Liepos skaitymai

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Andrius Jakučiūnas
DATA: 2013-08

Liepos skaitymai

Andrius Jakučiūnas

 

Neslėpsiu: įsivaizdavau, jog vasarinę apžvalgą pavyks pradėti pagraudenimu, jog šiuo metų laiku kultūriniai leidiniai ilsisi nuo literatūros, – todėl ir mes esą galėtume ramia sąžine nuo jų pailsėti. Vis dėlto paaiškėjo, kad yra ne visai taip – liepos mėnesį būta šiek tiek įdomių grožinės literatūros tekstų, nors pačios vertingiausios, kaip ir tikėjausi, buvo ne literatūrinės publikacijos, o straipsniai, kritikos tekstai, skaitytojų priekaištai ir t. t.; čia geras pavyzdys būtų mėnraštis „Metai” – jo literatūrinė dalis, išskyrus nebent Aido Marčėno bei Nerijaus Cibulsko publikacijas, tikrai neįspūdinga (vien ko verta Virgilijaus Veršulio pjesė „Karalius Akūbas”, kurios stilius ir humoras yra tokie apgailėtini, jog perskaičius vietą, kur jaunieji gėjai progiesmiu kažką suokia rožiniais apatiniais mūvinčiam pagrindiniam herojui, susuka pilvą), o štai kiti tekstai – tiesiog puikūs. Bet kol kas ne apie tai.
Kultūrinėje spaudoje toliau įkyriai sukasi tie patys veidai. Beveik visi šį mėnesį savo kūrybą publikuojantys autoriai šiemet pasirodė jau ne kartą, kai kurie iš jų –­ tris, keturis ar dar daugiau kartų; bijau suklyst, bet prisimenu mažiausiai keturias prozos ir mažiausiai dvi poezijos Saros Poisson publikacijas; iš viso susidaro bent šešios publikacijos – per septynis mėnesius. Marijos Macijauskienės pavardė antraštėse švietė jau mažiausiai keturis kartus; Petro Venclovo, Juliaus Kelero, Algimanto Mikutos, (rodos, ir) Marijos Djačenko –­ ne mažiau trijų kartų. Sigitas Birgelis, Paulius Norvila, Jonas Kiriliauskas savo kūrinius skaitytojų teismui teikė bent dusyk. (Galvoju, kad metų gale reikėtų padaryti sąvadą – šitokia statistika būtų daug pasakanti, – ir tikrai labai niūri.)
Aišku, nekaltinu autorių, – priešingai, turbūt reikėtų dėkoti, kad jie yra aktyvūs ir supranta redakcijų rūpesčius, tačiau kiekvieną mėnesį skaityti tų pačių rašytojų tekstus nežmoniškai įkyri, juoba kad didžioji dauguma publikacijų atrodo kaip ankstesnių jų publikacijų klonai. Toks siau­ras autorių ratas vis labiau pakerta mano pasitikėjimą kultūrinės spaudos misija (ar bent nuostata, kad kultūriniame spaudinyjebūtinai turi būti autentiškos lietuvių grožinės kūrybos) – ar tikrai reikia leisti fondų pinigus, jei kultūrinė spauda tenkina kokių penkiolikos autorių žūtbūtinį norą matyti savo opusą laikraštyje ar žurnale?
„Literatūroje ir mene” (Nr. 27) publikuojama Augusto Sireikio proza pasakoja apie trijų jaunuolių – Romo su Ieva bei pasakotojo – mįslingus santykius, kurie plėtojasi herojams sąmoningai kuriant iš savęs tam tikrus personažus. Protagonistas pasakoja draugams (kurie, beje, ne pora, –­ nors gyvena kartu) apie kitados buvusius savo santykius su Gelsva – tokia žaidimo dalis… Beje, apsakymui persiritus į antrą pusę, „prisilupęs” herojus prisipažįsta Gelsvą sugalvojęs – jos iš tikrųjų nebuvo; Romas su Ieva nelieka skolingi – jie sugalvoję jį, pasakotoją… Tai vienas iš tų retų, itin jaunatviškų (primityvių) dalykėlių, kurie, nepaisant jų autorių nepatyrimo literatūroje, – tai aiškiai matyti iš sakinių struktūros, kompozicijos, – sugeba sukrėsti labai autentiškais paaugliškais išgyvenimais: tarkim, gelsvos (t. y. nakties žibintų šviesos) spalvos, kuri apsakyme, be abejo, susieta su Gelsva, pojūtis bruzdančiame, paslaptingos gyvybės pilname mieste, pagaliau būtinybė čia pat suvaidinti, sukurti save – visa tai iš tikrųjų buvo mano, turbūt ir mūsų visų gyvenime, – ir tai jaudina. Šiuo požiūriu, negrabus, naivokas ir persaldintas autentiškumas yra tūkstantį sykių vertingesnis už kai kurių „patyrusių autorių” bandymus atskleisti jaunuolio išgyvenimus, todėl norisi Augustą padrąsinti. Vis dėlto privalau jį įspėti, kad nebandytų pervertinti šio kuklaus pagyrimo – juk tai net ne laurai, o užmigti, sakoma, negalima net ant pastarųjų. Reikia suprasti: paauglystė baigėsi, o neatsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes (nepatyrimą, jaunystę etc.), šis apsakymas būtų vertintinas kaip ištęstas ir painus niekalas.
Punsko poeto Sigito Birgelio publikacija pradedama eilėraščiu, kurį jau skaitėme gegužės mėnesio „Nemune” – „Ožkiniai linų mėlynų” (gaila, aną publikaciją praganiau – mielai palyginčiau; tai nėra itin prasmingas žaidimas, bet būtų smagu aptikti nesutapimų). Apskritai ši publikacija galėtų būti laikoma ankstesniosios tąsa, nes akivaizdu, tai to paties laikotarpio tekstai, tik ana publikacija tarsi įsiprasmino sekoje žodis-kalba-išsisakymas, o šioji labiau eklektiška. Kaip ir įprasta, šmėkšteli mitologiniai personažai, be abejo – ir jotvingių vardas. Rašytojo kūrybos kontekste tai yra conditio sine qua non, nors mane, prisipažinsiu, labiau suintriguotų Sigito publikacija, kurioje jis išsiverstų be nuorodų į mitinę praeitį ir (geo)politines realijas.
„Šiaurės Atėnų” (Nr. 25) prozos skiltyje – Jono Kiriliausko „Negalia”. Autorius pirmuoju asmeniu pasakoja žmogaus, nuolat prabundančio pusę keturių ir negalinčio daugiau užmigti, epopėją – aprašo jo apsilankymus pas psichiatrus, kurie lyg tyčia vis klausinėja apie sapnus – o herojus dievagojasi niekad nesapnuojąs. Pokalbiams su gydytojais, kurie galiausiai nusprendžia, kad jis – visiškai sveikas, skirta didžioji teksto dalis. Dramatiškas virsmas įvyksta tik pačioje apsakymo pabaigoje – žmonos balsui pranešus, kad jau laikas verstis iš lovos, – neva pramiegos darbą, – mūsų herojus staiga susivokia: „Pabudau, prasitryniau akis, pasirodo, vėl sapnavau, kad nemiegu…”
Skaitant tekstą, pirmiausia į akis krenta stiliaus primityvumas, autorius labai keistai šmaikštauja arba itin netradiciškai supranta sąvoką „vaizdingas posakis”: „Jis gi vėl įsmeigė į mane savo mėlynas kaip tėviškės dangus ar Nemuno vingis akis ir klausiamai žiūrėjo.” Taip pat esama šiokių tokių problemų su kompozicija (nors bendruosius dėsnius autorius tarytum supranta): tarkim, siužetui nereikšmingas uošvės pasiūlymas žmonai užpirkti už jį mišias, aprašomas nuodugniai ir plačiai, o štai pabaiga, kuri yra tikrai netikėta ir galėtų kūrinį stipriai timptelėti į viršų, nuskamba rutiniškai, – tarsi autorius pageidautų sušvelninti ir užglaistyti netikėtumo efektą, kurio pats siekė. Vis dėlto šį kūrinį žymėčiau pliuso ženklu – kad ir kaip žvelgtum, pilkame peizaže jis išsiskiria kaip savarankiškas pilkos atspalvis, – o tai nėra jau taip mažai.
Gretos Sirvidaitės prozos kūrinį ir Akvilės Bužinskaitės labai proziškus verlibrus, kurie taip pat publikuojami „Šiaurės Atėnuose”, kol kas nusprendžiau aplenkti –­ tegul jaunos rašytojos ramiai padirbėja, netrukdomos visokių pastabų, priekaištų ir pasiūlymų – pasaulyje, kuriame nėra kriterijų. Tik norėtųsi pasakyti, kad visiems būtų į naudą, jei Greta tiksliau žinotų, ką nori pasakyti, ir dar pasistengtų, kad tai nesunkiai suprastų visi skaitantieji, –­ sklandumo apsakymėlyje tikrai trūksta, o Akvilei palinkėčiau daugiau eksperimentuoti (nors ji gal tai ir daro – sunku ką pasakyt iš kelių tekstų), juoba kad fantazijos, atrodo, ji turi…
Savaitraštyje „Nemunas” (Nr.26) publikuojamas Petro Venclovo romano fragmentas „Peržengti ribą” yra tipinis nuobodžios, neišradingos (tačiau lygios ir taisyklingos) prozos pavyzdys. Autorius neieško naujų teritorijų, nesistengia naudotis teksto galimybėmis, ir, atrodo, yra pasiruošęs likti pilkųjų vidutinybių gretose, nors – tą nesyk minėjau – kolega turi gerą kalbos jausmą, yra darbštus, todėl išreikšti sudėtingesnius dalykus, jei tik būtų noro, jam nekiltų problemų. Žinoma, tekstui, kuriame tenorėta atskleisti herojaus, su sužadėtine leidžiančio laiką sodyboje prie ežero, dvejones, suvokus, kad jųdviejų su Inesa (sužadėtinės vardas) suderinamos tik „šviesiosios pusės”, o gyvenimui pasisukus tamsiąja, nežinia kas būtų, didelių sugebėjimų, nei ypatingo stilistinio jautrumo nė neprireikia – užtenka paminėti, kad kažkur dar egzistuoja tokia Rūta, ir skaitytojas – papirktas… Viskas sklandu, blaivu ir teisinga – bet tik tiek.
Šiaip ar taip, tai tūkstantį – ne, milijoną –­ kartų geriau negu greta publikuojami Albino Galinio (šmaikštūs?) pamąstymai „Aistra rinkai, arba kaip „numarinti” mokytoją”. Neatsitiktinai ties žodžiu „šmaikštūs” parašiau klaustuką – nesu tikras, ar autorius norėjo juokauti. Tiesą kalbant, išvis nedaug ką čia supratau, o užvis mažiausiai – kam reikėjo vargintis tai parašyti. Šiaip ar taip, nelengva patikėti poetą nesuvokiant, kad šis tekstas – tai puolimas veidu į purvą: „Idant neprarastų max-injekcijų į hierarchizuotos rinkos užpakalį, edukacinė sistema (…)”… Kas tai –­ nauja poeto saviraiškos kryptis ar tiesiog laikinai prarastas budrumas? Pagyvensim –­ pamatysim.
Uteniškio poeto Vytauto Kazielos publikacija „Nemune” yra tikra atgaiva, skurdokame liepos mėnesio kontekste nuo jos padvelkia santūrumu ir savidrausme, – savybėmis, kuriomis gali pasigirti toli gražu ne kiekvienas autorius. Trumpos, tarytum nukertamos verlibro eilutės sukuria kažkokios didesnės struktūros – didelio gyvenimo, kurį kada nors neišvengiamai teks palikti – iliuziją, ir leidžia skaitytojui (deja, kartais per ryškiai) sufokusuoti amžinybės pajautą: „galim kalbėti / apie save / ir tai būtų viskas // kažkoks gaudesys / sutemose / spindesys drovus ir netikras”… Sutikime, nedažnam poetui tai atlikti pavyksta nebanaliai.
Pauliaus Norvilos poezijos publikacija „Šiaurės Atėnuose” (Nr. 26) kaip du vandens lašai panaši į publikaciją „Literatūroje ir mene” praeitą mėnesį, taigi nieko naujo apie ją ir nepasakysiu; tai buities poezija – ją skaitant, persekioja iliuzija, kad literatūrinis tekstas gali tapti iš tiesų naudingas kasdieniame gyvenime, turi potencijos tapti nesvarbiu, tačiau dailiu jo papildu, be abejo, nieko reikšmingo ar skaudaus nesakančiu (kad netraumuotų) –­­ kaip koks mielas daikčiukas iš neseniai duris atvėrusios parduotuvės „Ikea”. Ir tai nėra, kaip kai kas galėtų pagalvoti, „sutaršymas” – priešingai, aš pavydžiu žmonėms, kuriems pavyksta pasitenkinti mažu, tiesiog mylėti ir apie tai rašyti, juolab Norvilai nestinga nuoširdžios elegancijos, ir net paprasti dalykai jo lūpose kartais, žiūrėk, nuskamba kaip išbaigtas vienis: „pasitikrinti paštą / suvalgyti obuolį / ir jau tada / jau pagaliau // gyventi”, –­ eilėraštis „iliuzija”.
Regis, panašia kryptimi žengia ir apsakymo „Paloma” autorė Laura Kromalcaitė, tik ją, kaip jauną žmogų, jausmai domina dar stipriau – o jaunų rašytojų jausmai, kai šie juos išguldo popieriuje, turi tendenciją būti pernelyg neartikuliuoti. Šis atvejis – ne išimtis. Tiesą kalbant, negalėčiau teigti, jog apskritai supratau, kas tekste vaizduojama: vyriškosios lyties pasakotojas leidžia laiką vasarnamyje su (mergina?) Paloma – tarytum ją slaugo (nes ji lyg ir serga), tačiau pats tuo metu sprendžia kažkokias dvasines dilemas. Kokias – tepasako pati autorė, nes be jos pagalbos čia sunku susigaudyti, tačiau įvaizdžiai, tai, į ką protagonistas atkreipia dėmesį, rodo, jog dvasiniai polėkiai nemažai bendro turi ir su kūnišku reikalu –­ Paloma vaizduojama nuoga, sėdinti arba gulinti. Apsakymas, matyt, gretintinas su Augusto Sireikio apsakymu „Literatūroje ir mene” (nors kūrinio struktūrą anas geriau sutvarko) – daug jaunatvės autentikos, mažoka įgūdžių kuklią patirtį išreikšti žodžiais.
Eseistikos mėgėjams šiame numeryje, be abejo, bus svarbiausias Giedros Radvilavičiūtės tekstas „Baden Badeno valandos”, neprošal perskaityt Mariaus Buroko verstus JAV poeto Davido Lernerio eilėraščius, Giedrės Kazlauskaitės tekstą apie grafitį ir kt. „Beširdiškumas gailestingumo kailiu” ir, jei neturite ką veikti, galite užmesti akį į kelias Ugnės Ražinskaitės miniatiūras, – kažin, ar man vienam atrodo, jog tas trapus žavesys, kuris kartais blyksteli tarp eilučių, tėra sentimentaliojo patoso šalutinė reakcija?
„Nemune” (Nr. 27) – įprasta Marijos Macijauskienės publikacija, deja, nesuteikianti pagrindo manyti, jog ši autorė pajėgi dar kuo nors nustebinti. Nesinori garbaus amžiaus sulaukusios poetės jaudinti, tačiau vis dėlto privalau jai priminti, kad publikacija – tuo labiau vidutiniška publikacija – ne saulutė, kuri galėtų nušviesti ir pašiltinti gyvenimo rudenį.
Savaitraštyje „Metai”, kaip jau probėgšmais užsiminiau įžangoje, gausu puikių ne literatūros tekstų: didžiai susidomėjęs perskaičiau Gintaro Lazdyno straipsnį „Herojinis epas: didžioji lietuvių tautos liga”, kuriame aptariama Antano Šmulkščio-Paparonio (1886–1951) epo „Pasakų atošvaistos” nesėkmė, o ir visa lietuviškojo epo paieškų epopėja, labai puikus ir naudingas Loretos Jakonytės tekstas apie sovietmečio skaitytojus („Sovietmečio skaitytojai: „eilinio” poreikiai XX a. 8-ajame dešimtmetyje”), verta dėmesio netgi įžanga (Mindaugo Kvietkausko „Kultūros genetika kintančioje mokykloje”) –­­­ o tai šiame leidinyje yra retas dalykas. Greta šių, dar minėtinas (bet jau nebūtinai skaitytinas) Erikos Drungytės laiškas redakcijai „Kai „viršūnės” dar nori, o „apačioms” jau nereikia”, kuriame ji, kaip įprasta, apmąsto tarptautinį poezijos festivalį Poe­zijos pavasaris, tačiau, kaip ir dauguma kitų šio festivalio kritikų, nepasiūlo nieko konstruktyvaus – t. y. neparagina net neberengti festivalio (straipsnio kontekste tai būtų racionalus pasiūlymas), –­ ir tai verčia įtarti, kad kolegė šį tekstą bus parašiusi tiesiog stokodama dėmesio arba pritrūkusi žmogiškos šilumos.
Viena įdomiausių literatūrinių publikacijų – Aido Marčėno „Jazminui ir varnalėšai”. Beje, ją skaitant, apima įdomus jausmas: kone fiziškai jauti, kad dar vakar, užvakar tai buvo ne eilėraščiai, o padrikos nuobiros, pastebėjimai, kliedesiai puslapių pakraščiuose, kuriose pasiraususi profesionalo ranka mikliai aptiko ir išvilko prasmę – lygiai tiek, kiek jos užtenka, kad tie tekstai galėtų būti toliau naudojami jau kaip poezija. Taigi tie, kuriems (dėl jiems patiems žinomų priežasčių) nepabosta kartoti, esą pastaruoju metu Marčėnas rašąs visokius niekus (nes jau viską parašė, –­­ mėgstama pridurti), tarsi ir galės savo teiginius patvirtinti, tačiau visiškai teisūs galės jaustis ir tie, kuriems sustiprėjęs poeto polinkis į fragmentiškumą –­ logiška jo literatūrinio kelio tąsa: „tad jei, žmogau, nuožmus likimas lėmė, / kad jau esi poetas, mėmė – / pėduok laisvai! / išmokytas kačių.”
Nerijaus Cibulsko didžiulės, monolitiškos teksto plokštės iš pradžių prislegia. Tiesa, monolitiškumas vėliau pasirodo esąs iliuzinis: kai kurių eilėraščių („Atoslūgio stebėjimas”, „Dar neatrastas dėsnis”) kiekvienas posmelis tarytum prašosi būti suvokiamas kaip savarankiškas tekstas – su savo autonomiškom prasmėm ir vaizdinija. Be abejo, nesakau, kad į šį aspektą verta labai atsižvelgti, bet jis, šiaip ar taip, kiek apsunkina eilėraščio visumos pajautą, – kai viskas svarbu, tarytum nebelieka atramos taškų, ir kartais, žiū, tiesiog pasijunti tekste skęstąs. Žaismingas ir ne toks klampus (bet tuo pačiu ir sentimentaliai jaudinantis) pasirodė kelių eilėraščių ciklas apie kelionę troleibusu – aišku, ir apie vaikystę, įstrigusią šarmotame lange, o štai nuo eilėraščio „Pinhole” lengvai padvelkia dirbtinybe, – bet gal to buvo ir siekta?
Virgilijaus Veršulio pjesė „Karalius Akūbas” padarytų gėdą net apie katinų savižudybes rašančiai provincijos spaudai, – ką jau kalbėti storiausią ir rimčiausią rašytojų sąjungos žurnalą. Kol kas tai vienas blogiausių šių metų tekstų, – ir ne tik „Metuose”. Tiesą pasakius, publikacija netgi vertintina kaip potencialiai daranti žalą pačiam autoriui, kuris, pjesės sukūrimo ir jos išsiuntimo į redakciją momentu, galimas daiktas, buvo praradęs sveiką nuovoką – palaikyčiau jį, jei jis vieną dieną atitoktų, ir supratęs, kas nutiko, pareikštų mėnraščiui pretenzijas dėl to, kad jo kliedesiai buvo išspausdinti neįsitikinus, jog autorius sveiko proto ir atsako už savo veiksmus.
Rimta obsesija yra autoriaus neapykanta valdžiai – tiesa, čia nėra minimos konkrečios pavardės, bet vardas „Akūbas” aiškiai sietinas su Andriumi Kubiliumi (juolab kažkur fone kalbama apie naktinę mokesčių reformą), yra aliuzijų ir į kitus Lietuvos politikos veikėjus bei projektus; kitaip kalbant, pjesė tęsia ir plėtoja diskursą, aktualų tarp mažiausiai apsišvietusių ir mažiausias pajamas gaunančių piliečių ir kuriame natūraliai (nors, šiuo atveju, ir nelabai ryškiai) pasireiškia euroskepticizmas ir, – kaip be jos, – homofobija. Humoras (šičia sakyčiau – jumoras) balansuoja ties idiotizmo riba: valstybės, kurią skaitytojas jau buvo bepradedąs tapatinti su Lietuva, vadovas, – karalius Akūbas, –­ staiga nusprendžia paskelbti karą Lėktuvai, patikėjęs, jog šitaip jam pavyks nuslėpti savo nesugebėjimą tvarkytis…
Markas Zingeris „Metuose” publikuoja apsakymą „Liovočka”, kuriame (pasakojimas vyksta pirmu asmeniu) herojus po daugelio metų Niujorke susitinka su savo vaikystės draugu Liovočka. Nesileidžiant į pokalbio detales, būtina paminėti, jog vėliau, jau sėdėdamas lėktuve namo, mūsų herojus padarys išvadą – drauge tai bus ir viso apsakymo esmė, – „kad tai, ką visi Lietuvoje laikė Liovočkos genialumu, buvo paprasčiausias patologinis eskapizmo – bėgimo nuo brutalios tikrovės –­ atvejis.” „O gal tai ir yra genialumas –­ gebėjimas susikurti realybę, kuri atstotų gyvenimą?”, – klaus jis ir susijaudinęs užrašys ant kitos viešbučio sąskaitos pusės: „visi mes esame liovočkos”. Apsakymas įtraukiantis, įtaigus, turintis sentimentalumo krislą – to iš šio autoriaus ir norėjosi tikėtis. Tai tikrai aukšto lygio literatūra, –­ deja, ją netoli purvinos žemės prilaiko stiliaus elegancijos, jautrumo detalėms ir kt. teksto galimybėms stygius; taip pat, regis, pritrūksta griežtesnio redaktoriaus ir dar vienos nakties, – šį tą išbraukti, vieną žodį pakeisti kitu ir t. t. Akis bado paprastut paprasčiausios klaidos – sakykim, kitame šio autoriaus apsakyme, kuris publikuojamas „Literatūroje ir mene” (Nr. 28) –­ „Žalias šifonas”, yra eilutė „tai atvestų į susitaikymą su likimu ir ištirpdytų neįgyvendintų svajonių kartėlį meilėje (…)” –­ ir tokių eilučių yra ne viena.
Beje, „Žalias šifonas” daug kuo primena „Liovočką”, – tai to paties periodo, tos pačios stilistikos tekstas. Tik šiame apsakyme Zingeris apmąsto ne vieną nevykėlį, bet visą generaciją, kuri, kaip staiga paaiškėja pasakotojui, buvusi nevykėlių generacija. Ta deklaracija skamba truputį tiesmukai, ir šioje vietoje tekstas praranda pagreitį, vis dėlto vėliau, autoriui pasinaudojus garsios smuikininkės Anne-Sophie Mutter figūra, jis grakščiai išvingiuoja tarp pavojingų rifų, – tik vėl akį pjauna kai kurių sakinių grubios konstrukcijos, o ranka pati tiesiasi raudono šratinio link: „kažkam to reikėjo jo ašarų, trykštančių nuo atlikimo”, „kad reiktų, pagaliau, išeiti mokslus universitete” ir t. t.
Trečiąją liepos mėnesio savaitę vis dėlto šiek tiek pasireiškė tradicinė vasaros vidurio nykuma – spaudos puslapiai atrodė dar šiek tiek skurdesni negu paprastai. Padorių literatūros tekstų juose praktiškai neliko, – publikuota tai, ką literatūra galima pavadinti su išlygom, prisipažįstant sau, kad liepos karštyje kriterijai vis dėlto nėra tokie aiškūs kaip, tarkim, rugpjūčio pabaigoje. Būtent apie šią dogmą, kurios vis dar vengia literatūrologijos mokslas, mąsčiau skaitydamas literatūriniame gyvenime pastaruoju metu aktyviai nedalyvaujančio Kęstučio Rastenio publikaciją („Literatūra ir menas”, Nr. 29). Kaip nesunku nutuokti, mąsčiau be jokio džiaugsmo – literatūros elitui niekuomet nepriklausęs poetas šioje publikacijoje nepasiekia nė savo paties lygio, tėvynei ir moteriai (riba tarp jų praktiškai ištrinta) skirti posmai skamba primityviai, naivokai, ir yra verti daugių daugiausia provincijos literatų būrelio tribūnos: „Tėvynės balsas, kviečiantis namo: / Dainuojam dainą, tąkart parašytą / Ir išryškėja vienišas liemuo / Vis žadantis pabusti rytą.” O gaila, nes Kęstutis Rastenis, nors jo tekstai kartais ir būdavo verti indų ploviklio „Fairy”, man visąlaik atrodė žmogus, kuris turi ką papasakoti, –­ tačiau vis nesulaukia savo eilės…
Patiko gamtininko Selemono Paltanavičiaus du tekstai (ten pat). Vienas – apie pasiklydusį miške ir Kūčias ant savo susimeistrauto sniego stalo turėjusį atšvęsti žmogų („Kalėdos šiapus upės”), kitame pasakojama batsiuvio Šliombergerio (Šliomkos) nelaiminga meilės istorija, kurios kulminacijoje – mylimajai Laimutei žengiant prie altoriaus su kitu – jis užgriežia smuiku („Šliombergerio valsas”). Tai tvarkingi, nuoseklūs, skoningai parašyti, detalėmis neperkrauti tekstai, liepos mėnesį atrodantys kaip tikras stebuklas –­ tuo labiau, kad vieno jų veiksmas vyksta gilią žiemą.
Šiems apsakymams prikišti galima nebent tai, kas galėtų būti ir jų privalumas, –­ begalinį tradiciškumą. Tai tradiciškumas nuosaikumo, santūrumo, o gal net ir bėgimo nuo iššūkių aspektu, – štai kodėl tuos tekstus skaityti lengva ir jauku, tačiau kitą rytą jų veikiausiai nebeprisiminsi; be to, šiek tiek trikdo jausmas, kad pasakojime skamba ausim negirdima vertybinė propaganda – apsakyme „Kalėdos šiapus upės” tą jausmą dar sutvirtina pasakojimo laikas (Kalėdų išvakarės), taip pat herojaus tarytum atsitiktinai aptiktas religinis simbolis – ant medžio žievės įbrėžtas kryžiaus ženklas.
Antrojo apsakymo didžiausias minusas – nuvalkiotas siužetas, todėl net santykinai netikėta pabaiga – autorius nurodo kaimiečius pamanius, neva valsas, kurį griežė jų Šliomka (o tai iš tikrųjų buvęs Mendelsono valsas), yra paties Šliomkos kūrinys, kurį jis skyręs „savo Laimutei”, – nepajėgia nuplauti nusivylimo. Vis dėlto dera pasakyt, kad daugybei autorių, kurie irgi stengiasi padėti save į tradicionalistų lentynėlę, iš Paltanavičiaus yra daug ko mokytis – ir stiliaus, ir žodyno, ir, svarbiausia, kalbėjimo takto, be kurio net ir šioje įžūlios savigyros epochoje išsiversti negalime.
Savaitraštyje „Šiaurės Atėnai” (Nr. 27) randame esė (Juliaus Kelero „Dulkių kodas”), vertimų (W. G. Sebaldo „Daktaro K. kelionė į Ryvos vandens gydyklą”, airių poetės Eiléan Ní Chuilleanáin bei serbų poeto bei eseisto Gorano Stankovičiaus poezijos publikacijas, – vert. Kristina Tamulevičiūtė), memuarų (Jonas Staliulionis „Užmarštin grimztantys vietovardžiai”), atsakymų į Oscaro Wilde’o klausimyną ir t. t., tačiau originalios lietuviškos prozos bei poezijos – nė kvapo. (Tiesa, yra vienužis Deivido Preišegalavičiaus poetinis tekstelytis, kurį čia aptarinėti būtų pernelyg didelė prabanga, – nors jis, beje, man visai nepasirodė bergždžias).
Nuvylė du trumpi Marijos Djačenko apsakymai „Nemune” (Nr. 28–29) – autorė tikrai yra parašiusi geresnių tekstų. Tiesa, pats buitinės-socialinės dramos žanras nesuteikia daug erdvės fantazijai, o kūrėjai dar ir nepasistengus, rezultatai tikrai nuviliantys. Pirmasis apsakymas („Miražas”) kuriamas kaip dviejų moterų pašnekesys – pasakotoja moko gyvenimo vyro nuolat mušamą kaimynę, kuri jau trisdešimt metų dirba kirpėja. Antrasis apsakymas („Gyvenimo planas”) gvildena „prievartos ištekėti” problemą – protagonistės draugės susižadėjo arba planuoja kūdikį, todėl nebenori su ja susitikinėti, o ją ištekinti trokštanti mama sukuria jai profilį pažinčių portale „Jausmų versmė”… Viskas be galo nenatūralu, schemiška –­ o juk, regis, bandyta rašyti žaismingai… Tiesa, ne kažin kiek to natūralumo ir kituose šiais metais matytuose Marijos tekstuose, tačiau juose, kiek menu, buvo geriau sutvarkyta formalioji pusė, o štai apsakymas „Miražas” apskritai atrodo nepabaigtas…
Savaitraštyje „Literatūra ir menas” (Nr. 30) – Saros Poisson „Antklodės”. Suręstas visiškai taip pat, kaip daugelis ankstesnių šios autorės prozos tekstų, kūrinys didelio įspūdžio nepadaro, juolab justi tam tikras užsižaidimas filosofiškais postringavimais (šiuokart – apie ilgį ir plotį kaip apie vyriškuosius matus ir kt.) – jiems skirta bene pusė teksto; pasakotojos bendraklasio, pradėjusio siūti ilgesnes nei įprasta (trijų metrų ilgio) antklodes, vėliau mokesčių inspekcijos užklupto ir išprotėjusio, istorija, kuri išdėstoma antroje kūrinio pusėje, atrodo jau tik kaip priedas prie filosofavimo, o tai nėra teisinga taktika – nebent Sara turėtų tikslą kuo greičiau nuvaikyti skaitytoją nuo žurnalo. Be abejo, man labai patinka netikėti Saros mąstymo posūkiai, štai kodėl beveik visada skaitant jos kūrinį pavyksta stabtelėti ir sutrikti, bet vis dėlto norėtųsi, kad tekste, kuriame ruošiamasi papasakoti konkrečią istoriją, apmąstymai būtų labiau kondensuoti; kita vertus, nespraudžiant kūrinio į konkretaus žanro rėmus, – arba teigiant, jog tai yra eseistika, – ši pastaba netenka prasmės, nes, kaip žinia, žanrinis įvardijimas „esė” mūsuose atveria neribotas raiškos galimybes, – įskaitant ir raiškos bejėgystę.
Neslėpsiu – buvau suintriguotas man lig šiol nežinomos autorės Gražinos Mareckaitės esė „Paukščių pardavėjas”. Šiam kūriniui galima pažerti labai daug teisėtų priekaištų – erzina neva šmaikštus, blogą sovietinę humoreską vietomis primenantis stilius ir nuklydimai į lankas (sakykim, kai protagonistė, stebėdama lašelinės lašus, pradeda įsivaizduoti, jog tai konceptualus menas, kurį, kaip galima nutuokti, ji laiko nesąmone), ir tam tikras visažinystės dvelksmas. Vis dėlto kūrinio stuburą atstojanti istorija apie staiga į palatą atgabentą balandininką – čia pat ir dėžė su balandžiais, jų anas nespėjo parduoti, – su kuriuo pokalbį užmezgusi pasakotoja sužino, jog „nesirūpino jis tais balandžiais, nes gėrė su kuo papuola”, yra įdomi, o finalas, sufleruojąs mintį, kad nuėjęs į dušą praustis balandininkas pasimirė, – ir savaip simboliškas, kontrastuojantis su negrabia ir stačiokiška pasakojimo eiga. Čia vienas iš tų (ne tokių ir retų) atvejų, kai teksto taisymas ir redagavimas neturi prasmės, –­ autorė pati visų pirma turi suabejoti teisingumu to, ką žino, – kitaip kalbant, atrodo, kad Mareckaitę kaip kūrėją žlugdo ne talento stygius, o mąstymo inercija ir stagnacija, baimė sau pripažinti, jog senolių išmintyje dažnai (dažniausiai?) nebūna nė krislo išminties.
Netikėtai daug literatūrinių tekstų „Šiaurės Atėnuose” (Nr. 28): vertimai – Conrad Aiken (vert. A. Andriuškevičius), Adam Szczuciński (vert. K. Uscila), savo kūrybą ir pažiūras toliau aiškina Gintaras Bleizgys („Amžinoji kartotė ir išgąsdinti kiškiai, nubėgę”) – kalbėti apie savo kūrybos kontekstus yra Bleizgio stiprioji vieta, man jo aiškinimai yra dar įdomesni už pačius tekstus, kita vertus, išgirdus komentarų, ir tuos tekstus galima pamatyti visai kitoje šviesoje. Manau, kad šio tipo (aiškinamųjų) tekstų galėtų daugėti – lietuvių literatūrai nuo to būtų tik geriau.
Labai nustebino ir, tiesą sakant, nudžiugino Vainiaus Bako mažytė publikacija, kurioje nebe taip tiesmukai ir įkyriai akcentuojama kūrėjo kančia ir kuri iš kelių ankstesniųjų išsiskiria kalbos taupumu bei lakoniškumu, – trumpas, kapotas verlibras apskritai primena Marių Buroką –­ gal Vainius pastaruoju metu bus skaitęs jo knygų?
Baigdamas šią apžvalgą pastebėjau, kad ir vėl pražiūrėjau keletą autorių, kai kurių mano mėgstamų (iš jų būtų ir šiuose pačiuose „Šiaurės Atėnuose” publikavęsis Petras Rakštikas) kūrinių jau nebeįstengsiu aptarti, – laikas tekstą siųsti į redakciją. Atsisveikinti norėčiau Eglės Jakučionytės, kurios publikaciją taip pat apmaudžiai pražiopsojau, eilutėmis, taip tinkančiomis pabaigai: „o naivumo bedugne – / mano trumparegi vyzdy – / juk galėtum praryti / tomų tomus kvailystės / lygiai kaip vienišumo / koks būna tiktai birželį / stebint dulkėse bėgančius tiltus.”
Tiesa, jeigu autorė būtų paminėjusi ne birželį, bet liepą, jos tiktų (ir patiktų) dar labiau.
Sėkmės!

Kostas Strielkūnas. „Chebrytė“
Kostas Strielkūnas. „Chebrytė“