Kategorija "Naujasis Židinys – Aidai"


Kaip ežiukas pasiklydo rūke Arba kodėl reikia (nebe)kalbėti apie toleranciją

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI TEMA: Kinas AUTORIUS: Akvilė Naudžiūnienė DATA: 2013-05 Posovietinė erdvė Vakarų kine: tarp spalvingo barbariškumo ir niūrios kasdienybės Akvilė Naudžiūnienė www.nzidinys.lt Kaip ežiukas pasiklydo rūke arba kodėl reikia (nebe)kalbėti apie toleranciją Laurynas Peluritis   Tolerancija šiuolaikinėje politinėje retorikoje, iš dalies ir etikos bei politinės teorijos tekstuose, esti viena dažniausiai vartojamų sąvokų. Tačiau dažnai vartojami žodžiai […]

Skaityti toliau

Patriotizmo pagrindai

Švenčiant 23-iąsias atkurtosios nepriklausomybės metines, rengiantis pirmajam pirmininkavimui Europos Sąjungoje, kalbų apie būtinybę gilinti tolesnę ES integraciją sūkuryje, o kartu iš šalies stebint vis labiau iš kairės bei dešinės radikalėjančią visuomenę, dažnai susimąstau apie patriotizmo prasmę, tikslą, mūsų – lietuvių tautos – misiją pasaulyje, kuris tampa vis sudėtingesnis. Lietuva patyrė labai daug pokyčių, transformacijų, ir prieš pasineriant į tolesnius eksperimentus norisi apmąstyti tą kelią, kurį nuėjome bei ramiai pažvelgti į ateitį. Jaučiu, kad turime savo misiją, savo pašaukimą, kurį dėl įvairių totalitarizmo traumų bei pokyčių sunku aiškiai suvokti, tačiau žinau, kad jis yra daugelio žmonių širdyje, tik jį sunku išsakyti. Gal ir todėl, kad iki šiol niekas per daug neklausė – visa mūsų 23 metų nepriklausomybės istorija iš esmės buvo nukreipta į materialios, o ne dvasinės laisvės atstatymą.

Skaityti toliau

Posovietinė erdvė Vakarų kine: tarp spalvingo barbariškumo ir niūrios kasdienybės

Smalsumas yra rimtas ar net intelektui pavojingas reiškinys. Jis gali paskatinti nusisukti nuo Scanoromos ar Kino pavasario repertuarų ir žvilgtelėti ten, kur, rodos, nieko, paglostančio smegenų vingius, nerasi. Vis dėlto ieškoti posovietinės erdvės atvaizdų Vakarų kinematografijoje gali būti patraukliau nei analizuoti perversiškumu persunktą skandinavų problematiką ar stebėti romantiškumo vaidmenį jau seniai praradusį Paryžių. Dabar didžioji kino romantika – naujai atrastos Afrikos antropologija. Penktoji legendinio Kalniečio (Highlander) dalis buvo planuota filmuoti būtent Afrikoje, bet, tikėtina, dėl finansinių subtilumų nuspręsta, kad Afrikai parašytą scenarijų galima puikiai lokalizuoti ir Lietuvoje. Posovietinė erdvė dabartiniame Vakarų kine tampa nauja, ypatinga dimensija kūrybiniams vaizduotės proveržiams ir Šaltojo karo metu prarasto laiko paieškoms.

Skaityti toliau

Juodųjų gulbių šokiai

Politologas Nassimas Talebas prieš keletą metų civilizacijų studijose įtvirtino labai greitai išpopuliarėjusią „juodųjų gulbių“ metaforą (plačiau žr. Guodos Azguridienės mintis: NŽ-A, 2008, Nr. 7–8). Šitaip vadinami netikėti, neplanuoti ir radikalias istorines pasekmes sukeliantys reiškiniai. Gamtiniai kataklizmai, finansinių sistemų griūtys, nelogiškos socialinės revoliucijos ir keistos asmenybės gali per trumpą laiką sugriauti metodiškai kurtas bendrijas, valstybes ir civilizacijas.

Skaityti toliau

Šviesus rytojus ir jo sutemos: apie literatūrą vėlyvuoju sovietmečiu

2012 m. gruodžio 7 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyko mokslinė konferencija „Šviesaus rytojaus sutemos: Lietuvių literatūra vėlyvuoju sovietmečiu“. Konferenciją surengė LLTI Šiuolaikinės literatūros skyrius, tačiau simboliška atrodo dalomosiose programėlėse įsivėlusi klaida, renginio autorystę priskirianti Senosios literatūros skyriui. Mat sovietmetis tikrai pasirodo esąs tokia paleolitinė epocha, taip nutolusi nuo šiandienės patirties, sunkiai apibūdinama, nors nuolat juntama, bauginanti kaip niekaip Anapilin neiškeliaujanti vėlė. O gal kaltė? Kaltės baimė? – apie tai jau po pirmųjų pranešimų į diskusijas leidosi konferencijoje dalyvavę ir moderavę literatūrologai: Rimantas Kmita, Algis Kalėda, Laurynas Katkus, Imelda Vedrickaitė, Dalia Satkauskytė, Donata Mitaitė, Elena Baliutytė, Jūratė Sprindytė, Loreta Jakonytė, Regimantas Tamošaitis, Taisija Laukkonėn, Viktorija Šeina-Vasiliauskienė, Loreta Mačianskaitė, Dalia Striogaitė, Aušra Jurgutienė.

Skaityti toliau

Smetoniški kino prioritetai

1897 m. liepos 3 d. Vilniaus Botanikos sode įvyko pirmasis brolių Lumière‘ų „sinematografo“ seansas Lietuvoje. Ir visiškai natūraliai jis buvo pradėtas nuo kronikos „Jo Imperatoriškosios Didenybės karūnacija Maskvoje 1896 m. gegužės 14 d.“ Mat ši juosta buvo viena pirmųjų „judančių fotografijų“, kurias išvydo visų Rusijos imperijos miestų pramogų ieškotojai. Pirmą kartą prieš akis įvykęs kino stebuklas veikiausiai daugeliui visam gyvenimui paliko atmintyje įrėžtą ištaigingos Nikolajaus II karūnacijos vaizdinį. Taip pirmasis kino seansas Rusijos imperijos valdiniams tapo ne tik nekalta pramoga, bet ir tiesioginiu susidūrimu su kinu kaip naujausia auklėjimo ir ideologijos sklaidos priemone.

Skaityti toliau

Kriterijai: apie dvasių skyrimą

Hans urs von Balthasar (1905–1988) – šveicaras, iškilusis katalikų teologas, sukūręs vieną originaliausių XX a. teologinių sistemų (apie ją plačiau žr. NŽ, 1991, Nr. 7; NŽ-A, 1992, Nr. 7–8; tekstai prieinami www.nzidinys.lt). Skelbiamą tekstą, publikuotą kaip pirmoji iš dešimties esė nedidelėje knygelėje Klarstellungen: Zur Prüfung der Geister (Johannes Verlag, 1971), iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius.

Skaityti toliau

Lietuvos laikinosios vyriausybės klausimu

1941 m. sukilimo ir Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) vertinimas yra nepaprastai opus naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos klausimas. Kai kuriems sukilimas yra vienas juodžiausių Lietuvos istorijos momentų, uvertiūra į masinį žydų žudymą, prie kurio prisidėjusi marionetinė LLV. Kitiems Birželio sukilimas yra penkiasdešimt metų trukusio pasipriešinimo okupacijai pradžia, nepriklausomybės ilgesio išraiška, o LLV verta pagarbos, nes itin sudėtingomis sąlygomis prisiėmusi atsakomybę už valstybės likimą, mėgindama atkurti Lietuvos suverenumą.

Skaityti toliau

Briuselio eglė

Rengiantis Šv. Kalėdoms per Europą nubangavo atgarsiai apie įvykį Briuselyje, kai kalėdinė eglutė buvo pakeista spalvų ir šviesų instaliacija, primenančia eglę. Miesto taryba buvo apkaltinta tuo, jog atsisakiusi „tradicinės“ eglės dėl nenoro įžeisti religinių nekrikščionių jausmų, pirmiausia – musulmonų. Šis ginčas atrodytų nieko nevertas, jei eglutėje ieškotume religinės simbolikos. Eglutė neturi jokio tiesioginio ryšio su Kristaus gimimu. Prieš daugiau kaip du tūkstančius metų mums įprastų eglių Nazarete ar Jeruzalėje neabejotinai visai nebuvo, o ir dabar veikiausiai galima aptikti kaip vien kultūrinį augalą. Tačiau nepaisant to eglutė yra svarbi kaip krikščioniškos tradicijos ženklas, kurios vieta šiuolaikinės Europos valstybės viešajame gyvenime tampa vis problemiškesnė.

Skaityti toliau

Rinkėjo kvailumas, politiko gudrybė…

„Ir Kantas, ir Fukuyama manė, kad pradėjus pasaulio politiką tvarkyti racionaliai, nebeliks prielaidų karams ir kitiems emocingiems nesusipratimams, bus galima sutelkti dėmesį visuomeninės laimės kūrimui. Politika, ypač dabartinėje postmodernybėje, tiesiog negali būti racionali. Racionalumas gali būti siekinys, tačiau niekada nevirsta tikrove“, – NŽ-A Nr. 6 skiltyje „Antikantiški apmąstymai“ teigia Egidijus Vareikis. Neabejotinai spręsdamas iš savo kaip politiko patirties, autorius tvirtina žmones manant, kad politikai turi išpildyti jų trumpalaikius­ norus, o laimę įsivaizduoja vien kaip buitinį komfortą. Tad pasvarstykime, ar tikrai problema yra ta, kad politikoje lemia vien emocijos, o racionalumas yra savo vietą užleidęs kvailumui?

Skaityti toliau