Lietuviškų tradicijų skrynelę pravėrus. Pokalbis su Libertu KLIMKA

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Publicistika
AUTORIUS: Irena Seliukaitė
DATA: 2014-04

2013-ųjų pabaigoje leidykla „Didakta” išleido Lietuvos edukologijos universiteto Baltų proistorės katedros profesoriaus, hab. dr. Liberto Klimkos knygą „Lietuviškų tradicijų skrynelė”.

Apie šį leidinį su Libertu Klimka kalbasi Irena Seliukaitė.

„Lietuviškų tradicijų skrynelė” – ne pirma Jūsų knyga apie etninę kultūrą. Kiek ji siejasi su ankstesnėmis – atsirado naujų interpretacijų, pasipildė sukaupta medžiaga?

Ši knyga tekstuose jungia abi mano mokslinio darbo sferas – mokslo ir kultūros istoriją bei etnokultūrą. Kiek ta tekstų jungtis pavyko, tegu sprendžia skaitytojas. O apskritai mūsų gyvenimas ganėtinai fragmentuotas, tai ir knyga tokia… Parašyta siekiant nors kiek užpildyti etninės kultūros vadovėlio spragą. Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkų stalčiuose dulka 2012 m. patvirtintos Pagrindinio ir Vidurinio ugdymo etninės kultūros bendrosios programos. Tačiau niekas nesirūpina vadovėlių, knygų mokytojams parengimu. Juolab mokytojų, galinčių su užsidegimu kalbėti apie tautos istoriją ir kultūrą, taip ugdant tautinę tapatybę, stiprinant meilę Tėvynei. Ar ne apie tai reikia kalbėti per pilietiškumo pamokas?

Ankstesnėse etninei kultūrai skirtose savo knygose („Tautos metai”, „Saulės ratu, mėnulio taku”, „Lietuviškų švenčių rate”) apsiribodavau šeimos ir kalendorinių švenčių aprašymu. Tačiau skirtingai nuo etno­grafų darbų, stengiuosi atskleisti šių švenčių kilmę, prasmę ir sistemas. „Lietuviškų tradicijų skrynelėje” taip pat neištrūkau iš gamtos rato, juolab kad 2014-ieji – Kristijono Donelaičio metai. Tačiau temų ratas šiame leidinyje trigubai platesnis, šalia švenčių, aptariamos lietuvio dvasinės sąsajos su gamta, savųjų namų įprasminimas (juk madinga domėtis fengšui sistemomis), senosios mitologijos aidai lietuvio pasaulėjautoje (o mitai kuriami ir šiuolaikinėje visuomenėje). Žinoma, rašant atsiranda naujos įžvalgos, pastebėjimai, interpretacijos.

Daugumą knygoje aptariamų temų jau girdėjo radijo klausytojai. Ar radijo valandėlių medžiaga – metų ratas –­ nulėmė knygos struktūrą: mėnesio kalendorinės šventės, papročiai, svarbiausios istorijos datos?

Knygos struktūrą nulėmė noras matyti ją ne stovinčią knygų lentynoje, bet nuolat vartomą, po truputį skaitomą. Mokytojas, manau, ten ras kuo paįvairinti savo pamokas (pasak ŠMM biurokratų, integruoti etninę kultūrą į dalyką), o šeima – būdą pabendrauti vakarais, aptariant perskaitytus ir prisimenant žinomus dalykus. Mišriose tautiniu požiūriu šeimose knyga taip pat turėtų būti naudinga kultūriniams skirtumams pažinti ir priešiškumui įveikti.

Radijo valandėlių klausytojų atsiliepimai tikrai paskatino imtis knygos. Mat mokytojai apgailestauja negalį „Ryto garsų” klausyti, nes tuomet vyksta pamokos. Studentams –­ paskaitos. Dirbantis jaunimas klausosi diskžokėjų balbatavimo… O autorius kaskart vis sunkiau telpa į „Ryto garsų” skirtas septynias minutes; gal senatvėje darosi plepesnis…

Esate miesto žmogus, gimęs „ant bruko”, dargi tiksliųjų mokslų atstovas. Kaip čia atsitiko, kad įnikote į humanitarų valdomas temas ir, regis, visai gerai šiame lauke jaučiatės?

Miesto žmogui kaimas, jo kultūra dažnai matosi itin romantiškomis spalvomis. Man taip pat; tai skatino keliauti, pažinti… Gamtamokslinė metodologija gali būti pravarti tyrinėjant kultūros reiškinius, ypač etnožiniją. Pavyzdžiui, tyrinėjant kalendorinių papročių semantiką, būtina išmanyti pozicinę astronomiją. Įkvepiantis pavyzdys – prieškario VDU fizikos profesorius Ignas Končius, vasaros atostogų metu statistiškai aprašęs savo gimtųjų Plungės apylinkių kryžius ir koplytėles. To nesumojo padaryti profesionalūs etnografai… Nenuvertinant mėgėjų darbų, prisimintina Didžiojo aiškinamojo rusų kalbos žodyno autorystė. O jį parašė medikas karininkas Vladimiras Dalis, dar, beje, ir ne rusų kilmės.

Postūmis į etninės kultūros tyrinėjimą, humanitarų valdas autoriui buvo ilgi pokalbiai, susitikus kur nors gatvėje, su šviesios atminties profesoriumi Norbertu Vėliumi.

Į jau vykusius knygos pristatymus gausiai rinkosi vyresnio amžiaus žmonės, knygos anotacijoje sakoma, kad „visa tai prasminga žinoti jaunajai kartai” – tai kas knygos adresatas, kam ji taikyta?

Knyga skirta mokytojui ir šeimai; todėl ir jos struktūra tokia, kad galima skaityti nuo bet kurios vietos, pasirinkus atitinkamą metų laiką, mėnesį, savaitę. Jaunimas nebemėgsta skaityti, įprato informaciją gauti vaizdais. Vaikai nebeklauso pasakų, o žiūri animacinius filmukus. Todėl knygoje pagudrauta – paraštėse pridėta įvairiausių iliustracijų, gal kuri sudomins…

Na va, iš karto atsakėte į dar vieną kirbėjusį klausimą – kodėl vienos iliustracijos turi tikslią metriką, kitos –­ abstrakčius pavadinimus. Pasirodo, gudrybė… Bet pasigedau ir literatūros, šaltinių nuorodų. Juk ir kalendorinės šventės, ir papročiai knygoje detaliai neaprašyti?

Knygoje atsisakyta nuorodų, literatūros sąrašo, vengiama net tarptautinių žodžių, – pirmiausia todėl, kad mokytojai nemanytų knygą esant moksline monografija. Kita vertus, Ugdymo plėtotės centro specialistų pastangomis internete atsirado didžiulis šios srities literatūros sąrašas. Labai patogus naudoti yra Vacio Miliaus „Lietuvių etnologijos bibliografijos” dvitomis. Savo tekstais autorius iš esmės siekia tik pažadinti domėjimąsi etnine kultūra… Kad stiprėtų mūsų tautinė tapatybė, iš kurios išauga ir pilietiškumas.

O dabar grįžkime prie sąvokų: etninė kultūra, tradicinė kultūra, UNESCO dokumentai siūlo nematerialaus kultūros paveldo sąvoką (tarptautinėje erdvėje nelabai supranta mūsų terminą „etninė kultūra”) – kaip jos koreliuoja?

Tradicinė arba liaudies kultūra –­ Lietuvos valstiečių gyvensenoje sukaupta materialinių bei dvasinių vertybių visuma, susiklosčiusi iki XX a. pradžios. Tai – senolių palikimas, kurį užfiksavo etnografai, tautosakininkai, folkloristai ir muziejininkai. O etninė kultūra – visos tautos kūrybinis vyksmas, nuolat atnaujinantis ir pritaikantis nūdienos raiškai šimtmečiais gludintą tradicinę kultūrą. Terminų painiavos tarptautinėje erdvėje išties esama, nes ne visos tautos išlaikė iki XX a. kaimo kultūrą arba bent jos atmintį. Todėl, pavyzdžiui, JAV nėra etnologijos mokslo, o tik kultūrinė ar socialinė antropologija. Juk kaubojų kultūrą galima lyginti tik su kumečių ar kolūkiečių kultūra; jas veikė ir formavo išoriniai veiksniai.

Dabar apie tradicijas. Jei tradiciją apibrėžiame kaip papročių, apeigų, vaizdinių ir simbolių išlaikymą bei perdavimą iš kartos į kartą – kas perduota XXI amžiaus lietuviams? Kas tradicijoje yra nekintanti dalis, ką tradicija įgyja keičiantis žmonių gyvensenai?

Iš tautos šimtmečiais, o gal ir tūkstantmečiais kurtos vertybių visumos į XXI amžių naudojimui pasiimsime tik dalį. Kita pasiliks muziejuose, etnologų knygose. Pasiimsime tai, ko labai reikia tautinei tapatybei ugdyti ir stiprinti: pirmiausia – dvasinius dalykus: gimtąją kalbą, tautosaką, dainas, etninę muziką, tradicinius šokius ir žaidimus. Dar lietuviškus valgius, vasarojimui namą ant ežero kranto. Gal tautinius rūbus šventei… Taip pat vieną kitą tautodailės dirbinį buičiai pagražinti: molinį ąsotį, lininę staltiesę, pintinę grybams, –­ visa tai mugėse galima išsirinkti. Tradiciniai kryžiai tegu žymi išnykusį kaimą, sodybą, kokio įvykio vietą…

Na, čia toks gerokai sentimentalus lietuviškas vaizdelis, o ką manote apie tradicijos vystymąsi?

Manau, kad tradicija nėra kažkas sustingusio, užsikonservavusio. Gyvenimas rieda: keičiasi ekonominės sąlygos, socialiniai santykiai, politinės aplinkybės, – keičiasi ir kultūrinė raiška. Amatų raidoje gal lėčiau, o tautodailėje – labai pastebimai pučia madų ir įtakų vėjai. Sakykime, kryžių meistro Vinco Svirskio darbuose –­ iš kur barokinės linijos? Iš sąlyčio su profesionaliuoju menu, bažnytine daile. Kita vertus, pačiam amatininkui (ar puodžiui, ar audėjai,  ar kalviui) vis knieti ką nors kitaip, naujai, nepanašiai į kitus padaryti. Liaudies mene nėra griežtų kanonų kaip ikonų tapyboje. Bet ir ten meistro ranką atskirsi… Taigi, tradicija nėra akla kartotė, o tik bendrų bruožų išlaikymas. Iš jų atpažįstamas lietuviškas dirbinys, o iš detalių – konkretus meistras. XXI a. gyvenimas pragmatiškas, tad ir iš tradicijos pasiimsime tai, kas praktiška, naudinga. Tautinis kostiumas, norint jį dažniau matyti dėvimą, turės būti audžiamas ne tik šventiškas, bet ir kasdienis, kaip rugiapjūtėje…

Ko gero, ši tema verta platesnių diskusijų, juk susiduriame su tuo ir vertindami tautinio paveldo produktus, ieškodami tradicinių gaminių mugėse. Papročių ir tradicijų skyreliuose dažnai sakote „buvo”, o šiandien tą „buvo” galime pamatyti kultūros renginiuose, šventėse. Ar visus papročius galima paversti kultūros renginiais? Ar tokia jų tąsa nėra papročio suvulgarinimas? Ar galime tokiu atveju kalbėti apie sakralumą?

Senosios baltų religijos ritualai, po Lietuvos krikšto palaipsniui netekdami sakralumo, išvirto į papročius bei liaudiškus tikėjimus. Šis procesas religijotyrininkų įvardijamas pagonybe. Papročių laikomasi ne iš dievų baimės, bet iš pagarbos senoliams, tradicijai. Vargu ar kas betikėjo XX a. pradžioje, kad artojui nepabučiavus dirbamos žemės, ji neužauginsianti derliaus; arba piemenėliui neapvainikavus per Sekmines karvių, jos neduosiančios pieno. Gal tik „piktos” akies galia ir šiandien tikima. Kaip miesto žmonės –­ horoskopais… Nūdienos kultūros renginiuose tikrai neverta imituoti tradicinės gyvensenos, palikime tai istoriniams filmams. Papročiai akivaizdžiai tampa žaisme; o juk ir visa kultūra – ar ne protingo žmogaus žaidimai? Esame Homo ludens!

Vytauto Suslavičiaus nuotrauka iš Birštono džiazo festivalio
Vytauto Suslavičiaus nuotrauka iš Birštono džiazo festivalio

Etninė kultūra, pasak Jūsų, tampa elitinės kultūros dalimi. Kas ta elitinė kultūra? Kaip tokiu atveju bus išlaikomas tautiškumas, kurio požymiais nurodote kalbą, istorinę atmintį ir etninę kultūrą? Elitinės kultūros tautiškumas?..

Sakydamas „elitinė kultūra”, matau folkloro renginių lankytojų veidus. Gana gerai įsidėmimus, nes jų nedaug, ir vis tie patys. Kaip ir klasikinės muzikos salėse. Etninė kultūra iki XX a. buvo populiarioji, – visi mokėjo dainuoti liaudies dainas, žinojo papročius, naudojosi etnožinija. Dabar tai tik scenoje, tik renginiuose, tik retose radijo ar televizijos laidose. Todėl ir elitinė, nes reikalaujanti sąmoningo apsisprendimo tuo domėtis, tam tikrų pastangų pažinimui.

Žiniasklaidoje vis šmėžuoja įvardijimas „žinomi žmonės”. Buvau visai sutrikęs, nes nežinau nei jų kūrybinių darbų, nei pasiekimų. Argi gyvenimas eina prošal? Kol man nebuvo paaiškinta, kad tai „teliko feisai” ir „standartinės blondinės”.

Tautos elitas – kūrėjai, išreikiantys tautos dvasią, siekius, viltis. Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Kazys Bradūnas, Bernardas Brazdžionis sėmėsi žodžių ir jų derinių, sąskambių iš mūsų dainyno. Dailininkai – iš lietuviškos gamtos nuotaikų. Todėl ir sakome: lietuvių poetai, lietuvių dailininkai, lietuvių muzikai… Ne todėl, kad gimė mūsų krašte, o kad jų kūryboje – lietuviška dvasia.

Paskutinis klausimas. Kokia etninės kultūros ateitis – mokysime iš vadovėlių (kurių dar neturime), žaisime kultūros renginius, o gal pabaiga kaip „Saulės vaduotojuje” – ar atsitiktinai šios pasakos istorija baigiate savo knygą?

Kiekvienas kūrybingas kultūros darbuotojas yra „Saulės vaduotojas”. Ateities Europa – daugiakultūrė, kultūrų bendradarbiavimo ir dialogų erdvė. Tarsi natūrali pieva prie upelio, kur kiekvienas žiedas – vis kitoks forma, kvapu, spalva. Pieva graži žiedų deriniais ir įvairove. Lietuva – vienas tų žiedų, jeigu nenuvys, praradusi savo spalvą ir kvapą…