Kategorija "Tautodailės metraštis"


Puodininkystė Sūduvos krašte

Keramika (Puodininkystė) – vienas seniausių tradicinių lietuvių amatų. Archeologiniai keramikos radiniai itin seni ir reikšmingi tiriant lietuvių kultūros ir istorijos raidą. Degti molio dirbiniai Lietuvoje paplito neolito laikotarpiu – lipdyti įvairių formų indai, urnos, X–XI a. indus ėmus žiesti, praturtėjo ornamentika, XIV–XV a. įsikūrusiose keramikos dirbtuvėse pradėti gaminti architektūriniai dirbiniai: plytos, kokliai. Tradicinės puodininkystės raida tęsėsi iki XX a. pradžios. Nuo 5-ojo dešimtmečio iki šiol keramika Lietuvoje gana populiari, tačiau vis rečiau žiedžiami XIX a. susiformavę ir dar XX a. pradžioje populiarūs puodininkystės dirbiniai – raižymu, glazūra ar angobu dekoruoti molio ąsočiai alui, pienui, girai, lekai ir lekeliai (buteliai) aliejui, actui, žibalui, dubenys ir dubenėliai, puodai (palivonai) ir puodynės, čerpės (indai grūsti aguonoms), pienpuodžiai, lauknešėliai taip pat smulkūs molinukai–švilpukai.

Skaityti toliau

Tautodailė Lietuvos mokykloje

Kiekviena epocha mokyklai iškelia naujas idėjas ir naujus reikalavimus. Mokytojai, būdami kūrėjai, ieško naujų kelių to meto problemoms spręsti.

Bendrųjų programų uždaviniai apie darbinį ugdymą sako: ugdyti atsakomybę už savo krašto kultūrą, siekiant plėsti technologijų žinias ir jas kūrybiškai taikyti praktiškoje, naudotis įvairiais informacijos šaltiniais, rasti informacijos apie istorines, kultūrines tautos amatų ir verslo tradicijas. O vienas iš tikslų – puoselėti vertybines nuostatas ir bendruosius technologinius gebėjimus, būtinus kiekvienam žmogui nuolat kintančioje sociokultūrinėje aplinkoje, gebėti naudotis nesudėtingomis technologijomis, patirti kūrybinę problemų sprendimų paieškos įvairovę ir jų išsprendimo džiaugsmą, išsiugdyti pozityvias nuostatas nuolatinei technologijų kaitai. Visi iškelti darbinio ugdymo uždaviniai yra labai svarbūs mūsų mažos, bet turinčios savitą charakterį, tradicijas ir kultūrą tautos išlikimui.

Skaityti toliau

Šiaudų sodai

Lietuvos tautodailėje mažą, tačiau svarbią vietą užima šiaudinukai – meno kūriniai sukurti rišant, pinant ar tam tikra tvarka suneriant sausus šiaudus. Šiame straipsnyje analizuojama viena tokių kūrinių grupė – šiaudų sodai, kurie yra labai svarbus kultūrinis paveldas tiek savo ritualine, tiek ir menine prasme. Naudojant, iš pažiūros, paprastas medžiagas sukuriamas nuostabus trimatis, galima sakyti architektūrinis, meno kūrinys, reikalaujantis didelio susikaupimo, kantrybės ir patirties. Galbūt dėl šių priežasčių šiaudų sodų pynimo tradicija, tarsi kraitis, perduodama iškartos į kartą.

Skaityti toliau

Kauno kapinių mediniai kryžiai

Kauno mieste yra aštuonios kapinės, iš kurių Šančių (įsteigtos 1901 m.) ir Aleksoto (įsteigtos 1880 m.) pripažintos istorijos ir kultūros paminklais, todėl jose galima laidoti tik šeimų kapuose. Kauno miesto kapinių paminklai mažai tyrinėti – kol kas apžvelgti tik įvairūs Petrašiūnų kapinių paminklai ir Kauno miesto kapinių geležiniai kryžiai. Naudojant 2010 m. surinktą ikonografinę medžiagą šiame straipsnyje aptariami Aleksoto, Panemunės (įsteigtos 1917 m.), Seniavos (įsteigtos 1955 m.), Romainių I ir II (įsteigtos 1966 m., 1970 m.), Šančių, Petrašiūnų (įsteigtos 1939 m.) ir Eigulių (įkurtos 1880 m.) kapinių medinių kryžių bruožai. Esminiu tyrimo aspektu pasirinkta tipologinė sklaida, t. y. mediniai kryžiai aptariami pagal jų siluetą formuojančius elementus. Formų raidos aptarimą sunkina ankstesnių XIX a. pab. – XX a. vid. medinių kryžių pavyzdžių trūkumas ir fiksacijos pobūdis, problemiškas paminklų statymo laikotarpio klausimas, todėl ši tema nebus analizuojama.

Skaityti toliau

Jonas Rudzinskas: „Tautodailė visada buvo ir bus tikrąja vertybe“

Lietuvos tautodailininkų sąjungos vadovui, profesionaliam dailininkui Jonui Rudzinskui rūpi, kad žmogus dar vaikystėje išmoktų atskirti tai kas tikra nuo pigaus ir vienadienio kičo, parodyti gražiausius tautodailininkų ir kitų tikrų meno kūrėjų meistrystės pavyzdžius, išmokyti jaunimą vertinti ir analizuoti dailės amatus, supančius mus kasdieniniame gyvenime, nes tai gali lemti ir jų pačių gyvenimo kelio pasirinkimą. O ir savo kūryba, kurioje ryškūs lietuvių etnokultūros ir pagoniškų apraiškų motyvai, dailininkas paakina tautiečius atsigręžti į savo šaknis, vaizduoja istorinius, mistinius personažus, kurie buvo ir bus įkvėpimo šaltinis kiekvienam kuriančiam žmogui.

Skaityti toliau

Šaukštai – ne vien košei kabinti

Girioj augęs į medžius žiūrėjęs – parėjęs į trobą, burną drasko. Kas? Žinoma, kad šaukštas. O kas tituluotas šaukštų drožimo karalius? Prisiminkim. Tai bus ne rašinys, o menotyrininkų Vytenio Rimkaus, Michalinos Adomavičienės, gero „karaliaus“ draugo – „medžio kirmino“ Zenono Lažinsko, Stasės Uogintienės-Narbutienės, Prano Narbuto ir kt. amžininkų austa prisiminimų juosta, skirta garsiam medžio drožėjui Feliksui Vargonui atminti. Šiais metais jam būtų sukakę 100 metų!

Skaityti toliau

Kryžiai ir koplytėlės svetur: po Europos šalis pasidairius

2011 m. dėka podoktorantūros stažuotės turėjau galimybę lankytis keletoje Europos šalių. Po mėnesį stažavausi Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejuje Vienoje, Nyderlandų Meertenso institute Amsterdame, kiek trumpiau – Slovėnijos etnologijos institute Liublijanoje, taip pat savaitę praleidau Prahos nacionalinėje bibliotekoje. Skaitytojui pateiksiu įspūdžius, patirtus stažuočių metu. Šiuo metu tyrinėju šiuolaikinę liaudies skulptūrą, taip pat kryždirbystės tradicijas, todėl buvo įdomu pasižiūrėti, ar kitose Europos šalyse dar gyvuoja panašios tradicijos.

Skaityti toliau

Mitologija mokinių žvilgsniu

Mūsų protėviai į mitologiją įdėjo paslapties kodą, kurį kiekviena kartą bandome vienaip ar kitaip įspėti. Senoji lietuvių mitologija, religija ir su jomis susijusios apeigos yra vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių. Nors per tūkstantmečius keitėsi stilistiniai meno įvaizdžiai, bet pagrindiniai simboliai, svarbiausi dievai ir dievybės išliko tie patys. Tai sudievinta ir sudvasinta gamta (medžiai, žalčiai, gyvuliai, paukščiai), dangaus kūnų kultas ir visatos (kosmoso) modelis. Simbolių magija pasako daugiau negu žodis. Tai protėvių kalba, turinti maginę reikšmę. Liaudies kūryba savyje talpina visa, kas neišnyko iš sakmių, legendų, padavimų. Išsamiai susipažinę ir apmąstę kūrybinę temą, mokiniai kuria laisvai interpretuodami, improvizuodami pagal baltų mitologiją. Atgimdami dabartinės kartos kūrybinėje veikloje simboliai ir žodiniai bei plastiniai vaizdiniai, palaikys dvasios ryšį su senuoju pasaulio vaizdavimu, senąja baltų kultūra.

Skaityti toliau

Atsišaukė man dalelė…

2011 m. lapkričio 19 d. Šiaulių universiteto folkloro ansamblis „Vaiguva“ šventė savo trisdešimtmetį. Ansamblio vadovė Diana Martinaitienė ruošė koncertinę programą apie vandenis „Lygūs laukai be takų“, o aš tuo metu labai įsijautęs užbaiginėjau savo tūkstantąsias kankles ir svarsčiau kaip, kada ir kur jas įteikti. Kadangi lietuviškos kanklės kildinamos iš luotelio, man buvo pasiūlyta jas „išplukdyti“ į gyvenimą būtent to jubiliejinio koncerto metu. Vėliau paaiškėjo, jog tai buvo dieviška likimo dovana, nes į susitikimą susirinko gausi Šiaulių folkloro „gvardija“ – buvę studentai, įvairiu metu dalyvavę Šiaulių folkloriniame judėjime.

Skaityti toliau

Vytauto Babelio spalvų gyvybiškumas

Vytautas Babelis ne vieną dešimtį metų sukasi kūrybos verpetuose. Atrodytų, reikia sakyti – tapybos, bet apie V. Babelį reikėtų šnekėti plačiau. Vaizdai Vytautui ne tik bendravimo su visuomene priemonė, paveikslas – autoriaus filosofinės sistemos fragmentas. Kiekvienas menininkas daugiau ar mažiau iliustruoja savo mintis. V. Babelio paveikslai nėra iliustracijos. Paveikslo atsiradimo priežastis yra mintis, kurią norėtų atskleisti žiūrovui.

Skaityti toliau