizę nepretenduoja. O ir juokinga nebus. Kalbėsiu apie situacijas, kai žmonės kalbėdami(esi) ar klausydami nusijuokia (angliškai rašomoje teorinėje literatūroje tai vadinama laughter-talk). Tyrimui pasirinkta sakytinė žiniasklaida, nes joje pasitaikantys tokie kaip juokas paralingvistiniai komunikacijos elementai gali būti interpretuojami kaip viešosios erdvės ir kalbos autentiškumo rodiklis. Kita vertus, šios temos lietuviškų tyrimų iki šiol nebuvo, taigi bus nauja ir tikrai nors kiek įdomu. Parodysiu, kaip sovietmečiu juokas buvo naudojamas laimingo gyvenimo ir viešosios erdvės iliuzijai kurti, kaip jis charakterizavo iš tiesų autentišką Atgimimo metų žiniasklaidą, kol galiausiai tapo privalomu pramoginės, žiūrovą linksminančios viešosios erdvės elementu.

Skaityti toliau

Kas labiausiai įsiminė tarptautiniame Minsko kino festivalyje

Tarptautinio Minsko kino festivalio „Listapad“ programos aukšta meninė kokybė niekuo nesiskiria nuo ES šalių festivalių, tokių kaip Varšuvos, Sofijos, Talino, Vilniaus ir pan. Aišku, iš pokalbių su meno vadovu Igoriu Souk­manovu ir programose atsiradusių pavienių filmų galima suprasti, kad cenzūros ir lobizmo esama, tačiau pastarasis apskritai egzistuoja kiekviename festivalyje. Susidarė įspūdis, kad cenzūra kartais išeina į gera: festivalio programos labai saikingos, nerasi nė vieno „balastinio“ filmo, o prieš kiek­vieną seansą Soukmanovas surengs mini-paskaitą, paaiškins, kodėl vienas ar kitas filmas yra įtrauktas į programą. Jo pristatymai tokie įtaigūs, kad, rodos, nepamatyti filmų – tiesiog nuodėmė. Soukmanovui antrino ir festivalio šūkis: In kino veritas.

Skaityti toliau

MOKOMĖS SAKYTI VALSTYBĖ

Straipsnyje „Ištariame valstybė“ teigiau, kad pirmasis valstybės sąvoką, siekiant apibrėžti politiją lietuvių kalboje, pavartojo Simonas Daukantas. Nors nėra abejonių dėl indoeuropietiškosios šio žodžio darybos, iki tol politijai nusakyti dažniausiai būdavo pasitelkiamos sąvokos, aiškiai susiejančios politinį valdymą su valdančiuoju subjektu – ponu, viešpačiu, karaliumi ar kitu valdovu. Naujoji valstybės sąvoka svarbi kaip savitas mokslininko naujadaras, leidęs abstrahuoti politijos idėją ir susieti ją su bet kuriuo valdovu ar valdymo forma, nors Daukantui valstybė vis dar buvo valdovo domenas, kuriame jis turėjo neribotą aukščiausią galią.

Skaityti toliau

Analitinis metodas ir šiuolaikinė filosofija

Nuo XIX a. pabaigos filosofijoje pamažu įsitvirtino metodas, kurį jo pradininkai vadino analize. Šiandien šis metodas neabejotinai dominuoja visoje akademinėje filosofijoje, ir Lietuva čia nėra išimtis. Pirmieji analitinės filosofijos tyrimai Lietuvoje atsirado aštunto dešimt­mečio pradžioje. Dėl politinių ir ideologinių priežasčių tai nutiko gana vėlai. Tuo metu filosofija Didžiojoje Britanijoje ir JAV jau buvo stipriai persmelkta analitinio metodo, o pirmaujančios filosofijos katedros ir studijų programos pasaulyje beveik nebeturėjo alternatyvų tokiam filosofavimo būdui. Šiuo keliu dabar žengia ir Lietuvos universitetai: juose, kaip ir kitur pasaulyje, filosofijos tyrimų ir mokymo branduolį sudaro analitinė filosofija. Tai jau giliai institucionalizuota pozicija, be kurios nebegali apsieiti šiuolaikinė akademinė filosofija ir kurios įtaka vis dar stiprėja. Šio rašiniu ir siekiama aptarti pagrindinius analitinio metodo bruožus ir poveikį dabarties filosofijai.

Skaityti toliau

Lietuviškoji Europa: trys tapatybės (II)

Regioniškumo tapatybė yra vienas iš trijų identifikuotų lietuviškojo europietiškumo modelių. Šioje tapatybėje suvereni valstybė yra pagrindinis tautos gerovės garantas. Siekiant užtikrinti šią gerovę bei stiprinti Lietuvos valstybingumą, būtina paisyti geopolitinės valstybės padėties, skatinančios sudaryti ir palaikyti įvairias suverenumą garantuojančias regionines sąjungas. Galima išskirti bent keturis regionus, kuriems Lietuva gali save priskirti: Baltijos valstybių, Šiaurės šalių, vadinamąjį LDK ir Lietuvos–Lenkijos (ar net Vidurio Europos). Kita vertus, pati Europa suprantama kaip išskirtinis regionas, turintis ilgą valstybių bendrabūvio istoriją, o šiuo metu jai priklausančių valstybių susitarimai turi užtikrinti taiką ir saugumą.

Skaityti toliau

Diplomat(ij)o(s) kalba – tarp tiesos sakymo ir „ką žmonės pasakys“

Diplomatas ir tiesa. Diplomatas ir valstybė, kuriai jis atstovauja, kurios interesus jis gina. Savo ruožtu, užsienio valstybių veikimas, išoriniai ir vidiniai galios žaidimai bei interesai, viešųjų ryšių akcijos, visuomenės nuomonė, partijos, koalicijos, rinkimai. Lietuvos pirmininkavimo pradžia, „diplomatinis skandalas“. Daug klausimų – vieni apie medieną, kiti apie medžius, mažiau – apie visumą, mišką, tiesą.

Skaityti toliau

Ketvirtasis Lietuvos pastebėjimas 55-ojoje Venecijos bienalėje

Saulėtą šeštadienio, birželio pirmosios rytą venecijiečiai džiaustė ką tik išskalbtus skalbinius. O iš viso pasaulio į miestą suplaukę menininkai, meno kritikai, kuratoriai, galerininkai, žiniasklaidos atstovai skubėjo į miesto sodus (Giardini). Ten, kur jau 118 metų vyksta, nutrūkdavęs tik pasaulinių karų metu, seniausias šiuolaikinio meno renginys – Venecijos bienalė. Šįmet jau 55-ąjį kartą. Tiksliau, 88 nacionalinių paviljonų ir kuratorinės Massimiliano Gioni parodos „Enciklopediniuose rūmuose“ (ši paroda eksponuota miesto soduose esančiame Italijos paviljone ir Arsenale) atidarymas, kurio metu teikiami geidžiamiausi šiuolaikinio meno pasaulio apdovanojimai.

Skaityti toliau

Kaip ES pirmininkauja Lietuvos kūrėjai

Šį pusmetį Lietuva pirmininkauja ES Tarybai. Greičiausiai, kad tai jau pastebėjote, nes dar tam momentui neatėjus, šoko ne tik šluotos, bet ir žurnalistų klaviatūros. Televizija bei spauda nerimo ir narstė pirmininkavimo pareigą-privilegiją, teorines ir realias galimybes pasirodyti ir būti pamatytiems, mūsų valstybės išsikeltus tikslus ir diplomatų komandos stiprybes. Ir vėlgi, tik tuo atveju, jei nepastebėjote, pirmininkavimui įprasminti buvo parengta solidi kultūros programa. Apie ją daugiau išgirdome tik pirmininkavimui įsibėgėjus, kai naujienų portalai pradėjo publikuoti į Briuselį atsiųstų žurnalistų apžvalgas. Kas, su kuo, kur, ką darė? Ir jokio kodėl. Todėl rūpi paspėlioti, kokiai auditorijai yra skirta kultūros programa ir koks jos tikslas bei bendras Briuseliui siunčiamos žinutės vardiklis. Ką ji turėtų sakyti Briuseliui ir mums patiems?

Skaityti toliau

Lietuva Viduramžių Europos žemėlapiuose

Dažnai prisimename Viduramžius kaip savo valstybės aukso amžių – Lietuvos Didžioji Kunigaikštija nuo jūros iki jūros, didieji kunigaikščiai, kryžiuočių sutriuškinimas. Didžiuojamės savo valstybės pergalėmis, atsilaikymu prieš daugelį priešų ir užkariavimais. Niekad nepamirštame, kad buvome paskutinė Europos pagoniška valstybė, tačiau taip pat džiaugsmingai prisimename Lietuvos krikštą 1387 m., kuris reiškė valstybės priėmimą į bendrą krikščioniškosios Viduramžių Europos erd­vę. Tačiau retkarčiais susimąstome ir apie tai, o kaipgi mus įsivaizdavo ir matė tie patys Vakarų europiečiai? Juk galų gale, Vytauto valdymo laikais buvome viena didžiausių Europos valstybių, kai kas sako, net imperija…

Skaityti toliau

Už vieną muštą…

Ko galime išmokti iš nelaimių, kančių ir negandų? Kalbant apie okupacijų penkiasdešimtmetį, neretai „gėris“, kurį esą galima iš ten pasisemti, vertinamas kaip gebėjimas išlikti, savitas užsigrūdinimas per kančią, patirtis, kad, nepaisant režimo, tauta ir žmonės sugebėjo išlikti. Šias patirtis galima aiškinti net kaip patirties „privalumą“ prieš tuos, kuriems prievartos, sudarkytos visuomeninės bei politinės tvarkos nebuvo tekę patirti. Visai netoli Lietuvos gyvena tautos, kurios viso to nepatyrė ir nesupranta, ką reiškia išlikti. Priartėjimas prie blogio net gali būti suvokiamas kaip žmogiškos išminties šaltinis. Esame „mušti“, o už vieną muštą, sako, devynis nemuštus duoda. Tačiau toks požiūris iškreipia supratimą apie patirtį, nes supainioja blogį ir gėrį, ir blogį pateikia kaip gerosios žmogaus gyvenimo patirties šaltinį.

Skaityti toliau