Kategorija "Naujasis Židinys – Aidai"


Ryto litvakai Arba ką lietuviai žinojo apie savo kaimynus žydus?

Empirinis metodas specifine šio žodžio prasme istorijoje naudojamas retai: sunku susidrausminti, net ir to norint, ir pasitenkinti vien faktų rankiojimu, išvengiant išankstinių nuostatų, kas svarbu, o kas ne. Sunku tyrinėjimuose išvengti asmeniškų ar grupinių interesų įtakos. Prisideda ir tai, kad empirinė istorija, tarsi kokio laikotarpio katalogas, dažnai nėra nei įdomi, nei gilinanti praeities supratimą.

Skaityti toliau

Pal. Jono Pauliaus II palikimas Lietuvai

Prieš 20 metų, kai pal. popiežius Jonas Paulius II lankėsi Šv. Jono bažnyčioje, buvau šio garbingo Universiteto studentas, besidomintis religijos filosofija ir dip­lomatija, kurios kelius pradėjau minti taip pat prieš 20 metų. Tuomet mes visi buvome tarp šviesos ir tamsos, kaip būtų pasakęs mano Tėvas Rektorius Rolandas Pavilionis, pirmasis man papasakojęs apie savo susitikimą su Šv. Tėvu.

Skaityti toliau

Nelinksmas pasivaikščiojimas tarp linksmų paveikslų

2013 m. birželio 27 d. buvusioje Vilniaus mokslo bičiulių draugijos būstinėje, per XX a. patyrusioje keletą transformacijų į ideologines ir kultūrines institucijas nuo LSSR revoliucijos muziejaus ir Tarybinio meno galerijos iki Lietuvos dailės muziejaus saugyklų, atidarytas dailininko Vytauto Kasiulio (1918–1995) muziejus. Muziejaus atidarymą pagerbė prezidentė Dalia Grybauskaitė, įvykį plačiai nušvietė šalies žiniasklaida, žiūrovai smalsiai lanko ekspozicijos sales. Tačiau dailės profesionalų aplinkoje pozityvius vertinimus nusveria kritiškas požiūris. Nuomonių nesutapimo priežastis pamėginome išsiaiškinti, pakvietę po naujojo muziejaus sales pasivaikščioti Lietuvos XX a. dailės specialistus prof. dr. Giedrę Jankevičiūtę ir dr. Viktorą Liutkų.

Skaityti toliau

Europiečių ar tautų bei tautybių Europa?

Prieš kokį dešimtmetį žymus Prancūzijos viešasis intelektualas ir medijos žvaigždė Bernardas-Henri Levy pasakė: „Europos didžiausias laimėjimas būtų sudaryti sąlygas kuo didesniam prancūzų skaičiui – tas pats galioja vokiečiams, italams ir ispanams – teigti: „Nebesu prancūzas, bet prancūzų kilmės europietis““. Panašios nuostatos gana plačiai paplitusios bien pensant gretose. Prieš kelerius metus istorikas Šarūnas Liekis prabilo panašiai, esą paneuropinė tapatybė yra „geidžiamybė, prie kurios turėtume eiti ir mes“.

Skaityti toliau

Išlaisvintas laikas

„Laisvas laikas“ visuomet buvo suvokiamas kaip vertybė. Tai siejama su aristokratišku gyvenimu bei visai kitokia gyvenimo kokybe nei tuo atveju, kai „laisvo laiko“ neturima bei esama panirus darbuose. Išlaisvintas laikas kaip vertybė vis pasirodydavo įvairiose žmonijos ateities utopijose ar svajonėse. Vis dėlto ir šiandien išlaisvintas laikas yra labiau darbo papildinys ar jo atspindys nei atsvara.

Skaityti toliau

Lietuvos ekonomika Europoje

Rašant tokia tema metodiškai tvarkingai, visų pirma derėtų apsibrėžti sąvokas – juk ekonomika nematuojama metrais, laipsniais, sekundėmis ir netgi neatvaizduojama formomis ar spalvomis. Tačiau čia ir pabaigtume – apibrėžti ekonomikos matavimo ir lyginimo būdus bei jų išlygas tikrai neužtektų šios skilties.

Skaityti toliau

LDK VALDOVO MEDŽIOKLĖS

Išgyvendamos gilius sąmoningumo pokyčius, tautos pačia savo prigimtimi skatina atminties netekimą, o taip atsivėrusios jos spragos užpildomos konkrečiomis istorinėmis sąlygomis susiklosčiusiais pasakojimais. Iš tokių „didžiųjų pasakojimų“ veikiamų nepastovių marginalinių atminčių formuojama nacionalinė tapatybė nuolat kinta, tačiau niekada galutinai ir negrįžtamai neatitrūksta nuo ją sukūrusios visuomenės. Nutinkantys istoriniai lūžiai keičia žmonių požiūrius į konkrečius reiškinius, jų vertinimus, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, neretai (ir beveik visada) jie sugrįžta į žmogaus atminties/atminčių viešpatiją.

Skaityti toliau

Lietuviškoji Europa: trys tapatybės (I)

Beveik prieš dešimtmetį įstojusi į Europos Sąjungą, Lietuva šiais metais pirmininkauja jos Tarybai. Dėl Lietuvos europietiškumo jokių abejonių kilti tarsi neturėtų. Vis dėlto, buvimą ES ir Europoje vertinant per Lietuvos ir Europos tapatybių prizmes, atsiskleidžia gana sudėtingas ar net konfliktiškas vaizdas. Lietuvos tapatybės lauke galima išskirti tris santykio su Europa modelius. Pagal juos galima identifikuoti tris dabarties ir ateities lietuviškąsias Europas.

Skaityti toliau

Filosofijos Lietuvoje eskizas Arba apie problemų ir galimybių dialektiką

Šiandien, prasitaręs, kad gyvenime turi reikalų su filosofija, beveik neabejotinai išgirsi viena iš dviejų: entuziastingą „Oho, kaip įdomu!“, kartais lydimą kiek tylesnio „O… kas tai yra?“ arba kiek pašaipų, skepsio persmelktą „O kam tau to reikia?“ Abi reakcijos, žinoma, kiek šaržuotos, tačiau išdidžiai nuleisti jų negirdomis nederėtų. Tik štai sąžiningai į jas atsakyti būtų ne taip ir pap­rasta, mat jos apima iš tiesų dėmesio vertą klausimą: kas šiandien Lietuvoje yra filosofija ir kam jos reikia? Tiesmukai atsakyti ar pateikti apibrėžimą, ko gero, vargiai įmanoma: filosofijos nepačiupinėsi, neišmatuosi, jos funkcionalumo, vertės ar kitų praktiškai pritaikomų savybių nenusakysi. Tai veikiau fenomenas, o ne objektas. Tad ir šiuo tekstu bus mėginama eskiziškai užfiksuoti fenomeno raišką šiandienėje Lietuvoje bei užčiuopti pulsą, greta jau minėtų klausimų kas ir kam įtraukiant kur, kada ir kaip?

Skaityti toliau

Nuogi karaliai ir tostai už sugra(ą)žintą istorinę atmintį

Dabar žinau, kad žiediniai kopūstai, ku­riuos vaikystėje rasdavau močiutės darže bei šventai tikėjau jų ir lietuviškos žemės derme, yra egzotinis augalas, Bonos Sforcos dėka pasiekęs LDK žemiečių lysves ir skrandį. Tokių vaikystės iliuzijas ardančių žinių kupini naujieji Valdovų rūmai Gedimino kalno papėdėje. Vis dėlto, kaip derėjo suprasti iš sentimentalių kalbų, skambėjusių atidarymo iškilmėse, ši vieta ir jos idėja – ne destruktyvus, griaunantis iliuzijas stimulas, o atvirkščiai – jas kuriantis ir atstatantis pradas, turėsiantis „įtvirtinti tautines ir politines vertybes“ (tautiškumo turinys iki galo neaiškus, bet žodis „vertybės“ savaime malonus) bei „atstatyti teisybę“ (duok­lė Don Kichotui). Po kritikos, kuri it iš gausybės rago liejosi šių rūmų „istoriniam autentiškumui“, norisi pabrėžti, kad dabar nebe istoriškumą derėtų kvestionuoti, nebe vienos plytos fiskalinę vertę skaičiuoti, o įvertinti Valdovų rūmų kaip naujo kultūrinio arealo gebėjimą egzistuoti dabartyje, papildyti ir apskritai kultūrinę, ir konkrečiai muziejinę Lietuvos erdvę.

Skaityti toliau