„Lietuviai ir žydai“ – nuoširdus pokalbis ar abipusė sielos kankinystė?

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Tautinės mažumos Lietuvoje
AUTORIUS: Zecharia Plavin
DATA: 2012-01

„Lietuviai ir žydai“ – nuoširdus pokalbis ar abipusė sielos kankinystė?

Zecharia Plavin

Siekiant išsilaisvinti iš neurotinių supaprastinimų

Kodėl įvardijimą „lietuviai ir žydai“ rašau su kabutėmis?

Pažvelkime: kai lietuvių kilmės žmogus viešojoje erdvėje aiškina žydų istorijos, kultūros faktus, žydai, suprantantys lietuviškai, iškart pasirengia kolektyviniam atsakui su aršiais kaltinimais, iki galo dar net neišklausę lietuvio pasakotojo tezių. Tas pats atsitinka ir lietuviams: kai žydų kilmės žmogus savo tautiečiams ima pasakoti apie lietuvius, šie iš anksto jaučia artėjant žeminančių kaltinimų laviną ir rengiasi „ryžtingam atsakui“, nors vėliau gali paaiškėti, kad žydas pasakojo apie lietuvius iš gerosios pusės. Bet šaukštai, kaip sakoma, jau po pietų, nes abiejų tautų žmonėms „atsakas“ turi gerokai didesnį visuomeninį svorį negu iš pradžių išdėstytos net ir geranoriškos idėjos. Tie „atsakai“, tarsi amžinai alkani plėšrūs rykliai, ryja originalias ir taurias idėjas, idealistiškai siunčiamas į tarpetninę erdvę. Jie praryja ir elementarų žmogiškumą, o žmonių santykius paverčia karikatūra. Dėl to ir atsiranda kabutės.

Esu įsitikinęs, kad viešas tarpetninis dialogas „lietuvių ir žydų“ tema yra toks komplikuotas dėl savų „ryklių“ teisuolių diktuojamo tono ir kuriamos atmosferos, o viso to pagrindas – nepagarba žmogui.

Prie tų kabučių dar grįšiu.

Ši tema nebuvo mano rašomosios veiklos tikslas. Jos imuosi, norėdamas palaikyti taurių Lietuvos žmonių pastangas simboliškai reinkorporuoti Lietuvos žydų paveldą ir sunaikintos bendruomenės išlikusius palikuonis į bendrą Lietuvos valstybės struktūrą ir kultūrą. Šios pastangos (kaip antai virtuoziška Lietuvos ambasados Izraelyje veikla, Lietuvos Vyriausybės atkaklus aktyvizmas, bandant sugrąžinti Lietuvos žydų kilmės piliečiams bendrapilietiškumo jausmą) dedamos nerimą keliančiame nelabai kokybiškų istorinių ginčų ir suvedamų sąskaitų fone, nuolatinės santykių krizės sąlygomis. Tokia padėtis mano vaizduotėje panaši į audrą, siaučiančią virš prarajos, kai staiga ant vienos iš aukštutinių uolų išdygsta gėlė, kurią abiejų krypčių vėjai kėsinasi išrauti ir nublokšti į bedugnę.

Lietuvoje turiu brangių lietuvių kilmės draugų, ši man šventa draugystė, tikiu, nepavaldi politiniams posūkiams. Bet yra ir daugybė kitų draugysčių tarp žydų ir lietuvių – subrendusios įvairiais laikais po karo, jos yra trapios ir gležnos, tačiau teikia vilties, kad įmanoma linksmesnė, įdomesnė, įkvėptesnė bendra ateitis. Tai ir yra toji „uolos gėlė“, kurią turime išsaugoti. Šiai draugysčių „gėlei“ skiriu savo apmąstymus.

 „Žydų ir lietuvių pokalbis“ – tai viešųjų ryšių lygmens akcija, vykstanti pasaulyje ir Lietuvoje. Teminis jos epicentras yra 1941–1944 m. nacių okupacija ir visuotinės žydų žudynės Lietuvos teritorijoje, dalyvaujant nemažam, deja, lietuvių kilmės nusikaltėlių būriui.

„Žydų ir lietuvių“ buitinio pokalbio šalutinė, bet vis dėlto esminė, dalis – tūkstančių lietuvių pasiaukojimas, kai rizikuodami tiek savo, tiek artimųjų gyvybe jie didvyriškai gelbėjo pavienius žydus ir jų šeimas.

„Lietuvių ir žydų pokalbis“ – tai ir dar viena viešųjų ryšių lygmens akcija, vykstanti daugiausia Lietuvoje. Šios epicentras yra daugelio žydų akivaizdus džiaugsmas, kai 1939–1940 m. į Lietuvą buvo įvesta okupacinė sovietų kariuomenė ir įsigalėjo režimas, visiškai sugriovęs šalies ūkį, verslo gyvybingumą, atėmęs paskutinius privačios laisvės likučius. Dešimtys tūkstančių nekaltų žmonių (lietuvių) buvo ištremta, daug jų mirė nuo šalčio šiaurės Sibire, daug nužudė sovietų represiniai organai, kuriuose dirbo akivaizdžiai didelis žydų kilmės asmenų skaičius.

Kitaip sakant, „lietuvių ir žydų pokalbį“ schematiškai galima (tautosakos pavidalu) „susumuoti“ taip:

Lietuviai (visi arba juos apibūdinanti dauguma) yra žydšaudžiai;

Žydai (visi arba juos apibūdinanti dauguma) yra Lietuvos išdavikai, jos laisvės duobkasiai.

Iš esmės šitoks „pokalbis“ nėra dialoginis, jis atlieka visiškai kitą užduotį – tokiu „pokalbiu“ bandoma užgožti bauginančius savo pačių tapatumo klausimus, kai nepakanka teigiamų idėjų, pagrindžiančių priklausymą tai ar kitai tautai arba etninei grupei.

„Būti ištikimu lietuviu“ reiškia ieškoti jei ne pateisinimo, tai bent paaiškinimo, kodėl tiek daug „brangios tautos“ sūnų dalyvavo nekaltųjų žudynėse, klausiant, gal tie „nekaltieji“ nebuvo tokie jau ir nekalti?

„Būti ištikimu žydu“ reiškia nesiaiškinti, kodėl tiek daug žydų kilmės asmenų (kurie susigėdę rinkosi sau imperines rusiškas pavardes) taip uoliai tarnavo represiniam sovietų režimui (čia nekalbu apie ne žydų kilmės kagėbistus), ir išdidžiai atmesti „silpnablauzdžių žydų oportunistų“ raginimus nesipykti su šios kartos lietuviais.

Kiekvienas „ištikimas etninės grupės atstovas“ visa širdimi bando išteisinti savo tautą, kurią „aistringai myli“.

Kodėl vėl tiek daug kabučių?

Nes „tauta“ nėra vienasielis arba viena idėja gyvenantis organizmas, kiekvienoje tautoje (t. y. etninėje grupėje su politinėmis valstybingumo aspiracijomis, su bendra kalba, su tam tikra koherentiška kultūra ir papročiais) esama žmonių, galvojančių ir jaučiančių savaip, kitoniškai, atvirkščiai, negu mąsto dauguma, arba bent jau savarankiškai. „Tautos balsas“ yra arba prietaras, arba taikant totalitarinę prievartą primestas bendras vienakryptis veiksmas, dažniausiai susijęs su kraujo praliejimu ir atnešantis didžiules kančias tautai priklausantiems žmonėms.

Asmuo, net ir demokratiškai išrinktas į vadovo postą, negali rimtai įrodinėti esąs „tautos balsas“ – taip skelbdamas jis (arba ji) tik atskleidžia savo polinkį į prievartą, o ji visada yra nusikalstama. Nors kalbėti „tautos vardu“ labai populiaru, to tikrai negalima vertinti kaip gerų norų ir geros širdies apraiškos.

Jeigu nėra vieno tautos balso, tai nėra ir tautos, kaip visų kultūrinės/etninės grupės narių, atsakomybės už pavienių nusikaltėlių, net jeigu jų būta daug, nusikaltimus, net ir tuo atveju, jeigu nusikaltimai buvo vykdomi visos tautos vardu.

Būtent todėl kaltinimo, kad „lietuviai šaudė žydus“, nederėtų bandyti atremti aiškinimais, kiek žydų tarnavo kgb. Verčiau patikrinti, ar nusikaltėliai buvo nubausti, ar jų nusikaltimai atitinkamai įvertinti. Skaičiuoti, kiek žydų tarnavo kgb, taip pat yra neprotinga – žydų kilmės nusikaltėlius (kaip ir visus kitus) reikia teisti ir bausti, o ne nustatinėti jų procentą. „Procentų skaičiavimas“ yra bejėgiško pykčio apraiška, o toks pyktis visada nukreipiamas į silpnesnius, su kuriais lengviausia susidoroti. Įniršio apsėstasis nė nenutuokia, kad dėl to jis pats darosi silpnas, nes iš esmės praranda gebėjimą vienytis su jam artimais žmonėmis ir gintis nuo tikrai stiprių blogio jėgų.

(Nedidelė digresija: žydų aktyvumas kgb turėtų būti pastebėtas ne tik Lietuvoje, bet ir kitur, pavyzdžiui, Kirgizijoje, Turkmėnijoje arba buvusioje Karelijos autonominėje respublikoje. Pagal nuotaikas, kurias skleidžia asmenys, apeliuojantys į žydų, tarnavusių kgb, statistiką, jau seniai turėjo prasidėti visų Rusijos tautų sukilimas prieš žydus kaip kgb branduolį. Esą nuo tada, kai žlugo sovietų režimas, turėtume laukti, kad visi – čečėnai, mordviai, totoriai su kazachais ir jakutais – be paliovos keršys žydams už kgb ir už jų statytinio Stalino terorą. Kažkodėl nekeršija. Gal jakutai tiesiog nesusigaudo, kas dėl ko kaltas? Gal viskas dar prieš akis?)

Yra dvi temų grupės, reikalaujančios ypatingo dėmesio.

Pirmoji: kaip Lietuvoje susiklostė atmosfera, leidusi, kad toks didelis lietuvių skaičius dalyvautų žydų žudynėse? Kas paskatino žydus, kad daugelis iš jų nė kiek nesivaržydami nuėjo tarnauti represiniam režimui? Kokie veiksniai lėmė šią šiurpią abipusę dinamiką?

Antroji: Ar mūsų laikais pokalbis tarp lietuvių ir žydų gali pasukti konstruktyvia linkme? Ar mums – vieniems ir kitiems – pakanka žinių, ar yra tinkamos sąlygos tokiam dialogui? Ar priešpriešinių kultūrų analizė gali būti populistinė?

Esu įsitikinęs, kad šių dviejų temų tyrimas ir aptarimas galėtų suteikti tvirtesnį pamatą žmonėms, siekiantiems tarpusavio supratimo ir bandantiems išlaikyti nuoširdžios draugystės ryšius.

 Bendruomenės be elito

 Dažnai sakoma: Lietuvoje nuo pat Vytauto Didžiojo laikų lietuviai ir žydai gyveno „kartu“. Deja, šis teiginys yra tik poetiška hiperbolė – iki pat XX a. tarpukario dauguma Lietuvos žydų nepažinojo nei lietuvių kultūros, nei istorijos, nei meno, t. y. to, kas yra kiekvienos nacijos savastis. Kita vertus, dauguma lietuvių nepažinojo žydų kultūros, nesuprato, kokia Talmudo ir ortodoksinio judaizmo reikšmė žydams, neišmanė tarpbendruomeninės žydų politikos. Iki finalinės sovietmečio fazės daugumos lietuvių ir žydų ryšiai buvo paviršutiniški, apsiribojo vien prekyba, susitikimais sovietinėse darbovietėse ir rėmėsi gandais. Tai bene blogiausias taikaus sambūvio variantas. Tiksliausiai žydų ir lietuvių santykius galėtų apibūdinti įvaizdis, kad tai „gyvenimas atskirai“, kai vienus nuo kitų skiria storos nesupratimo ir nesusipratimų sienos, suskaldžiusios visą šios gražios šalies teritoriją.

Žydai, kol laikė save diaspora, gyveno žydiško pasaulio problemomis, tiek psichologiškai, tiek kulto atžvilgiu atsiriboję nuo lietuvių (kaip ir nuo kitų etninių grupių) kultūros. Religinė žydų literatūra į lietuvių (arba rusų, lenkų) kalbą nebuvo verčiama, o į žydų kalbą nebuvo verčiami kitų tautų kūriniai, nes tam priešinosi bendruomenių vadai – rabinai ortodoksai (tą literatūrą žydai skaitydavo imperijų kalbomis, daugiausia rusiškai, o į Vakarus nuo sienos – vokiškai). Savo ruožtu daugumai lietuvių iki šiol neaišku, kas yra pagrindinis „autentiškas žydų“ lobynas – ar hebrajiška Biblija, ar Talmudas, ar Josepho Caro „Padengtas stalas“ (Shulkhan Aruch, halachiškų reikalavimų kompendiumas). O gal „Spinduliavimas“ (Zohar) ­– mistinė Mose’s de Leono knyga?.. Taip pat nėra aišku, ką šie šaltiniai reiškia žydams mūsų laikais. O svarbiausia – nei hebrajiška Biblija (pusiau legendinė senovės hebrajų/žydų istorija, paremta pamokomais dialogais su Pasaulio Kūrėju ir poetiniais etiniais įvairių įkvėptų asmenybių komentarais), nei Babilono ir Jeruzalės Talmudai (žydų sociologiniai aiškinimaisi tarpusavyje dėl kasdieninės buities, dėl juridinių normų, dėl santykių su Viešpačiu, dėl švenčių ir šeštadienių, dėl ūkio, dėl moters prigimties, dėl lyčių santykių, dėl interpretacinių technologijų) nėra lietuvių suvokiami kaip žydų politinė problema, atnešusi jiems tiek skausmo ir kančių, pareikalavusi tiek aukų.

Iš esmės bendruomeninis (nesuvereninis) žydų išsibarstymas po pasaulį, lydimas atkaklaus dinastinio noro „nesimaišyti su kitataučiais“, yra juodoji politinė žydų religinių vadovų ortodoksų klaida, kainavusi nesuskaičiuojamą daugybę žydų kilmės žmonių gyvybių. Tą lėmė (ir lemia) nesugebėjimas savo teritorinę politiką ir atsakomybę suderinti su religine populistine – iš esmės infantilia – išskirtinumo ekstaze, kuri peršama kaip „tikroji savastis“. Kaip Hašmonėjų valstybės žlugimo Iaikais I a. prieš Kristų, taip ir šiomis dienomis žydų valstybė juda negera, nedemokratiška, ekstaziškai ortodoksine kryptimi, nesugebėdama atsikratyti vaikiško absoliutizmo ir viršenybės iliuzijų ramaus kolektyvinio išlikimo dėlei. Tai liudija gilų, tamsų ortodoksinio judaizmo neadekvatumą. Toks neadekvatumas verčia žydus aukoti visų pirma savo pačių gerovę.

Beje, šį neadekvatumą žydai skaudžiai pajuto dar XVIII a., kai gabiausieji bandė išsilaisvinti iš bendruomeninės ortodoksinės teokratijos. Aistringas „bėgimas nuo saviškių ortodoksijos“ skilo į daugybę srautų – vieni pasuko į krikščionybę, kiti ėmėsi reformuoti judaizmą, treti pasinėrė į Apšvietą, į mokslus ir profesinę specializaciją, į ekonomiką ir verslą, į aukštuosius menus ir filosofiją, į sukčiavimą, į politines „rojaus žemėje“ utopijas, į karjerizmą ir oportunizmą. O vėliau – į politinį ir valstybinį sionizmą. Bėgti skatino nenoras egzistuoti, suvokiant save kaip potencialią auką, laukiančią galutinės Viešpaties malonės. Bet aistringi visų šitų srautų atstovai nejautė vieni kitiems simpatijos ir nepuoselėjo nei solidarumo, nei vienybės jausmo. Tarp žydų buvo (ir tebėra) daug pykčio, o dažnai ir atviros neapykantos: visuomeninė aistra savo įtūžį beveik visada nukreipia į pernelyg didelės priešpriešinės aistros šaltinį.

Lietuviai, kaip ir kitų tautų žmonės, ortodoksijos atsisakiusius žydus dažnai pasitikdavo pusiaukelėje, būdami įsitikinę, kad šie žydai yra ištikimi savajai ankstyvųjų viduramžių ortodoksijai, ir klysdavo, sėdami nusivylimą, cinizmą, didindami amžiną tarpusavio santykių įšalą, net jei dirbdavo viename banko skyriuje arba vieno universiteto fakultete. O juk šiuose bankuose, universitetuose, ligoninėse kartu su lietuviais ir kitų tautų atstovais dirbo ir žydų kilmės gabiausi specialistai, taurūs žmonės. Deja, visuomeninėje plotmėje šis profesionalumas ir taurumas nebuvo vertinami kaip naujas, iš esmės atskiras kultūrinis darinys.

Kitaip sakant, kudirkiškas teiginys „O sviete visi žino tą žydišką būdą, kad žyds žydą nekanda, ar riebų, ar kūdą“ realybėje, ko gero, yra varguomenės atstovo, paskendusio savo bėdose, suklydimas.

Taigi žydų istorija slepia netaisomą konceptualinę klaidą, o lietuvių politinės tautos istorija turi negyjančią socialinę žaizdą, nes egzistuoja be specifiškai lietuviško politinio elito, kuris išnyko jau Ldk Gedimino laikais. Kūrybingiausi, pajėgiausi lietuviai keletą šimtmečių politiškai ir visuomeniškai reiškėsi, šliedamiesi prie lenkų politinės kultūros, todėl atsirado emocinė ir komunikacinė praraja tarp tų pajėgiųjų ir eilinių, dažnai neturtingų lietuvių, gyvenusių kaimuose ir vienkiemiuose.

Metafizinėje plotmėje pavojingiausias buvo Lenkijos valstybės sunaikinimas XVIII a. pabaigoje: pajėgūs, lenkiškai tvarkai pasidavę lietuviai prarado sau įprastą vasalo poziciją ir neteko juos ginančios politinės jėgos. Tokios sąlygos, kai nacionaliniai poreikiai reiškiami, liejant susikaupusias ir toliau kaupiamas neigiamas emocijas – susierzinimą ir pagiežą, yra ypač palankios klestėti visuotinei pykčio „kultūrai“. Eiliniai tautiečiai, negaudami dvasinės elito paramos, niršo trigubai stipriau, slegiami savo skurdo, suvokdami, kiek jų nedaug, neturėdami jokių savo atstovų tarptautiniuose sluoksniuose, stokodami gamtos išteklių… Šios emocijos plačiu srautu veržte veržėsi iš bene žinomiausio nacionalinės politinės krypties lietuvių poeto Vinco Kudirkos veikalų. Šios emocijos visų pirma pasireiškė kaip savųjų silpnųjų engimas, o tai lėmė nuolatinę etinę krizę.

Lietuvių politinės nacijos elito silpnumas, iki Pirmojo pasaulinio karo atrodęs tik metafizinis, tarpukario nepriklausomybės laikais faktiškai neleido lietuviams pasiekti pagrindinio tikslo – užsitikrinti politinės laisvės.

Apie kokį silpnumą kalbu?

Nacionalinis valstybingumas yra tik priemonė, turinti kiekvienam žmogui suteikti galimybę pozityviai kūrybiškai reikštis, tačiau tada daug kam tas neatrodė svarbu. Kad tai nebuvo pakankamai gerai įsisąmoninta, rodo ne tik 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, kai kariuomenė nuvertė piliečių išrinktą prezidentą Kazį Grinių ir Mykolo Sleževičiaus vyriausybę, bet ir demokratiškai nusiteikusių žmonių paklusnumas, susitaikant su autokratiniu Antano Smetonos valdymu (neramumus kėlė tik Augustinas Voldemaras, Geležinio Vilko aktyvistas, iš esmės fašistinės krypties nacionalistas).

Pažvelkime į tuos įvykius šiek tiek iš arčiau (rašau šias eilutes su skausmu, nes esu tėvų, gimusių 1928–1930 m. Kaune, sūnus).

Jau nuo pat Lietuvos Tarybos, susibūrusios siekti Lietuvos Nepriklausomybės, laikų (1917–1918 m.) energingiausiai reiškėsi intelektualai nacionalistai – Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras, turėję išskirtinai puikų išsilavinimą ir akivaizdžiai jautęsi tikraisiais savo tautos vadais. Dauguma kitų Tarybos narių – demokratų – buvo nuosaikaus charakterio, pilietiškai kuklūs. Toks žmogiškosios energijos pasiskirstymas Taryboje lėmė, kad norėta princą Wilhelmą von Urachą skubotai paskelbti Lietuvos karaliumi, o po kelių mėnesių, situacijai pasikeitus, šio plano atsisakyta, viešai atmetant ir visą pasaulėžiūrą, pagrindusią monarchijos atkūrimo Lietuvoje svarbą. Toks trumpalaikis nacionalinio tapatumo sukratymas, siekiant valstybingumo, negalėjo nepakirsti eilinių žmonių pasitikėjimo savo politiniais vadais.

Šį epizodą galima laikyti „nereikšmingu“, nuskendusiu užmarštin iškart po mūšių dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, bet teisėtai išrinktos valdžios nesipriešinimas 1926 m. gruodžio 17 d. perversmininkams visai kitaip nušviečia Lietuvos politinio elito nuotaikas net ir 1918–1919 m.

Aiškindami, kodėl nesipriešino perversmui, liaudininkų partijos, ką tik laimėjusios rinkimus, bet dabar jau nuverstos, vadai savo dienraščio Lietuvos žinios 1926 m. gruodžio 21-osios vedamajame straipsnyje teigė: „Pasiaukojimas aukščiausiems krašto reikalams, be abejonės, bus tinkamai suprastas ir įvertintas demokratinės Lietuvos visuomenės.“

Ką reiškia toks paaiškinimas? Tai, kad Lietuvos žmonių laisvė ir demokratija NĖRA svarbiausios vertybės, ir tai pripažįsta ne tik perversmo iniciatoriai (turėję vos 3 atstovus Seime!), bet ir patys nuverstieji (!).

Tai kokios gi vertybės yra aukščiau už demokratiją?

Atsakymą rasime, pažvelgę į Trečiojo Seimo sudėtį: Krikščionys-Demokratai – 30 mandatų, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga – 22, Lietuvos socialdemokratų partija – 15, Lietuvių tautininkų sąjunga – 3, Valstiečių sąjunga – 2, Tautinės mažumos (vokiečiai, žydai ir lenkai) – 13. Iš viso – 85 Seimo nariai. (Duomenis pateikiu pagal: Alfonsas Eidintas, Lietuvos Respublikos prezidentai, 1991, Vilnius: Šviesa, p. 104.)

Krikščionių-Demokratų partija, pirmą kartą per nepriklausomybės metus negavusi daugumos, politinę valdžią užleido kairiųjų ir nacionalinių mažumų koalicijai. Pagal demokratijos taisykles tai buvo visiškai teisėta valdžia, kuri galėjo plėsti samdomojo darbo žmonių teises, pasirašinėti paritetines sutartis su Sovietų Sąjunga, steigti lenkų, vokiečių, žydų mokyklas…

Bet viena pasaulėžiūra tokią koaliciją laikė neteisėta.

Pagal perversmo iniciatorius ir nuverstuosius, reikia diegti mistinę nacionalinę idėją, kuria siekiama ne Lietuvos piliečių gerovės ir laisvės, bet lietuvių etninės didybės („tu – didvyrių žemė“), su ja siejant visų krašto žmonių rūpesčius ir likimus. Taigi kitos etninės grupės (ne lietuviai) iškart išstumiamos iš teisėtos politinės erdvės, o kartu paskelbiama, kad ir patys lietuviai nėra laisvi pasirinkti savo tiesą. Jie privalo būti pasišventę didybės kūrimui, o tos didybės koncepciją kuria „iš aukščiau“ pašventinti (t. y. jėga įsigalėję) perversmo vadai.

Šitokia „didybės“ koncepcija daugelio lietuvių neįtikino, nes Lietuva – ne Kinija, ne Vokietija ir net ne Italija, taigi kurti pasaulinio masto didingą civilizaciją vargu ar sugeba. Bet, įsigalėjus cenzūrai, kiekvienas netikintis „tautos didybės“ koncepcija pradėjo bijoti, kad yra apsuptas „tikinčiųjų“, ir tai pasėjo visų nepasitikėjimą visais. O baimė akimirksniu paralyžiuoja norą pilietiškai reikštis ir tiesti ranką savo artimui.

1931 ir 1938 m. politiniai spektakliai, kurie buvo vadinami „tautos vado perrinkimais“, praėjo ramiai, žmonėms atrodė, kad iš esmės gyvenimas yra stabiliai organizuotas, tai sustiprino tikėjimą, kad visuomenė neapsinuodijo įtarumu ir pagieža, kad niekas nekelia jai mirtino pavojaus. (Rašau tai dabar, kai šių dienų Izraelyje vyksta panašūs procesai, ir matau didvyrišką pavienių asmenų kovą su šiuo mūsų nuopuoliu, kryčiu į antidemokratijos bedugnę, nors dauguma šalies gyventojų nuoširdžiai tiki „nacionaline didybe“ ir audringai piktinasi savaisiais liberalais.)

O iš tikrųjų Lietuvos viešoji erdvė tada buvo jau mirtinai apnuodyta. Nors po perversmo buvo nužudyti „tik“ keturi komunistai, iš esmės moraliniai kodai, kaip vertybė, sankcionuota Lietuvos valstybės, buvo sunaikinti dar 1926 m. gruodį. „Tautos didybė“ (arba „šventumas“) tapo mirtinu eliksyru, paralyžiavusiu vietines iniciatyvas ir iš esmės nulėmusiu Lietuvos bejėgiškumą tiek prieš lenkus, tiek prieš rusus ir vokiečius. Šis „eliksyras“ pagirdė ir nusikaltėlius, „atliekančius savo asmenišką pareigą, kad apvalytų Lietuvą nuo neištikimųjų ir nesavųjų“.

Apžvelgiant rūsčią Lietuvos dezintegracijos istoriją, kai šalis pasidavė lenkų ultimatumui 1938 m., o 1939–1940 m. naciams ir Stalinui, į akis krinta vienas faktas: Lietuvos karinė galia visiškai nebuvo stiprinama. Tris milijonus gyventojų turinti šalis teoriškai galėjo išmokyti aktyviai kariauti ketvirtį milijono savo piliečių – tai reikštų, kad bet kam kariauti su Lietuva bus labai sunku ir tas karas negalės likti lokalinis. Ketvirtį milijono piliečių parengti karui galėjo tik demokratiška valdžia, kuri remiasi laisva diskusija ir visų piliečių tarpusavio solidarumu. Tokia Lietuva būtų galėjusi inicijuoti ne tik stiprią gynybą, bet ir aktyvią pasaulinio masto diplomatiją, kad savo pusėn patrauktų kuo daugiau sąjungininkų.

Bet piliečių karinis parengimas, diplomatijos drąsa ir ūkio aktyvizavimas nėra vienos savaitės ar vienų metų reikalas. Tai puoselėjama dešimtmečiais ir privalo remtis visuotiniu piliečių noru padėti vienas kitam, tuo politiškai ir kultūriškai remiant savo valstybę.

Šią galimybę iš Lietuvos atėmė jos pačios valdžia lemtingiausią šalies istorijos valandą, todėl išaugusi nauja karta jau nebesuvokė tikrosios valstybingumo reikšmės. Vietoj to ruseno „tautos didybės“ jausmas, neleidžiantis priešais save matyti realaus žmogaus. Vos „tautos vadas“ pabėgo iš jo paties demoralizuotos ir okupantams atiduotos šalies, jo ilgai redaguotas Lietuvos aidas per 48 valandas pakeitė orientaciją ir ėmė sveikinti okupantus, ragindamas piliečius „ramiai dirbti“. Bet „tautos didybės“ jausmas niekur neišgaravo ir prasiveržė tam tikrų, labai gerai apie save galvojusių grupių šėtoniškais nusikaltimais 1941–1944 m.

Tačiau grįžkime prie pradinio klausimo, kas lemia „lietuvių ir žydų viešojo pokalbio“ ydingumą?

Manyčiau, tarpetninis lietuvių ir žydų dialogas yra visiškai neproduktyvus todėl, kad klimpsta buitiniame kančios ir kaltės lyginimų lygmenyje.

Abiejų etninių grupių tragedijos, nors skirtingo masto, yra iki šiol neapsakomai skaudžios, ypač nukentėjusiųjų artimiesiems. Bet skausmas nėra susijęs su tikslais, kurių šios grupės siekė savo valstybingumu, verčiau sietinas su politine šių grupių negalia, o ji yra įsisenėjusio istorinio politinio ir idėjinio šlubumo padarinys. Mažos etninės grupės trokšta ne tik išlikti, bet ir sukurti jausminę savo politinio šlubumo kompensaciją, tačiau tuo save tik dar labiau ir vis iš naujo sužeidžia.

Iš to, kas pasakyta, aiškėja, kad tarpetninis lietuvių ir žydų pokalbis, kai ieškoma, „kas už ką kaltesnis“, savaime stumia į nusikaltimą.

Kodėl? Todėl, kad nuskriaustųjų pagieža skriaudikams, nors tiesioginių skriaudikų jau nebėra (jie arba išnaikinti, arba mirė iš senatvės), ardo pačių nuskriaustųjų tarpusavio santykius ir kolektyvinį atsparumą. Tai vertybiškai netvirto tapatumo kaprizai, nes atsisakoma pasiaukojamai gintis nuo tikrai galingų priešiškų jėgų ir kūrybiškai palaikyti vieniems kitus. Toks elgesys silpnina ryžtą atsispirti gresiančioms nelaimėms ir didina galimų aukų skaičių.

Turime visada atsiminti: šimtai lietuvių su pasiaukojamu taurumu gelbėjo žydus, įtvirtindami ne pagieža apnuodytą „tautos didybės“, bet kilnaus žmogiškumo idėją. Būtent tie žmonės atlaikė ilgus autoritarinio režimo metus, savo sielose puoselėdami tikrojo valstybingumo idėją.

Esu įsitikinęs, kad „lietuvių ir žydų“ tarpetninį pokalbį turėtų pakeisti tarpkultūrinis pokalbis, kai kultūros sąvoka išplečiama iki visų aukštųjų pasiekimų tyrinėjimo. Ir lietuviai, ir žydai (ir kiti istoriniai Baltijos gyventojai) yra sukaupę didžiulį žmogiškumo ir kultūros lobyną, taurų dvasinį paveldą.

Prieš gilinantis į šių lobių prigimtį, reikėtų suvokti, kad paveldas nustato ir tam tikrą tiek sąvokų, tiek jausmų hierarchiją. Leidžia pajusti ne tik nuodėmių pritvinkusias žmogiškojo kvailumo prarajas, bet ir bendražmogiškuosius idealus, kuriuos suvokę galėtume siekti tarpetninės santaros.

Pastoraliniai laimės idealai

Aš asmeniškai labai vertinu gilinimąsi į aukščiausios žmonių veiklos – meno – apraiškas, kai ieškoma visų pirma absoliutaus, pastoralinio gėrio koncepcijų. Dramatiška kova su blogiu, su sielvartu, su nelaimėmis, su neteisybėmis geriau suvokiama, kai idealistinį tikslą jau esame perpratę estetiškai ir emociškai, o jo koordinatės nubrėžtos kultūros lauke.

Tokių gėrio idealų esama ir lietuvių, ir žydų (kaip ir kitų etninių grupių) kūriniuose. Maždaug 1840–1930 m. laikotarpiu, kai žmogiškasis taurumas ir nacionalinės-politinės koncepcijos turėjo bendrą liberalų pagrindą, kai Europoje buvo ypač dažnai svarstoma apie nacionalinį inkliuzyvinį pilietiškumą, o nacionalinės valstybės koncepcija dar nedalijo savųjų piliečių į „titulinę naciją“ ir į „įtartinas mažumas, šalies ardytojas“, apibendrintas gėrio vizijas puoselėjo dauguma kultūros žmonių.

Šiame fone buvo sukurti tokie šedevrai kaip Juozo Gruodžio Sonata smuikui ir fortepijonui (1922), Paulio Ben Haimo Trys giesmės be žodžių (klarnetui ir fortepijonui arba fleitai ir arfai, 1952).

Gruodžio Sonata yra nuostabi „laimės-iš-arti“ poema, kai ne dirva ar žemė, bet erdvė priartina laimę. Ši laimė – tai artimumo iškilmės nuostabiame Lietuvos miškų, laukų ir upių peizaže, perteikiamame aromato metaforomis. Tai tikriausiai ir yra emocinis „ir tiesos, ir šviesos“ pagrindas – artima, iš prigimties šventiška žmonių santara, kuri tiesiog NEGALI remtis nenuoširdumu. Turbūt todėl Baltijos kelias ir kitos 9-ojo dešimtmečio pabaigos ir 10-ojo pradžios masinės demonstracijos Lietuvoje nešė „dainuojantį“ tyrumą, tiesiog apčiuopiamą tarpusavio darną. Ne formali valstybės koncepcija, bet LABAI artimi tarpusavio ryšiai, padorumas ir švelnumas buvo – ir tebėra – Lietuvos žmonių vilties pagaliau gyventi pagrindas. Šis padorumas – ne didelių pinigų, ne svaiginamos karjeros ir ne prabangos reikalas, jis remiasi pagarba ir jautrumu eiliniams (nelabai turtingiems ir nelabai pajėgiems) žmonėms. Tai nėra himnas pavieniam bebaimiam politikui ar verslininkui – tai verčiau šilta ir protinga darnios šeimynos šventė.

Tokia iš Gruodžio Sonatos besiskleidžianti patirties puokštė nėra kaprizingo klausytojo fantazija – tai įsiklausymo į muziką kultūrinis ir visuomeninis komentaras. Esu įsitikinęs, kad šitaip įsiklausant į kūrinį galima pajusti aukščiausius tautos idealus, o jie padės rasti tinkamiausius būdus, kaip konceptualizuoti visuomeninę politiką. Labai sutrumpinant, galima pasakyti, kad įkvepianti Gruodžio kūryba tarsi pataria rūpestingai puoselėti šventišką santarą tarp žmonių, sumaniai atsigręžti į ją, ypač tada, kai reikia pasukti jausmiškai dar nepažįstama raidos kryptimi. Ir reikėtų prisiminti, kad Lietuvoje santara – tai ypač šventiškas, intymus reiškinys.

Žydų muzikoje taikinga pastoralė yra labai retas – bet dėl to dar reikšmingesnis – reiškinys. Paulis Ben Haimas sukūrė ją pagal sefardų (ispanų kilmės žydų palikuonių) tradicijos hebraikoje kryptį (tai vadinamasis Viduržemio jūros stilius – ha-signon ha-yam-tikhoni). Tai itin švelni, beveik trapi lyrika, su nuostabia melodijos plastika nedeklaruojamame, bet nujaučiamame Didžiosios Erdvės – Visatos fone. Visata plyti kaip grandiozinė dykuma, kurioje žmogus randa vilties oazę. Šitame paveiksle nėra nė krislo išdidaus teisuoliško suprematizmo. Tai švelniai, netgi meiliai ir kukliai ištiesta ranka, o kartu troškimas suprasti Erdvę – Pasaulį.

Bet kurgi garsioji žydiška radikalizmo ekstazė? – tikriausiai paklaus manęs žydų kultūros specialistai.

Į tai atsakysiu taip: žydiška radikalizmo ekstazė nėra aukštos kultūros apraiška, greičiau buitinės neurozės simptomas. Ne veltui ji paplito viduramžių Europoje tarp aškenazių grupių ir primygtinai dominuoja būtent tarp viduramžius adoruojančių ortodoksų. Kaip ji susiformavo – tai jau atskira tema.

Pastoralinės romantinės ir postromantinės muzikos pavyzdžiai – tai siekiamų idealų prošvaistės. Talentingi šių kūrinių autoriai sako mums, kur ieškoti kelio, per moralines dykumas vedančio ramesnės, vertingesnės, gražesnės ir įdomesnės egzistencijos – oazės – link. Kompozitorių ir kitų menininkų pėdomis dabar turėtų žengti mokslininkai, kad išsamiai ir jautriai išžvalgytų šiuos nuostabių idealų kultūrinius sluoksnius ir supažindintų mus – eilinius skirtingų tautų žmones – su tuo, kas vertingiausia sunoko etniniuose talentų soduose. Ir tada gal ateis diena, kai kruvinos praeities laukai užžels raminamai žalia vilties žole, o įvairūs žmonės – lietuviai, žydai ir visi – ims mokytis vieni iš kitų, svarstydami, ką galėtų padaryti, kad gyventume geriau, gražiau, įdomiau. Ir linksmiau.