Kategorija "Naujasis Židinys – Aidai"


Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo

Jei po pilkomis nuobodulio dulkėmis pasislėpusioje sovietinėje tikrovėje šiandien ieškotume šviesiausių momentų, vienu tokių, be abejonės, būtų 1987 m. rugpjūčio 23 d. įvykęs mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Tiesa, šiandien jo atminimą dažnoje istorinėje sąmonėje stelbia tokie reiškiniai kaip Sąjūdžio gimimas ar Baltijos kelias. Vis dėlto šis mitingas jau tapo simboliniu vektoriumi, žyminčiu kryptį link Atgimimo. Naujai konstruojamo didžiojo Lietuvos istorijos pasakojimo periodizacijoje šis mitingas šiandien laikomas simboliniu lūžiu, o tradicinėje istoriografijoje – data, įprasminančia kokybiškai naujos epochos pradžią1.

Skaityti toliau

„Kaip lašelis tyro gintaro“…

Lietuvoje šiandien pastebime vieną didžiausių minties ir jausenos transformacijų per visą nepriklausomybės laikotarpį. Tai pokyčiai, paliečiantys patriotizmo turinį. Patriotizmas, siejamas su Lietuva kaip vieta, kurioje norisi gyventi ir kurią norisi kurti bei ginti, tampa daug svarbesniu už pat­riotizmą, siejamą su tauta bei iš praeities mus pasiekiančiais herojiškais vaizdiniais.

Skaityti toliau

Apie filologo gyvenimą: Juozas Ambrazevičius

Jūsų Magnificencija Rektoriau, mieli kolegos Magist­rai ir Profesoriai, gerbiamieji Svečiai! Norėčiau Jums paskaityti paskaitą – tikrą akademinę paskaitą. Ir gal net kai kurie iš Jūsų, naujieji alumnai, būtumėte linkę tokios paskaitos paklausyti. Tačiau viskas mūsų sutankėjusio laiko amžiuje supaprastinta ir sutrumpinta, įteiksimos gėlės vysta net Švento Jono paskliautės vėsumoje, todėl tenka redukuoti lectio ultima į proginę prakalbą. Prakalbą apie filologo gyvenimą. Juk į šį gyvenimą šiandien žengiate su nauju įkvėpimu, su naujomis teisėmis ir pareigomis. Todėl gal dar kartą klausiate savęs ir kitų – koks yra ar būna tas gyvenimas?

Skaityti toliau

Vasara Vilniuje prieš šimtmetį

Antroje XIX a. pusėje Rusijos imperijoje prasidėję socialiniai ir ekonominiai procesai – sparti urbanizacija, po truputį demokratėjanti visuomenė ir įsigalinti komercinė kultūra – Vilnių pasiekė pačioje XIX a. pabaigoje. Dėl šių aplinkybių miestas, Andrzejaus Romanowskio žodžiais, „tapo mažiau nei pirmaplanis, bet daugiau nei provincialus“1. To pakako, kad Vilnių per daug nevėluodamos pasiektų, pavyzdžiui, naujausios teatro mados, kad čia trumpam pasirodymui sustotų Varšuvos – Sankt Peterburgo geležinkeliu keliaujančios Europos scenos žvaigždės, būtų surengtos aukšto lygio dailės parodos, prekiaujama prabangiu vynu ar demonstruojami naujausi mokslo pasiekimai. Kita vertus, „provincialus“ šiuo atveju reiškia, kad naujosios kultūros recepcija vyko slogiomis sąlygomis, kai, pasak dailininkės Marianos Veriovkinos, karaliavo pilvas, o šnekos apie progresą dažnu atveju likdavo tuščios.

Skaityti toliau

Apie specialistus ir generalistus, arba kodėl nepavyksta susitarti

Klasikinis išsilavinimas įpareigoja žmogų turėti žinių ir supratimo, kurie leistų jam svarstyti didžiąją dalį gyvenime aktualių problemų. Tačiau gyvenimas informacijos amžiuje tapo toks informaciškai tirštas, kad darosi vis sunkiau šį supratimą pasiekti. Gal todėl ir nestebina, kad vis mažiau kas ir siekia. Juolab kad ir lavinimo sistemos nuolat kito, o šiandienes vargu ar galima pavadinti „suteikiančiomis klasikinį išsilavinimą“. Toli gražu ne visi mokosi menų, filosofijos ir (kas ypač pastebima) logikos. Nunykus visuomeniniam religijos vaidmeniui, žmonės akivaizdžiai stokoja dvasinio išsilavinimo. Pakito ir lavinimosi siekis.

Skaityti toliau

Lietuvos meninio paveldo dalybos nacių okupacijos metais ir Mikalojaus Vorobjovo veikla

Klausimas, ar XX a. Lietuvoje būta mėginimų rašyti politiškai angažuotą dailės istoriją, geriausiu atveju nuskambėtų kaip naivus išsišokimas, nors nuoseklių tyrimų šia tema kol kas neturime. Nėra apibendrintos net akivaizdžios sovietinių ideologų pastangos šia linkme; vis dar nesame išanalizavę, kaip vyko (ir tebevyksta) Lietuvos dailės paveldo dalybos tarp buvusių LDK tautų.

Skaityti toliau

Politikos gimimas

Užmerkiu akis, ir vėl, kaip vaikystėje, girdžiu seną močiutės sieninį laikrodį. Klausausi nakties garsų. Negaliu užmigti, sukaustytas artimųjų netekties, nesuvokiamos mirties baimės. Širdis daužosi – niekaip nepajėgiu tos grėsmės realumo suvokti, suvaldyti užplūdusio egzistencinio nerimo…

Skaityti toliau

Molotovo-Ribbentropo paktas: žvilgsnis iš Romos

Italija tikrai nėra ta valstybė, apie kurią pirmiausia pagalvojame, paminėjus Molotovo-Ribbentropo paktą. Panašiai mąsto ir italai: tikriausiai todėl mokslinė konferencija „Italija ir Ribbentropo-Molotovo paktas 1939–1941“, vykusi šių metų gegužės 31 – birželio 1 d. Romoje nei buvo proginė, nei derėjo su kokia pakto tradicijos data. Tiesa, konferencijos rengėjų gausa (net devyni) leistų spėti, kad ji galėjo būti sumanyta pakto septyniasdešimtmečiui, bet rengimas užtruko dėl koordinacinių pastangų ir dėl sunkiai surenkamų lėšų. Dera paminėti aktyvų Lietuvos dalyvavimą: konferencijos rengimą rėmė Lietuvos ambasada Italijoje ir ką tik įsikūrę Italijos ir Lietuvos prekybos rūmai. Prie konferencijos taip pat prisidėjo Suomijos ir Lenkijos institucijos Romoje.

Skaityti toliau

Laiškas Redaktoriui

Rašau Jums laišką apie Juozą Brazaitį-Ambrazevičių. Rašau todėl, kad prašėte. Imu plunksną į rankas, bet žodžiai sunkiai sugula į sakinius. Įjungiu kompiuterį – prieš akis monitorius, tarsi neparašyto Stéphane Mallarmé eilėraščio lakštas. Agonie de la page blanche, sakydavo prancūzų poetas. Per daug susikaupė įspūdžių nuo šių metų gegužės 14-osios, per daug pažerta kaltinimų Brazaičiui, per daug nutylėta. Esu literatė, mėgstu poeziją, derindama šią dieną su Maironio metais galėčiau Jums priminti, kad Brazaitis buvo vienas pirmųjų, Maironio raštuose įžvelgęs atgimstančios tautos poetą. Galėčiau pasidžiaugti Brazaičio kalbėsena, talpiu, lanksčiu žodžiu, lengvai priimančiu autoriaus mintį, nesvarbu, paprasta ji ar sudėtinga. Bet pats Brazaitis – prieštaringai vertinama asmenybė.

Skaityti toliau

Teismai, teisė ir moralė

Vygantas Malinauskas

Skaityti toliau